„Visi jie vienodi“ pasigirsta murmesys už kiekvieno tamsesnio gymio svetimšalio nugaros, o, neduok dieve, dar dėvinčio nertą musulmonišką kepuraitę... Tačiau atsiradus islamofobijos renesanso entuziastų visada atsiras ir oponenčių, kurios į karą su religine, rasine ar etnine diskriminacija stoja apsiginklavusios išsilavinimu, kantrybe, viešumu ir – lietuviškais tautiniais sijonais.
Nors pastarasis ginklas tėra meniška metafora, iš tiesų daugiau nei tūkstantis į virtualią bendruomenę – Mišrių šeimų klubą (MŠK) – susibūrusių su kitataučiais šeimas sukūrusių lietuvaičių teigia: „Mes pakeisime pasaulį!“
Moterys dirba be atlygio, informacijos sklaidos pagalba šviečia visuomenę rasinės, kultūrinės, religinės įvairovės klausimais, skleidžia lygybės idėją, skatiną toleranciją ir darną tarp įvairių kultūrų ir religijų Lietuvoje.
– Viena iš mišrių šeimų klubo narių, Olandijos Erazmus Universiteto Neuromokslų doktorantė Akvilė Lukošė teigia, kad drauge susibūrusios lietuvaitės gali įvykdyti tolerancijos revoliuciją. Tačiau prieš domintis tokio plataus užmojo metodais, rūpi sužinoti kaip prasidėjo pačios dideliems žygiams įkvėpusi meilės istorija?
– Teks nuvilti tuos, kurie tikisi atsakymo „visuomet svajojau ištekėti už užsieniečio“. Svajonių jaunikio pasas nebuvo reikalavimų būsimam vyrui sąraše. Kur kas svarbiau buvo sutikti žmogų, su kuriuo sietų dvasinis artumas, besąlygiška meilė, noras tobulėti, panašios vertybės ir gyvenimo tikslai.
Studijuodama Olandijoje gyvenau bendrabutyje, sukausi kaip voverė rate tarp mokslo ir darbo, o vaikinams nebuvo laiko. Tačiau bendrabučio kaimynui išvykus į Indiją ieškoti nušvitimo, jo kambaryje apsigyveno italas. Mes visi olandiškai trynėm rankas: įdarbinsim jį „studentnamio“ virtuvėje ir visi skaniai leisime laiką. Tačiau italas užuot gaminęs maistą, drauge su mano būsimu vyru iraniečiu, tada dar fizikos magistrantu, užimdavo mūsų mažą virtuvėlę ir po keletą valandų ruošdavo įvairius mokslo projektus.
Kai pirmą kartą pasikalbėjau su savo būsimu vyru bendrabučio koridoriuje – nes virtuvėje nebuvo vietos, – mane sužavėjo jo vidinė šiluma, ramybė, geranoriškumas. Ir gerai pamenu tą jausmą, apėmusį sužinojus iš kur jis: „O dievai, kaip bus sunku atsilaikyti aplinkos spaudimui!“ Galvoje skambėjo būsimi gąsdinimai, kad jis uždarys mane namuose, išsiveš vaikus. Bet jo geranoriškumas nugalėjo. Nuėjome į pirmąjį pasimatymą ir nuo tada nesiskyrėme – jau devyneri metai esame kartu.
Tačiau tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vienas kitam patikome, bet dvejojome abu. Nors mano vyras Europoje buvo tik metus su trupučiu, jau spėjo prisiklausyti istorijų apie rytų europietes: kad jos neištikimos, vaikosi turtingų vyrų, o susilaukusios vaikų juos išsiveža nuo tėvo ir niekada nebeleidžia jam prisiartinti. Teko įrodyti, kad nesu „juodoji našlė“. Jam teko mane įtikinti, kad namuose jo nelaukia kita žmona ar tėvų pristatyta sužadėtinė. Kai prirėmiau jį prie sienos ir liepiau prisipažinti, gal kokią antrą draugystės savaitę, jis kokią valandą juokėsi ir žodžio negalėjo pratarti! Jaučiausi tokia kvaila ir netolerantiška. Taigi pirmuosius porą mėnesių kalbėjomės, ginčijomės, pykomės, taikėmės, bet galų gale viską vienas kitam išsakėm, išsprendėm ir daugiau jokių rimtų kultūrinių kivirčų nebeturėjome. Kaip ir kiekviena pora, pasipykstam dėl to, kurio eilė kambarius išsiurbti, ar laisvalaikio planavimo, ar kur važiuoti atostogų. Tačiau po valandos vėl geriam arbatą kartu.
