Iš nufilmuotos medžiagos jis sulipdė mėgėjišką dokumentinį filmą, kuriame, kaip pats sako, daug nuoširdžios tiesos apie eilinių lietuvių emigrantų darbo, šiuo atveju, narcizų ūkyje, ir gyvenimo Anglijoje nepatogumus.
Idėja kilo staiga
DELFI M. Jefremovas pasakojo ūkyje dirbęs 2013 m., nuo vasario iki kovo. Įprastai narcizų sezonas ir trunka kelis mėnesius, tačiau, jei leidžia oro sąlygos, dirbti pradedama dar gruodį, žiedai skinami ir iki pat kovo pabaigos.
„Kaip ir daugelis emigrantų, susidomėjau darbo galimybėmis užsienyje. Prieš tai neteko patirti nieko panašaus, todėl į šią kelionę žiūrėjau kaip į nuotykį ir savotišką eksperimentą. Filmo idėja kilo gana spontaniškai – turėjau fotoaparatą, todėl vieną gražią dieną bedirbdamas nusprendžiau pradėti filmuoti. Tai buvo savotiškas alternatyvus užsiėmimas, leidęs gana įdomiai praleisti laiką ir atitrūkti nuo monotoniškos kasdienybės. Užfiksavau viską gana detaliai ir be pagražinimų, nes pasitaikė unikali galimybė atsidurti įvykių sūkuryje – buvau eilinis darbininkas, o ne klausiausi kitų kalbų apie tai, kas vyksta tokiose ūkiuose“, – pasakojo vaikinas.
Jo teigimu, ne visi tautiečiai mielai reagavo į lyg iš niekur nieko atsiradusį operatorių, kaip ir savą, bet neaišku ko filmuojantį.
„Tačiau kai kurie iš jų, kambariokai buvo perspėti apie ketinimus sukurti filmą lietuvių emigrantų darbą, todėl pakankamai atvirai kalbėdavo. Aišku, tada nežinojau, ar kas iš to gausis. Galutinai šią idėją realizavau daug vėliau“, – prasitarė M. Jefremovas.
Papasakojo apie pačią pradžią: suskirstė grupelėmis, apgyvendino vagonėliuose
Jo teigimu, į ūkį, kuriame jis dirbo, buvo atvežti keli lenkai ir apie 200 skirtingo amžiaus lietuvių. Daugiausiai – iš atokesnių šalies rajonų. Dalis jų, kaip pasakoja fotografas, čia atvyko ne pirmą kartą, kiti save laikė ekonominiais migrantais ir keliaudavo iš vieno ūkio į kitą.
„Iš pasakojimų apie ankstesnius sezonus supratau, kad surinkus maždaug vienodą skaičių skirtingų tautybių darbininkų neretai kildavo konfliktai, muštinės. Vėliau tokios praktikos buvo atsisakyta ir stengiamasi vežti tik lietuvius. Bet ir tuos pačius lietuvius mus atstovaujantis tarpininkas stengėsi skirstyti pagal regionus, iš kurių atvyko, ar bendras kompanijas, poras ir pan., kad būtų paprasčiau susikalbėti vieniems su kitais gyvenant vagonėlyje ar name“, – apie bendrą tvarką pasakojo jis.
Pasak M. Jefremovo, vos atvažiavę jie buvo suskirstyti nedidelėmis grupelėmis. Tuomet buvo papasakota apie darbo ir gyvenimo sąlygas, pasiūlyta įsigyti darbinius drabužius. Atvykėliai apgyvendinti vagonėliuose ūkio teritorijoje arba netoli esančiuose britų namuose, kurie būdavo nuomojami. Už dujų, elektros vartojimą ir gyvenamojo ploto nuomą tekdavo mokėti kas savaitę.
Dirbdavo nuo ryto iki vakaro: buvo ir neištvėrusių
„Darbo diena prasidėdavo nuo bendro susirinkimo ūkyje. Išsiaiškinę, kuriuose laukuose užaugo gėlės, susėsdavome į mikroautobusus ir vykdavome į juos. Nuo 8 val. ryto iki pat vakaro skindavome narcizus. Atlyginimai buvo mokami už rezultatus: kiek surenki gėlių, tiek ir gauni. Uždirbtus pinigus galima buvo atsiimti iškart po darbo dienos pridavus savo gėles, arba bet kurią kitą dieną“, – pasakojo M. Jefremovas.
