Diskusijos dalyviai sutaria – jei 2016 atrodė, kaip baisūs metai, tai šiemet galima laukti dar daugiau sukrėtimų, kuriems ruoštis reikia jau dabar.
Sausio 12-13 dienomis vykęs „Sniego susitikimas“ oficialiai rengtas jau dešimtą kartą. Šiemet susitikime dalyvavo Baltijos šalių ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, buvęs vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas, atsargos generolas Philippas Breedlove’as, buvęs JAV ambasadorius bei NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Vershbow ir kiti aukšto rango pareigūnai, diplomatai bei karininkai.
Kaip ir įprastai, svarbiausios diskusijos vyksta už uždarų durų, o pirmoji susitikimo diena skiriama saugumo politikos ekspertų diskusijoms.
Neformalus susitikimo formatas leidžia ne tik ekspertams, bet aukštas pareigas užimantiems pareigūnams kalbėti atviriau, apsikeisti nuomonėmis, įžvalgomis, kuriomis jie viešai paprastai nesidalintų. Būtent todėl kalbėtojai prašo, jog jų neįvardytų, mat nuskambėjusios frazės vėliau gali sukelti įvairių klausimų ar net nemalonumų.
Šiemet pirmąją susitikimo dieną išties kilo nemažai diskusijų, mat susitikimo tema atitiko karčiausias pasaulinių iššūkių aktualijas – aptarta situacija po JAV prezidento rinkimų, artėjantys rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rusijos keliama grėsmė. Diskusijų metu išryškėjo kelios nerimą keliančios tendencijos, kaip atrodys pasaulis 2017-siais ir bei rekomendacijos, kokių priemonių gali tekti imtis.
Prie D. Trumpo teks prisitaikyti
Vienas buvęs aukšto rango NATO diplomatas pripažino, kad pasaulyje nemažai nerimo sukėlęs Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu nenuteikia optimistiškai.
„Keisti D. Trumpo pareiškimai glumina, tačiau mano rekomendacija tokia: žiūrėkite į tai ne kaip į grėsmę, bet kaip į galimybę įrodyti savo praktinę vertę“, – signalą europiečiams pasiuntė diplomatas.
Jo teigimu, NATO turėtų prisiimti didesnį, ambicingesnį ir drąsesnį vaidmenį. Tokį, kuris abejojančius dėl Aljanso naudos, pavyzdžiui, D. Trumpą įtikintų, jog NATO yra nepakeičiama organizacija.
„Tai reiškia, kad visos NATO šalys ne tik turėtų prisiimti daugiau lyderystės greitojo reagavimo, pajėgumų dalijimosi srityse bei iki 2020 metų turėtų užtikrinti 2 proc. nuo BVP skyrimą gynybos reikmėms, iš jų skiriant 20 proc. Naujai įrangai įsigyti, bet ir padaryti dar daugiau. Nelaukite, kol D. Trumpas kažko pareikalaus, pasiūlykite savo sprendimus“, – pabrėžė pareigūnas.
Jo manymu, kol kas NATO veiksmai D. Trumpui gali pasirodyti nereikšmingi, o pažiūrėjus į naujosios JAV administracijos užsienio ir saugumo politikos akcentus turėtų būti akivaizdu, jog svarbiausia Baltiesiems rūmams taps kova prieš „Islamo valstybę“.
„Reikia didesnio įsitraukimo tiek politiniame lygmenyje, tiek kariniame. Būtinas tiesioginis vaidmuo stiprinant savo pajėgumus Pietuose ir Rytuose, remiant kovą prieš „Islamo valstybę“. Būtina padėti Ukrainai, Artimųjų rytų šalims, kad šios pačios gebėtų efektyviau kovoti prieš „Islamo valstybę“.
Namų fronte būtina stiprinti bendradarbiavimą su Europos Sąjunga žvalgybos srityje – juk ES neturi jokių savų žvalgybinių pajėgumų, o NATO turi tiek pajėgumus, tiek patirtį. Galima rengti bendras pratybas, kurti bendras programas“, sakė diplomatas.