– Ką prieš susipažindama su savo vyru manėte apie iraniečius? O gal apie juos apskritai nieko nežinojote? Ar žinios, stereotipai , lūkesčiai pasitvirtino?
– Kai susipažinome, jis buvo pirmas mano sutiktas iranietis, nebuvau dar tokio mačiusi! Taigi, man jis buvo tiesiog „musulmonas“. O apie musulmonus buvau sąmoningai neutralios nuomonės. Po Rugsėjo 11-osios pradėjau domėtis islamu ir skaičiau Koraną, iš interneto parsisiuntusi, vien tik todėl, kad žiniasklaida trimitavo apie tai, koks neva žiaurus ir atsilikęs yra islamas. Radau daug gražių dalykų ir, svarbiausia, suvokiau, kad blogi žmonės iškraipys bet ką, net ir šventus raštus, kad tik pateisintų savo niekingus poelgius, nes jiems nieko nėra švento. Taip pat aiškiai pamačiau, kad žiniasklaida dirbtinai išpučia įvykius – juk blogos žinios neša kur kas didesnį pelną. O minia tokias blogas naujienas iš svetur tiesiog geria – juk jeigu nukreipsime dėmesį į musulmonus ir kokie jie neva baisūs, nematysim ir nereiks rūpintis, kad kaimynas savo žmoną ar vaikus muša – koneveikti musulmonus kažkur labai toli juk daug lengviau, nei apsikuopti savo darže.
Irane lankiausi jau keturis sykius. Paskutinį kartą, prieš pusę metų, nusileidus Teherane, įlipau į autobusą, vežantį į terminalą, įkvėpiau sauso karšto rytinio oro, ir pasijutau namie. Net privaloma skarelė ant galvos nebetrukdo! Širazas, vyro gimtasis miestas, tapo mano antruoju „gimtuoju“ miestu. Dievinu Širazo mečetes, poetų mauzoliejus, nepaprasto grožio miesto sodus, ir žinoma, naminį Širazo vyną.
– Gal su vyru turite minčių apsigyventi Lietuvoje?
– Mes abu mokėmės, dabar dirbame ir gyvename Olandijoje. Gyvenamąją vietą nulemia mūsų darbas – abu esame akademikai. Lietuvoje kartu buvom jau daugiau nei dešimt kartų, vieną ar du kartus per metus būtinai nuvažiuojame. Mano vyrui labai patinka Lietuva, lietuviškas maistas, lietuvių požiūris į meną, (jis taip pat yra muzikantas ir jau kelis kartus koncertavęs Lietuvoje). Jį kiekvieną kartą publika priėmė labai šiltai. Ir jis visada kitiems paminės, kad lietuviška publika yra viena geriausių ir šilčiausių Europoje. Labai malonu matyti, kad mano vyras ambasadoriauja Lietuvai!
– Kaip manote, ar islamofobija gaji Lietuvoje? Ar teko pajusti to apraiškas?