Jo teigimu, kadangi darbas buvo varginantis, sunkus, reikalaujantis fizinės ištvermės ir greito tempo, pirmomis savaitėmis skaudėdavo visą kūną, ypač nugarą.
„Dažniausiai tekdavo dirbti lyjant, stovėdavome baloje ar ištižusiame dirvožemyje. Gėlės vėsesniais orais neaugdavo, tad kartais tekdavo praleisti namuose ir kelias dienas, laukiant geresnių, tinkamų skynimui orų. Vieniems darbininkams toks krūvis buvo nepakeliamas ir jie išvažiuodavo, kitiems, kai priprasdavo, pavykdavo pagerinti savo skynimo įgūdžius ir užsidirbti daugiau“, – prisiminė jis.
Tamsioji pusė: sukčiaudavo ir vogdavo vieni iš kitų
Anot M. Jefremovo, buvo tokių, kurie per dieną sugebėdavo uždirbti ir 100 svarų sterlingų (117 eurų). Tiesa, tokius įgūdžius turintys kitų darbininkų buvo praminti kombainais – dirbdavo greitai, kone automatiškai.
„Naujokams ir nepasižymintiems greitu tempu sekdavosi prasčiau, uždarbis buvo mažesnis. Atitinkamai nusivylimas ir pagunda pasukčiauti buvo didesnė. Noras gauti daugiau kartais vertė į individualios apskaitos lapelius prirašyti didesnį nuskintų narcizų kiekį nei būdavo iš tikrųjų, arba tiesiog pavogti pundelį iš gretimos, pavyzdžiui, lėto naujoko vagos. Laukai dideli, dirbančių žmonių daug, visi dirbo skirtingu tempu, todėl prižiūrėtojas visko sukontroliuoti negalėdavo“, – apie tamsiąją tokio darbo pusę pasakojo jis.
Fotografo teigimu, dėl to periodiškai organizuoti kontroliniai patikrinimai, vieši pabarimai, kuriais siekta priminti dorovines normas ir išsiaiškinti apgavikus.
„Keli darbininkai net buvo išsiųsti iš fermos dėl sveiko proto ribas viršijančių išsigalvotų neva surinktų gėlių kiekių. Dar kitiems šis darbas buvo tik eilinis būdas pragerti uždarbį“, – sako pastebėjęs jis.
Laisvalaikis – parduotuvė, diskotekos ir alkoholis
Vaikino teigimu, ir pramogų ūkyje nebuvo daug, ir jėgų užsiimti kita prasmingesne veikla ar hobiu retai kam likdavo.
„Po darbo dienos norėjosi tik patenkinti savo elementariausius poreikius: išsidžiovinti drabužius, pailsėti ir pavalgyti. Tačiau ūkio teritorijoje, atskirose patalpose, buvo sudarytos galimybės pažaisti biliardą, pasinaudoti kompiuteriu, paskaityti žurnalus ar knygas, pažiūrėti filmą. Savaitgaliais buvo galima nuvažiuoti į artimiausią miestą, nusipirkti maisto. Vakarais buvo organizuojamos diskotekos, kiti tradiciškai mėgaudavosi alumi, vynu, žaisdavo kortomis“, – apie emigrantų laisvalaikį pasakojo jis.
Pasak M. Jefremovo, buvimo su emigrantais metu jam teko pamatyti įvairius žmones, kurie būdavo ir linksmi, ir pikti, ir dainuodavo, ir bardavosi, ir apgirsdavo, ir susirgdavo, tačiau visus juos vienijo vienas bruožas – lietuviai yra be galo darbštūs.
