- Po Nepriklausomybės Lietuvoje vis dažniau imtas vartoti terminas „naujalietuviai“. Visuomenė piktinasi - tai jie, naujalietuviai, pristatė neskoningų namų, panašių į pilis, užtvėrė gražiausias paežeres, jie ir jų vaikai pražūtingai laksto keliuose naujausiais automobiliais, nepaisydami greičio apribojimų.
- „Naujalietuviais“ 19 a. pabaigoje buvo vadinami patriotiškai apsisprendę tautiečiai. Aš čia būčiau linkęs sakyti tiesiog nuvorišai (nouveau riche), tai yra naujieji turtuoliai, kaip po prancūzų revoliucijos įsitvirtino tarptautinėje apyvartoje.
Tiesa, Lietuvoje, kaip ir kituose postkomunistiniuose kraštuose, skiriamoji riba tarp senųjų ir naujųjų turtuolių nebūtų taip lengvai nustatoma. Čia prie senųjų priklausytų didžioji dalis buvusios nomenklatūros ir kriminalizuotos grupės, susisaisčiusios tarpusavyje nelegaliomis paslaugomis.
Jų turtinė ir socialinė padėtis jau anais laikais (ypač brežneviniais) labai skyrėsi nuo „eilinių“ žmonių: jie gaudavo ne tik nepakeičiamus postus, elitinius namus elitinėse miestų vietose, poilsio vilas, didžiausius atlyginimus, pastoviai naudojosi privilegijomis, valdomų institucijų turtu, gana dažnai imdavo kyšius, bet jų turtai tada buvo įslaptinami, maskuojami ir visuomenei nedaug žinomi.
Kadangi lietuviškoji nepriklausomybė sudarė idealias sąlygas valdomų įmonių ir kitų gėrybių „prichvatizacijai“, slapta sukaupti turtai ne tik buvo įteisinti ir išėjo į viešumą, bet ir sudarė bazę sparčiam turtėjimo šuoliui. O šiame didžiajame šuolyje į vieną sluoksnį susiliejo ir kriminalizuotos grupės, ir apsukrūs vertelgos, ir senoji nomenklatūra. Jų tarpe, žinoma, buvo ir tiesiog verslumo talentą atskleidusių žmonių.
Bet jų tikriausiai nėra daug. Juolab, kad ne visada bus lengva nustatyti, kurie praturtėjo dėl to, kad jau buvo turtingi, kurie dėl to, kad buvo apsukrūs ir kurie tiesiog dėl to, kad užteko įžūlumo grobti. Jeigu visi jie būtų tikrai nauji ir savo sąžiningu darbu praturtėję, savo sąžiningumą jie brangintų kaip savo sėkmingo darbo garantą. Tačiau šiandien to lyg ir nematyti.
O žmones ne be reikalo apima nerimas ir nusivylimas, kai po demokratijos stogu prakišami jų daliniai interesai ir sutapatinami su valstybės interesais.
- Pastaruoju metu labai populiarus, atrodytų, filosofinis raginimas gyventi „čia ir dabar“. Viena vertus, jis pozityvus, nes ragina džiaugtis paprastais dalykais – nauja knyga, aromatingos kavos puodeliu, kita vertus, po juo slypi ir kitokia, agresyvi pozicija, išreiškiama žodžiais: „Gyvenimas mažytis – nėra ko varžytis“. Kokia filosofija siūlytumėte remtis, kad būtų gera gyventi „čia ir dabar“ visiems, bet ne su šūkiu „Po manęs – nors ir tvanas“?
- Trumpiausias atsakymas būtų turbūt tas pats kaip ir Platono laikais: teisingos visuomenės kūrimo filosofija. Visais laikais žmonės pasigedo teisingumo, tik ne visada turėjo galimybių jį ginti. Dabar tokių galimybių esama.
Prielaidas suteikia formalioji demokratija: konstitucija, valdžių atsiskyrimas, laisvas nuomonių reiškimas ir t.t.
Bet kad ji įgytų adekvatesnį turinį, būtini mažiausia trys dalykai: 1) teisingi (bendrųjų interesų prioritetą užtikrinantys) įstatymai, 2) teisingi (padorūs, sąžiningi) žmonės ir 3) teisingas (visų grupių interesus išreiškiantis ir suderinantis) žmonių galių subalansavimas. Čia viskas ir įklimpsta.
Kadangi žmonių gyvenimo būdai yra skirtingi, pirmiausia filosofija paklaustų, ką laikysime geru gyvenimu. Labai daug kam yra geriausia gyventi pagal nuostatą „čia ir dabar“.