– Taip, islamofobija yra labai gaji. Laimei, mums neteko susidurti su agresyvia islamofobijos išraiška. Tačiau pajutome daug užslėptos, subtilesnės islamofobijos formų. Akivaizdus mano vyro ignoravimas, nesisveikinimas su juo, tendencingų klausimų uždavinėjimas, dažniausiai man „Ką darysi, kai vaikus išsiveš?“, dirbtinis nustebimas, „Irane ir išsiskirti galima ir vaikus pasilikti po skyrybų?“, arba gąsdinimai „Statistiškai mišri šeima yra nepatvari, taigi ruoškis skyryboms“, demonstratyvus atsidusimas „Duok dieve, viskas bus gerai“, ir žinoma, tradicinis “O tu skaitei knygą „Tik su dukra“?!“. Tai patiriu praktiškai kiekvieną kartą susidurdama su lietuviais, net ir su tais, kurie mano vyrą mato jau n-tajį kartą. Kiekvieną kartą tenka atsakyti į tuos pačius klausimus tais pačiais atsakymais: kad geriau tėvas, kuris rūpinasi savo vaikais, nei tas, kuris apie juos pamiršta, kad Irane skyrybų skaičius, toks pats kaip ir Lietuvoje – 50 proc. šeimų išyra, vaikai lieka su motinomis, kad statistiškai įrodyta, jog mišrios šeimos Lietuvoje yra patvaresnės ir išyra kur kas rečiau nei dviejų lietuvių šeimos, ir kad knygoje „Tik su dukra“ tai moteriai padeda toks pats iranietis vyras prašalaitis ir jo draugai. Džiaugiuosi šiuo interviu, nes dabar kiekvieną kartą, išgirdusi tuos pačius klausimus, tiesiog persiųsiu DELFI straipsnį ar su savimi rankinėje nešiosiuosi porą kopijų! (Juokiasi). Tačiau, šiuo metu islamofobija, dėl politinio klimato išgyvena pakilimą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti.
– Bet juk yra daugybė laimingas šeimas su musulmonais sukūrusių vakariečių. Kaip manote, kodėl žmonės vis dar linkę demonizuoti islamą?
– Islamofobija, kaip ir bet kokia diskriminacijos forma, yra labai sudėtingas reiškinys, kurį lemia daugybė veiksnių. Vienas iš jų – paprasčiausias nežinojimas. Dažnas islamofobas musulmono nė akyse nėra matęs. Tačiau kokią nuomonę turi ir viską apie juos žino! Žiniasklaida taip pat turi be galo svarbią įtaką. Juk vienu metu buvo spausdinamos ir leidžiamos tik negatyvios istorijos apie musulmonus, kas lengvai įstrigo Tabula rasa liaudžiai, kuri apie musulmonus iki tol nebuvo nieko girdėjusi. Tačiau, nors ši islamofobijos forma yra plačiai paplitusi ir dažniausiai sutinkama, ji ištirpsta kaip pernykštis sniegas, vos tik suteikiamos atitinkamos žinios ir faktai. Kitas, kur kas sunkiau panaikinamas veiksnys yra psichologinis – noras jaustis geresniu už kitus. Kitų tautybių, rasių žeminimas yra būdingas žmonėms su žema saviverte. Žemindami kitataučius ar kitatikius, jie nors minutę pasijaučia geresniais už juos ir aplopo savo apibyrėjusį ego. Taigi, kitaip tariant, „Pasakyk, ką tu galvoji apie musulmonus, ir aš pasakysiu, ką tu galvoji apie save“.
– Esate viena iš misriseima.com svetainės įkūrėjų. Kai apie tokią iniciatyvą pasakiau savo bičiuliams Amerikoje, jie tik nusijuokė: „Kiekviena santuoka čia (Amerikoje) yra mišri“. Tačiau Europoje, nors sienų praktiškai nebeliko, žmonės atrodo konservatyvesni. Koks yra pagrindinis mišrias šeimas sukūrusių moterų vienijimosi motyvas?
– Amerikoje tarprasinės ir tarpreliginės santuokos vis dar yra daug ažiotažo sukeliantis reiškinys, ir ypač kai kuriose valstijose tikrai turėtumėm ką nuveikti – taigi, kai įveiksime Europą, imsimės Amerikos! (Juokiasi)
misriseima.com svetainės tikslai yra du: pirma, teikti informaciją, kuri yra aktuali ir svarbi mišrioms šeimoms. Mišrių šeimų klube pamatėme, kad kai kurie klausimai ar kai kurios diskusijos kartojasi, moterims tai lieka aktualu, tačiau jos neranda informacijos vienoje vietoje, ar randa ją nepatikimą, iškreiptą. Taigi, svetainės pirminė paskirtis yra tarnauti mišrių šeimų poreikiams, teikti rūpimą informaciją, tinkamai nukreipti, galbūt kai kuriais klausimais nuraminti ar suteikti informacinius įrankius, pavyzdžiui, kaip ugdyti vaikų dvikalbystę, ar kur kreiptis Jungtinėje Karalystėje (JK), norint gauti JK pilietybę vaikui, ir panašiai. Klausomės, ką kalba ir kuo gyvena moterys, ir stengiamės kiek įmanoma operatyviau sureaguoti, surinkti informaciją ir įkelti į svetainę platesniam naudojimui. Taigi, svetainę ruošiame ir palaikome ne sau, bet mišrioms šeimoms ir svetainės turinį diktuoja ne mūsų interesai, bet mišrių šeimų poreikiai.