„Atsidūrę tokiuose ūkiuose lietuviai taip sunkiai dirba tiesiog siekdami geresnio gyvenimo. Iš trumpų atvirumo valandėlių galima susidaryti įspūdį, kad darbui jie atiduoda daug jėgų ir sveikatos, o vėliau gali leisti sau oriai pagyventi Lietuvoje pakankamai ilgą laiką, įgyvendinti savo planus greičiau, sumažinti turimą finansinę naštą, padėti savo artimiesiems dalinai išspręsti problemas dėl nepritekliaus“, – kodėl lietuviai emigruoja, vardijo vaikinas.
Su filme parodytais lietuviais jis pasakojo iš pradžių dar bendravęs, tačiau vėliau kontaktai nutrūko. Tad kai kurie jų greičiausiai net nežino, kad yra įamžinti juostoje
Kaip atrodė kasdienybė?
„Kasdienybė mūsų buvo maždaug tokia, su labai retomis išimtimis: balos nuo kojų iki ausų, plastmasinės dėžės, guminės pirštinės ir batai, kuprinės su termosu, užkandžiais ir tabaku, prie juosmens pririšti kibirėliai su gumytėmis pundeliams perrišti“, – rodydamas vaizdus, kaip purvais brenda dešimtys žmonių, filme pasakojo M. Jefremovas.
Jo teigimu, tai praktiškai viskas, ko reikia ilgoms darbo valandoms narcizų laukuose. Tiesa, neprošal turėti ir daug kantrybės.
„Sunku, nes kiekviena diena tokia pati“, – toliau pasakojimą tęsia jis.
Kasdienybė: fermos prausykla, kasa ir rusiški filmai virtuvėje
Iš laukų jie grįždavo į vietinių fermų maudyklomis vadinamas vietas, kur nusiplaudavo purvą ir narcizų išskiriamas medžiagas, dirginančias odą. Po to būdavo galima stoti į eilę prie kasos ir atsiimti per dieną užimtus pinigus, arba padėti juos į įsteigtą banką.
„Susidarydavo kelių dešimčių žmonių eilė, kuri dažnai išsišakodavo į šonus, pasipildydama ar tai draugais, kaimynais, namelio gyventojais, kad būtų sutrumpintas laikas iki kasos“, – pasakojo filmo kūrėjas.
Jo teigimu, grįžę namo lietuviai laiką dažniausiai leisdavo visi kartu. Neretai – svečių kambaryje ar virtuvėje.
„Svečių kambaryje po sunkios darbo dienos mes ilsėdavomės žiūrėdami kokį nors iš Lietuvos parsivežtą filmą su rusišku vertimu. Arba šiaip bendraudavome, kalbėdavome apie einamuosius ir gyvenimo reikalus. Kambariuose gyvenome po 2, todėl vietos visiems užteko. Aišku, didžiausią laisvalaikio dalį mes praleisdavome virtuvėje. Čia būdavo šilta, nuolat gaminami kokie patiekalai. Taip pat turėjome vonią, dušą, skalbyklę, džiovyklę, net priemones gaisrui gesinti. Todėl sakyti, kad gyvenimo sąlygos buvo blogos, na, tikrai neįmanoma“, – dėsto M. Jefremovas filme, kalbėdamas apie pirmąjį namą, kuriame teko gyventi.
Tiesa, vėliau jie persikėlė kitur, o galiausiai – ir į ūkyje pastatytus gyvenamuosius vagonėlius.
Savaitės pramoga – parduotuvė
Kaip laisvalaikį leisdavo tautiečiai, filme taip pat aiškiai matyti. Po laisvo penktadienio vos ant kojų pastovintis vienas lietuvių atrodė kur kas išgėręs, bet aiškino besijaučiantis „zajbys“ ir „geriausiai“.
„Tokios būklės? Nesigilink. Dvi valandos yra pamiegoti. Tvarkingai. Dar pasnausiu, čiki-piki, viskas bus gerai“, – dėstė jis, paklaustas, ar vyks kartu į parduotuvę.
Suvalgę iš Lietuvos atsivežtą maistą į parduotuvę jie pasakojo važiuodavę kartą į savaitę, šiam tikslui kiekvienas paskirdamas po kelis svarus.