Bet iš tikrųjų gyventi „čia ir dabar“ yra visai tas pats, kas gyventi pagal principą „po manęs – nors ir tvanas“. Abiem atvejais nusakomas tas pats infantiliškas gyvenimas be ateities ir be atsakomybės. Iš tikrųjų taip dabar gyvena ne tik Lietuva, bet ir viso pasaulio vartotojų visuomenė. Jos „filosofija“ – eikvojimas, o kritiškiau kalbant, naikinimo džiaugsmas.
Ji laiminga, kad gali vartoti nepasisotindama. Žinoma, Lietuvoje tas procesas atrodo nepalyginamai karikatūriškiau ir absurdiškiau. Ją neseniai taip „sėkmingai“ suorientavo anglosaksiškas neoliberalizmas, kad net ūkinės krizės sąlygomis teberungtyniauja tą ideologiją į gyvenimą diegiančios partijos, o visiems politikams ir žiniasklaidai konsultacijas autoritetingai tebeteikia Laisvosios rinkos institutas.
- Jei tik pradedame kalbėti apie geresnį gyvenimą, pirmiausiai jis siejamas su materialiniais dalykais. Argi nebeliko kitokių gero ir laimingo gyvenimo kriterijų?
- Žurnalisto užkluptas žmogus iš gatvės tikriausiai pasakytų, kad Lietuvoje geriausiai gyvena nuvorišai ir greitai savo kailį pakeitusi senoji nomenklatūra, o pasaulyje – tikriausia amerikiečiai. Tame atsakyme tikriausiai glūdėtų apgailestavimas, kad jis pats, deja, taip gyventi negali.
Kiti pasakytų – parazituoja. Treti apibendrintų – toks yra gamtos dėsnis... Spartus šiuolaikinis turtų kaupimas yra tiesioginis gamybos stimuliavimo ir sutartinio vartotojų visuomenės veikimo padarinys. Gamyba spaudžia vartojimą, o vartojimas – gamybą.
Abi pusės aistringai „triūsia“ naikindamos mūsų vienintelę, fundamentalią, bendrą gėrybę – niekuo nepakeičiamą ir nekompensuojamą Žemės rutulį, kuris yra ne įkainotas turtas, o bendras visų mūsų likimas. Bet kas iš laimingųjų norės žiūrėti į ateitį, kurios resursai pradeda išsisemti, o dirvos negrįžtamai virsta dykumomis?
Kai ateitis tamsi, o gyvenimo būdo žmonės keisti nenori ir negali (čia ir yra visos vartotojų visuomenės tragizmas), reikia arba užsimerkti (negalvoti apie ateitį), arba pasinerti į malonumus (seksualizuotis, narkotizuotis ir lėbauti), arba infantilizuotis (apsimeti kūdikiu). Visais atvejais spontaniškai pradedama gyventi tik šia diena (po mūsų – nors ir tvanas). Kad nereikėtų galvoti apie išgyvenimą, čia visi gražiai susieina svaigintis nebūtimi.
Tiek .„elito“, tiek ir nesubrendusio jaunimo gyvenimo strategija sutaria su žlungančios Romos imperijos nuostata „duonos ir žaidimų“. Prie jų prisišlieja ir tokio gyvenimo absurdą supratęs nihilizmas. Nihilistas - ne kritikas, jis – niekintojas ir naikintojas, raginantis visus susitaikytų su savo žūtimi.
Jis mielai gyvena tik šia diena, laidodamas moderniąją civilizaciją. Jis nemažai pasitarnavo, kad modernybės išpuoselėtų gyvenimo utopijų šaknys būtų galutinai pakirstos, o 20 amžius būtų paverstas antiutopijų, arba distopijų, epocha.
Jeigu žmonija tikrai norėtų išgyventi, ji negalėtų gyventi tik čia ir dabar, bet privalėtų bent viena akimi mesti žvilgsnį į tai, kas mūsų laukia. Kiekvienas, tą padaręs, jau šiandien ragintų stipriai susiveržti diržus. Pirmiausia, suprantama, tą turėtų padaryti amerikiečiai ir milijonieriai. Bet ką įtikinsi eiti prieš save, iškristi iš varžybų tako? Pirmiausia jie suverš diržus mums.
Dabartinė finansinė krizė – geriausias ir naujausias tokio veržimo pavyzdys. Graikai pabandė pasišiaušti. Ir kas? Bėda yra ta, kad visa vartotojų visuomenė nėra nusiteikusi keisti savo gyvenimo būdo. Masinis vartojimas ją tenkina. Įsigijusi kvapios kavos puodelį ar skystųjų kristalų televizorių, kurį laiką (iki kito pirkinio) ji jaučiasi pasakiškai laiminga. Tačiau yra ir kitokių pasirinkimų. Viskas priklauso nuo vertybių hierarchijos.