Ypač orientuojamės į lietuvių, sukūrusių mišrią šeimą, giminaičius, kurie ne tik patys yra kankinami baimių ir išankstinių nusistatymų, bet jiems tenka atlaikyti ir platesnės visuomenės, jų draugų, bendradarbių, kaimynų spaudimą. Jiems empatizuojame ir tiesiame pagalbos ranką. Jeigu žmonės geriau supras savo žento, anūkų tėvo ar motinos kultūrinį paveldą ar išpažįstamą religiją, daug baimių išnyks, užsimegs dialogas ir artimesnis ryšys, ir nuo to bus visiems geriau.
Tačiau svetaine tikrai neapsiribosime. Šiuo metu tvarkomės nepelno organizacijos steigimo popierius, ir tada sieksime megzti kontaktus su kitomis organizacijomis, bandysime atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į opias problemas. Mišrios šeimos yra didelė lietuviškos visuomenės dalis, tačiau į jos poreikius iki šiol neatsižvelgiama. Kaip pavyzdį paminėsiu pavardžių rašymą išplėstinio lotyniško alfabeto raidėmis, dvigubą pilietybę vaikams. Juk auga visa armija vaikų, kurie gimimu įgijo kitą pilietybę šalių, kurių konstitucijos neleidžia atsisakyti tos šalies pilietybės. Taigi šie vaikai automatiškai praras LR pilietybę, sulaukę pilnametystės, nes dabartiniai LR įstatymai vaikams nenumato galimybės pasilikti dvigubos pilietybės po pilnametystės. Taip pat norėtumėm paskatinti socialinius tyrimus mišrių šeimų tema, nes tik mokslas yra pajėgus išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų, ar tikrai mišrios šeimos turi daugiau problemų, ar vis dėlto tai mitas? Ir jeigu problemos tikrai kitokios, kaip mes galima padėti mišrioms šeimoms jas išspręsti? Tačiau neapsiribosime vien tik sausais tyrimais ir politikavimu. Turime jau keletą paruoštų projektų, kurie orientuoti į pažinimą, kultūrinį dialogą ir bus įdomūs ir plačiajai publikai, tačiau kol kas nieko pradėti negalime, kol nesame oficiali organizacija, ir žinoma, dar turime užsiimti lėšų paieška.
Be to, jūs to nežinote, bet po „Mišri šeima“ gaubliu slepiasi nuostabi dviženklė entuziastingų moterų komanda, kurios visos ir kiekviena yra kaip Žana d’Ark – stiprios, principingos, savo vertybėms ištikimos moterys. Jos petys į petį žengia į priekį, joms nėra nei vienos nepatogios temos ar neišverčiamo šaltinio. Kiekvienas pasiūlymas yra sutinkamas entuziastingu „Darom!“. Su tokia komanda, žinokit, ir į karą eičiau.
Skeptikai sakys – moterys, ar ne per plačiai užsimojot, pakeisti pasaulį? Tačiau aš tvirtai tikiu, kad šie tikslai įgyvendinami. Per tuos metus, kiek esu mišrių šeimų klube, tapau liudininke labai gražaus pokyčio. Šiai dienai klube jau labai retai įvyksta incidentai, kurie savo bendravimo kultūra primena dienraščių komentarų skiltis ar kitas dideles lietuvių grupes „Facebook“. Mišrių šeimų klube yra nusistovėjusi labai graži tolerancijos tradicija. Tai pavyko pasiekti tik labai didelio Lauros, MŠK įkūrėjos indėlio dėka, kuri kalbėjo, kalbėjo, ir matyt, prikalbėjo, kad tolerantiškai gyventi, geranoriškai atsižvelgti į kitą, neteisti, o stengtis suprasti, yra labai svarbu - juk mes visos toje pačioje mišrios šeimos valtyje sėdim. Ir jeigu per metus mes pasiekėme tiek daug, įsivaizduokite, kiek pasieksim per dešimt!