„Štai mano lova, kurią laimėjau iš Juliaus ginčo metu, metęs monetą. Jis dabar išėjo išgerti ir jam šakės bus turbūt vėl“, – alkoholio vartojimą ne kartą pabrėžė filmo kūrėjas.
Ir ginčijasi, ir vagia
Kalbėdamas apie kylančius ginčus, jis pasakojo, kad jie – atskira istorija. Pykstamasi ir dėl vagų ilgumo, ir dėl gėlių kiekio.
„Žmonės pešasi ir ginčijasi dėl kelių (žiedų – DELFI), taip lietuviškai <...>. O labiausiai šiame darbe pasireiškia toks dalykas kaip vagystės. Žmonės mėgsta vogti daug gėlių. Prirašyti sau nebūtus kiekius ir taip toliau“, – pasakojo jis.
Per porą mėnesių – nuo 5 iki 20 tūkst. litų
„9 metai dirbam. Na, mums nesunku, kitiems sunku. Žiūrint kam (apsimoka važiuoti iš Lietuvos – DELFI), kaip pasakyti, jei greitai dirbi, apsimoka. Priklauso nuo žmogaus“, – pasakojo viena lietuvių.
Ji atviravo namo po sezono (maždaug 2 mėnesių) parsivežanti maždaug 10 tūkstančių litų (2,896 eurų).
„Priklauso nuo oro, būna, nespėjam nuskinti, kiti nuskina“, – dėstė ji.
5 sezoną narcizų ūkyje dirbantis lietuvis pasakojo, kad skynėjo darbas – labai sunkus, daugelis dėl didelio fizinio krūvio ir neištveria – atvažiuoja, kiek užsidirba ir išvyksta. Šiuo metu jis prižiūri dirbančių lietuvių komandas.
„Sunku dabar nėra čia, iš tikrųjų, jei komandos nariai normalūs, neprisirašinėja visko“, – pasakojo vyras.
Jo teigimu, narcizus skinantys naujokai per 2 mėnesius gali tikėtis užsidirbti 5 tūkstančius litų (1,448 eurų). Ilgiau dirbantys, pasakojo vyras, sugeba per maždaug 10 savaičių surinkti narcizų ir už 20 tūkst. litų (5,792 eurų).
Filme – ir daugiau lietuvių pasakojimų:
Grįžta 50-60 proc.
Išvydamas iš ūkio M. Jefremovas pasikalbėjo ir su pagrindiniu tarpininku, padedančiu lietuviams įsidarbinti minėtame ūkyje, Aurimu.
„2003 aš metais atvažiavau į šitą šalį, dar mes buvome nelegalais vadinami. Gavau leidimą likti pusei metų, sutartį dirbti ūkyje, vėliau prasitęsiau ir likau iki 2005 m., kol įstojom į ES ir visi gavome leidimus. Žmones pradėjau surinkti nuo 2005 m. Renku lietuvius, nes pats esu lietuvis, turiu daug pažįstamų per tiek metų, kurie atvažiuoja ne pirmą kartą“, – pasakojo jis.
Aurimas aiškino bandęs įdarbinti ir kitų tautybių atstovus, tačiau toks planas nepasiteisino – kildavo masinės muštynės, konfliktai.
„Prieš išvažiuojant kiekvienas klausia, kiek galima uždirbti per dieną. Visiems sakiau, kad nuo 30 iki 60 svarų (35-70 eurų). Toks vidurkis“, – žodžių į vatą nevyniojo jis.
Aurimo teigimu, kasmet į ūkį grįžta apie 50-60 proc. jame jau anksčiau dirbusių skynėjų. Jam ir pačiam, pasakojo, maloniau dirbti su lietuviais, o ūkio šeimininkas tam neprieštarauja, kol darbas atliekamas tinkamai.
„Čia turbūt tokia lietuvių kultūra – padėta ne vietoje, paimsiu. Matot, ką turime“, – pasakojo darbuotojas, kalbėdamas apie gėlių vagystes.
Tiesa, vyras neslėpė, kad tie darbo metai jam buvo paskutiniai.
„Gana man čia jau vergauti“, – į kamerą šyptelėjo jis.
Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?
Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.