O nuo jos – ir geras gyvenimas. „...Gimstančiam žmogui tėvas davė visokios rūšies sėklų ir visokios gyvybės užuomazgų. Tos, kurias jis puoselės, išaugs ir subrandins jame savo vaisius. Jei puoselės augalines, taps augalu, jei juslines – gyvuliu, jei racionalias – taps dangiška būtybe, jei intelektines – taps angelu ir Dievo sūnumi.“ Taip Renesanso laikų filosofo kalba samprotavo Dž. Piko dela Mirandola.
Čia išminties gali surasti ir blaivus šiuolaikinis žmogus. Modernus, civilizuotas, kūrybiškas ir pareigingas žmogus apskritai „čia ir dabar“ gerai gyventi negali: 1) jis rūpinasi ne tik šia diena, bet ir ateitimi, 2) rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais žmonėmis, 3) jis kritiškai žvelgia į realybę ir niekada netampa užbaigtu žmogumi...
- Bet grįžkim į Lietuvą, kuriai gerokai sunkiau negu Vakarų kraštams. Mums tenka ištverti dvigubą krizę: išorinę ir vidinę. Be to, reikia išgyventi Vakaruose jau kai kurių sąmoningų piliečių seniai išgyventą situaciją - išbandymą materialinių vertybių gausa, nuolat brukama daiktų ir paslaugų pasiūla.
- Apie išorinę krizę, būdingą visam civilizuotam pasauliui, jau kalbėjome. Vidinė krizė pasireiškia gana netikėtu savasties ir orumo praradimu. Jau buvo ne kartą prasitarta, kad sovietmečiu oumo jautėmės turį žymiai daugiau.
Visai ne dėl to, kad su juo buvo skaitomasi. Priešingai, jį puoselėjome kaip tik dėl to, kad kasdien jis buvo šiurkščiai mindžiojamas, ir be paliovos po truputėlį kiekvienoje vietoje jį teko atkariauti. Tikriausiai tik tas, kas yra ką nors atkariavęs, įgyja galimybę suprasti tikrąją atkariavimo vertę. Po nepriklausomybės susidarė kita situacija.
Kadangi pusšimtį metų tauta išgyveno valstybėje, kur viskas buvo draudžiama, ribojama, normuojama, reglamentuojama, kur nuolat visko trūko ir buvo ilgimasi to, kas yra už geležinės uždangos, išėjusi į laisvę, ji ne tik liovėsi rūpintis savo savastimi, bet ir ėmė bėgti nuo savęs pačios.
Pirma, susidūrusi akis į akį su Vakarų pasaulio demokratija, jos turtais ir kultūros vertybėmis, ji buvo apakinta: greitai praradusi norą būti pačia savimi, su savo tarybine praeitimi ji atmetė ir visą savo istorinę savastį bei paskutinius orumo likučius. Kompensuodama savo menkavertiškumą, ji leido prasiveržti vaikiškai netramdomam goduliui turėti ir griebti viską, ką pirmąsyk išvydo akis ar išgirdo ausis.
Be jokių filtrų ji siurbte siurbė viską, kas ryškiausia, pigiausia, lengviausia, primityviausia, kitaip sakant, tai, kam būtų trukdęs išsaugotas orumas. Atkariauto orumo vietoje ėmė žiojėti bestuburė kosmopolitinė godumo tuštuma. Tai buvo spontaniška, nesąmoninga reakcija į sovietinį skurdą ir nukėlinėtus komunistinės utopijos pažadus laimingai gyventi ateityje.
Antra, prasidėjusi žūtbūtinė konkurencija suskaldė, atomizavo visuomenę, galutinai sunaikindama Lietuvoje ilgai išsaugotą patriarchalinio bendruomeniškumo ilgesį.
- Ne tik Prezidentas Valdas Adamkus, kuris neseniai davė interviu „Delfi“ portalui, bet ir daugybė kitų žmonių dabar viltis dėl geresnės ir visiems teisingesnės Lietuvos sieja su jaunimu.
Viltis graži, bet kaip realiai visuomenėje, kurioje pagrindinės vertybės – įžūlumas, įstatymų nepaisymas, veržimasis prie sotesnio lovio, gali subręsti kitaip mąstančios asmenybės, kurių realus idealas būtų ne savos kišenės storis, o Lietuvos kaip valstybės reikalai ir rūpestis, kad čia gyventi būtų geriau visiems, o ne saujelei.