Labai didžiuojuosi klubo moterimis, kurios iš tiesų įvykdė revoliuciją ir įveikė savo stereotipus ir padėjo kitoms juos įveikti. Šiuo metu klube yra jau beveik 1300 moterų, ar jūs įsivaizduojate, kokia tai tolerancijos armija?
– Kai kam gali pasirodyti, kad klubo veikla skatina mišrias santuokas. Kaip yra iš tiesų? Kokios nuotaikos vyrauja klubo moterų tarpe lietuvių vyrų atžvilgiu?
– Mišrių šeimų neskatiname niekaip, nes į mišrių šeimų klubą priimamos tik moterys, kurios jau sukūrusios šeimas su užsieniečiais, taigi post factum. Prie populiarinimo irgi neprisidedame, Lietuvoje kas septinta santuoka yra mišri, statistika yra panaši į ES šalių ir nekinta jau dešimtmetį, taigi manau, jog mišrių santuokų skaičius pasiekė „lubas“.
Klube galima kalbėti blogai tik apie vieną vyrą – savo. Visi valiūkiški pasvaičiojimai „užsieniečiai vyrai geresni už lietuvius“ paprastai sulaukia labai stiprios ir greitos priešiškos reakcijos iš plataus moterų rato. O ir tokių pareiškimų nėra daug. Taigi nuotaikos yra pozityvios arba bent jau neutralios. Tai, kad mes ištekėjome už nelietuvių, nieko nesako nei apie mus, nei apie lietuvius vyrus. Yra šaunių lietuvių vyrų, yra ir pašlemėkų, tą patį galima pasakyti apie bet kurios tautybės vyrus, ir beje, moteris.
Taip pat sukūrėm kitą grupelę, kurioje laukiami ir vyrai, bei užsienietiškos antrosios pusės. Jau sulaukėm poros tikrai šaunių lietuvių vyrų, sukūrusių mišrias šeimas, kurie įsijungė į mūsų gretas. Tai ką jau prieš lietuvius burnoti, jeigu prieš akis (virtualiai) stovi tokie šaunūs lietuviai vyrai!
– Statistiniais duomenimis lietuvaitės dažniausiai teka už ES piliečių, tačiau Jūsų klube pirmaujančios šalys pagal vyro kilmę yra Pakistanas, Turkija ir Nigerija. Kaip manote, kodėl būtent jų žmonos ieško bendraminčių?
– Mums jau seniai kirba šis klausimas, kodėl mūsų grupės statistika neatitinka oficialiosios. Taip pat grupėje yra palyginus didelis skaičius lietuvių musulmonių moterų. Labai sveikintina yra tai, kad jos išgyveno islamofobinius išpuolius, nesulindo į pogrindį, tapo neatsiejama mūsų bendruomenės dalis. Juk to mes ir siekiame ne tik klube, bet ir už jo ribų! Juk kaip mes galime skatinti toleranciją, jeigu nebus tų, kurioms tą toleranciją reiktų paskatinti! Liks tik teorinis pasvaičiojimas „o taip, visi yra lygūs“.
Manau, kad kai žmogus asmeniškai susiduria su kita kultūra ar tikėjimu, ypač tokiame intymiame kontekste kaip šeima, nori nenori atsiveria akys ir prasiplečia horizontas. Tokios moterys tampa tolerantiškesnės kitoms kultūroms, kitiems tikėjimams. Jos yra smalsesnės, atviresnės kitokiam maistui, muzikai, filmams, jos ieško kontakto, nes tiesiog nori pažinti ir sužinoti daugiau – tiek apie savo vyro kultūrą, tiek apie kitas. Europiečių žmonos, priešingai, tokio susidūrimo asmeniniame gyvenime neišgyveno, ir jų tolerancijos kelionė dažnai tik prasideda mišrių šeimų klube.
Aš tiesiog kartais juokauju,kad pakistaniečiai, turkai ir nigeriečiai veda pačias šauniausias ir lengviausiai bendraujančias moteris, dėl to tik jų žmonos ir jungiasi. Va čia tai teorija! Bet tai tik mano postringavimai, iš tiesų nežinau. Pati gyvenau sau rami be jokio kontakto su mišriomis šeimomis, nei man reikėjo, nei man rūpėjo, nors pagal vyro tautybę kaip ir priklausytų. Prisijungiau prie klubo prieš beveik metus, perskaičiusi straipsnį DELFI apie Laurą, MŠK įkūrėją. Ir tada man toptelėjo – o, juk ir aš esu iš mišrios šeimos! Tada, žinoma, kontakto prireikė.
– O Jūsų šeimoje ar kyla kokių nors kultūrinių akibrokštų, nesusipratimų?
– Mano vyrui yra nesuvokiami mano maisto gaminimo kiekiai kai laukiame svečių – užtektų ne tik kareivių būrį, bet neblogą kaimą pamaitinti. Na aš tiesiog nemoku gaminti mažai. Tarp jo giminaičių jau yra paplitęs pasakymas „pagaminai kaip Akvilė“ – reiškia labai daug. Taip pat vyras nesupranta, kodėl aš į vakarėlį noriu važiuoti tuo laiku, kada esame pakviesti, o jei vėluoti, tai daugiausia 15 minučių, o jam vėluoti pusantros valandos yra normalu – juk gi vakarėlis, ne pokalbis dėl darbo!
– Kokie yra akivaizdžiausi, labiausiai Jums akį rėžiantys skirtumai tarp Lietuvos ir Jūsų vyro šalies kultūros? Panašumai? Ką išmokote iš savo vyro kultūros, ką galbūt galėtų pritaikyti tradicinė lietuviška šeima?
– Didžiausias skirtumas, kurį pastebėjau, kad iraniečiai yra be galo linksmi žmonės ir moka linksmintis be alkoholio. Dažnam lietuviui be butelio nei kalbėt yra apie ką, nei akys pralinksmėja. To mums tikrai reiktų pasimokyti. Taip pat iraniečiai labai stengiasi išsaugoti savo persišką paveldą, nepaisydami politinės priespaudos. Tuo tarpu, kai lietuviai vos atgavę nepriklausomybę smarkiai vakarėja.
– O Jūs ar mėginate išsaugoti vienas kito kilmės paveldą šeimoje? Ar paisote tradicijų, švenčių?
Taip pat švenčiame saulės sugrįžimo šventę . Visada ruošiu tradicinius patiekalus – kūčią iš kviečių, verdu kisielių, kepam žuvį, dedu lėkštę tais metais išėjusiems į anapilį. Iraniečiai taip pat mini ilgiausią naktį, bet tik kiek anksčiau – gruodžio 20 arba 21 dieną, priklausomai ar keliamieji metai, ar ne (Jalda naktis). Tada jie skaito Hafez (čia kaip pas mus su balta mišrainė – pas iraniečius nėra šventės be Hafez eilių) ir valgo granatus. Jeigu nespėjame atšvęsti Jalda nakties, visada ant Kūčių stalo padėsime granatą, simboliškai paminėsim. Abu be galo laukiame vienas kito švenčių ir jas branginame. Jo šventės man tapo savos, o jis negali sulaukti Kūčių ir pribaigia kūčiukus, dar jiems nepasiekus kūčių stalo! O gi pas mus kūčiukų nėra nusipirkti, tenka rankelėmis baltomis minkyti tešlą ir kepti kokias penkias skardas – keturias vyrui iki Kūčių, ir nors simboliškai vieną Kūčių stalui.
Per Kalėdas dažnai einame vakarieniauti į restoraną, nes po Kūčių maratono dažnai į virtuvės pusę abu negalime pažiūrėti. Po Kalėdų visada einame žiūrėti baleto, tai tapo mūsų tradicija. Bet Kalėdų eglutę turime, nes kur gi kitur dėti dovanas?
– Turbūt tiek laiko gražiai pragyvenus kartu aprimo ir pikti skeptikų balsai?
– Po devynerių metų gąsdinimai iš aplinkinių nesibaigė, bet pasibaigė mano požiūris į gąsdintojus. Tai žmonės, kurie leidžiasi valdomi neišprusimo ir stereotipų. Juk svarbiausia, kaip sakė Antuanas de Sent-Egziuperi, kad meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas viena kryptimi. Kitaip sakant, nesvarbu iš kur mes kilę, svarbu kuria kryptimi mes einame.