- Tokie „paaiškinimai“ - tik plokštelė vaikų užmigdymui. Iš tikrųjų taip grįštama prie klausimo, kuris dažnai būdavo užduodamas 18 a. švietėjams: O kas išauklės to jaunimo auklėtojus? Bijau, kad į Jūsų klausimą mes kol kas neturime atsakymo.
Galime tik konstatuoti, kad tauta serga, o turimi vaistai nepadeda. Mūsų nuostoliai didžiuliai. Šiandien žmonių santykiai labai įtempti. Jie primena pilietinio karo atmosferą. Jeigu mus kas nors išauklės, tai tik aiškiai priartėjusi susinaikinimo grėsmė.
Tokią padėtį suvokęs demokratas pirmiausia pasiūlytų sumažinti atotrūkį tarp skirtingų socialinių grupių. Tai reikštų susilpninti konkurenciją, pažeisti susiklosčiusius gero gyvenimo standartus, bet tai būtų pirmas žingsnis į visuomeninį susitarimą...
Dalykas yra tas, kad reikia tiesiog keisti ir valstybės valdymo būdą (įveikti valdžios atitrūkimą nuo visuomenės, demokratizuoti valstybės valdymą ir įgyvendinti savivaldą), ir humanizuoti teisinę sistemą (visiems vienodai taikyti įstatymus, užtikrinti piliečių teises ir pažaboti savivalę), ir pagerinti žmonių tarpusavio santykius (sumažinti atskirų sluoksnių atskirtį, sukurti visuomenės solidarumo stiprinimo mechanizmus).
Tai esminiai dalykai.
- Jeigu tikėti gyvenimo būdo puslapiais spaudoje ir tokiomis pat laidomis televizijoje, tai susidaro įspūdis, kad dabartinis Lietuvos elitas yra gal penkiasdešimt žmonių, nuolat pasakojančių apie kiekvieną savo žingsnį – kur buvo, ką veikė, su kuo, kiek kainavo, rodančių, kaip atrodo jų miegamasis ir vonios kambariai.
Gal jūs, filosofas, išdrįsite garsiai pasakyti, kad karalius nuogas. Kokie žmonės civilizuotose šalyse priskiriami elitui ir ką jūs vadintumėte elitu šiandieninėje Lietuvoje?
- Klasikinį elitą sukūrė apsišvietę aristokratai. Tai buvo labiausiai pilietiškas visuomenės sluoksnis. Jis labiausiai brangino garbę, o garbė būdavo įgyjama ne tik karo šlove ir kitais nuopelnais savo valstyvei, bet ir džentelmeniškumu (mandagumu, taktu, paprastu žodžio laikymusi). Tokio garbės supratimo dar nėra visai praradę ir Vakarų kraštai, net mūsų artimiausi kaimynai.
Mūsų krašte chamizmo, cinizmo ir vulgarumo nepalyginamai daugiau. Suaugdami su valdžia, nuvorišai tapo viena iš pagrindinių oligarchinės sistemos grandžių, kuri šiandien diktuoja mums gyvenimo sąlygas ir kuria ryškiai kriminalizuotą visuomenės mentalitetą. Didžioji jų dalis turi tipiškus staiga nešvariai iškilusių žmonių bruožus: lošėjų mąstyseną, monarchišką pasitikėjimą savimi, o dažnai ir tokioms dominavimo nuostatoms neadekvatų marginalinį išsilavinimą.
Kadaise garsiosios knygos „Turtuoliai ir superturtuoliai“ autorius F. Lundbergas rašė: „Išsilavinimas gali tapti rimta kliūtimi tiems, kas mėgina sukrauti turtą. Priežastis yra ta, kad išsilavinimo įgijimas yra susijęs su pavojumi tapti skrupulingu<...>, nes kiekvienoje situacijoje jis turi mokėti prisitaikyti. <...> Jeigu jis nusprendžia praturtėti pasauliniame turguje, kur apytikrė tiesa, nedidelė apgaulė, miklios machinacijos, pusiau pažadai ir net didelis melas kasdieniame gyvenime, jam tenka kazuistiškai peržiūrėti savo pažiūras“.
Šituos bruožus bene geriausiai išryškino tautos veidrodis, kuriuo vadinamas dabartinis Seimas. Visai normaliai mūsų padangėje dabar atrodo, kai pačią vulgariausią politinę korupciją praktikuojantis Seimas ima kariauti su ūkine korupcija. Jau net nekalbu apie tai, kad jis nesilaiko įstatymų, kuriuos pats priima, pretenduoja į išimtinį aprūpinimą, išimtinį finansavimą, kai net komitetų pirmininkai įžūliai taisinėja įstatymus po jų priėmimo.
Įdomiausia, kad Seimui (išskyrus Seimo pirmininkę ir dar vieną kitą asmenį) visai dėlto ne gėda. Jie žino, valdžią gauna ne iš tautos, o iš tų, kurie apmoka jų rinkimų išlaidas. Jie net neslepia, kad tarnauja tam turtingųjų sluoksniui, kuris sudaro tik apie 3-5% gyventojų. Jiems nė motais, kad pati tauta ir valstybė jau pati save naikina.
- Posovietinėje Lietuvoje susiformavo naujas žmogaus vertės matavimo kriterijus - jei nesi turtingas, vadinasi esi kvailas, nes, kaip viešai teigė vienas milijonierius parlamentaras, pinigai po SSRS griūties esą mėtėsi ant grindų, tereikėjo pasilenkti ir juos pasiimti.
Visi, kurie pražiopsojo tą momentą, liko neturtingi, o reiškia buvo kvaili. Labai atsiprašau, gerbiamas profesoriau, bet pagal šį standartą, jūs irgi liekate kvailių gretose.
- Tai tiesa, bet man dėl to negėda. Net priešingai – sustiprina orumo jausmą. Kažkada juk ir Demokritas savo gimtojo Abderos miesto gyventojų buvo apšauktas bepročiu, o Hipokratas net buvęs pakviestas jį gydyti. Priklausymas tam sluoksniui, kuris tik susirenka pinigus nuo grindų ir iš kitų žmonių kišenių kažin ar teikia daug garbės. Gal kai kam...
Bet kvailio statusas suteikia gerokai daugiau autonomijos.
- Neseniai lankiausi Kryme. Ten Ukrainos bankų lėšomis nuostabioje vietoje, ant Juodosios jūros kranto, prieš porą metų pastatyta cerkvė. Nieko panašaus per dvidešimt metų neteko girdėti Lietuvoje – neturime nė vieno tikro mecenato, viskas apsiriboja vienu kitu labdaros litu.
Pirmoji kregždė Lietuvos mecenavimo padangėje bus verslininkas Viktoras Butkus, mecenuosiantis Modernaus meno centro Vilniuje statybą. Kiti turtingieji tupi ant savo turtų lyg višta ant auksinių kiaušinių.
Pagrįskite filosofiškai, kodėl būtina dalytis turtu su kitais, daryti gerus darbus visuomenei, Tėvynei? Kodėl tai prasminga?
- Ankstesniame klausime jau lyg ir aptarėme, kaip vartotojų visuomenėje susijungia turtėjančių gamintojų ir daugumos vartotojų interesai. Čia turtas kaupiamas gamybai, vadinasi, turtėjimui ir ėmimui.
Bet ne visada taip būna: kartais jis kaupiamas tam, kad sąmoningiausia gyvenimo dalis būtų pašvęsta davimo, dalinimo, rėmimo džiaugsmui. Visais laikais buvo garsių mecenatų, užtemdžiusių net valdovų ir užkariautojų šlovę. Kadaise yra buvę ir tokių žmonių, kuriems džiaugsmą teikė paties turto valdymas. Bet palikime turtus tiems, kurie juos garbina ir iš jų kol kas dar gali pasidaryti sau rojų žemėje.
Nemanau, kad apsisprendžiant dėl mecenavimo, labdaros reikia kokios filosofijos. Apsisprendimą lemia ne įrodymai, o sąžinė, jautrumas, pilietiškumas, arba tiesiog tai, kas vadinama žmoniškumu. Pasitaiko žmonių, kurie būna labiausiai laimingi tada, kai gali daryti gera kitiems. Jiems užtenka širdies ir senuose vadovėliuose perskaitytų patarimų, kaip gyventi pagal visiems žinomą Aukso taisyklę.
Žmogus, teikdamas paramą kitam, padaro gera ne tik sau pačiam, bet ir savo palikuonims: 1) parodo, kad galimas ir laimingesnis, t.y. tarpusavio pagalba grindžiamas, gyvenimas, 2) sulaukia pasekėjų, kurie pagerina visų gyvenimą, 3) įgyja neįkainojamą garbę, 4) yra įrašomas į tautos istoriją. Tokių žmonių Lietuvoje tikriausiai yra daugiau negu žinome ir manome, tik šia diena gyvenanti žiniasklaida apie juos mažai kalba.