Kitas pareigūnas buvo dar atviresnis. Jo manymu, Vakarai, ypač Europa, prarado tą tikėjimą savimi, kurį turėjo laimėję Šaltąjį karą.
„Nebeturime to kuro kovai. Tad kokią kainą sumokėsime? Naujų įtakos zonų dalybos? Manau, gera žinia ta, kad liberalioji demokratija triumfuos, bloga žinia – žus daug žmonių“, – teigė pareigūnas.
Komentuodamas D. Trumpo išrinkimą jis pabrėžė, kad dėl to galima kaltinti ir politikus, nesugebančius pasiūlyti aiškių atsakymų bei receptų į šiandienines problemas. Tuo tarpu D. Trumpas skelbiasi turintis visus atsakymus ir bent jau demonstruoja, kad jis nepakęs pasyvumo.
Be to, nuolatinės tuščios Europos politikų kalbos apie tą patį, o ne konkrečios priemonės reikš, jog 2017 metais galima laukti naujų didelių sukrėtimų.
„Žmonės nėra vaikai, jie galbūt nesupranta visų sudėtingų politikos peripetijų, bet jie užuodžia, kai elitas nieko nedaro ir tada nori permainų“, – pabrėžė ekspertas.
JAV lyderiauja, o ką daro Europa?
Tuo tarpu aukšto rango karininkas, turintis milžinišką patirtį NATO struktūrose, diskusijoje kalbėdamas apie saugumo situaciją Baltijos jūros regione, kur dėl Rusijos karinės grėsmės ir didinamų pajėgumų sunerimusios kaimynės muša pavojaus varpais, priminė, kad niekas negali pasiūlyti stebuklingų receptų.
„Yra tik sunkus darbas. Turime užtikrinti tas priemones, dėl kurių susitarėme NATO viršūnių susitikimuose – iš pradžių Velse, o pernai ir Varšuvoje“, – pabrėžė kariškis, turėdamas omeny šiuo metu vykstantį sąjungininkų pajėgų dislokavimą Lenkijoje, o netrukus ir Baltijos šalyse.
„Mes daug kalbame apie įrangos dislokavimą ir, jei atvirai, daugiausia čia galima įžvelgti JAV indėlį. O kur yra kiti NATO sąjungininkai?“, – retoriškai klausė karininkas, pabrėžęs vieną kertinių, tačiau mažiau matomą karinės strategijos aspektą nei JAV tankų, šarvuočių ir karių dislokavimas.
Šaltojo karo laikais JAV Europoje buvo iš anksto dislokavusi didelius kiekius įvairios karinės technikos, amunicijos, kitos įrangos ir paskirsčiusi po įvairias valstybes.
Jei būtų kilęs karas su Sovietų Sąjunga, amerikiečiams nebūtų reikėję visko atsigabenti laivais iš už Atlanto vandenyno, kuriame grėsmę kėlė sovietų povandeniniai laivai – pradžiai būtų užtekę atgabenti karius, kurių jau būtų laukusi kovai paruošta technika bei kita įranga.
Panaši koncepcija buvo atgaivinta prieš dvejus metus būtent JAV iniciatyva. Pavyzdžiui, Lietuvoje, Mumaičiuose, jau dislokuota karinė įranga.
DELFI kalbintas aukšto rango karininkas pripažino, kad daugiašalių NATO batalionų dislokavimas Baltijos šalyse yra ryškus žingsnis į priekį, tačiau tai nėra taip ambicinga, kaip jis būtų norėjęs matyti.
„Ar Europos šalys, kurios priklauso NATO, turi galimybes iš anksto dislokuoti įrangą? Taip. Ar jos turi kiaušų tai padaryti? Ne“, – šyptelėjo karininkas. Jo nuomone, dar 2014 metais, po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, vienai dildelei Rytų Europos valstybei sunerimus dėl savo saugumo – manyta, kad rusai žengs toliau ir užims visą pietinę Ukrainą – tos šalies atstovų buvo pasiteirauta: koks jūsų kariuomenės parengties lygis.
„Paaiškėjo, kad tik dvi iš dešimties brigadų galėtų sureaguoti greičiau, kitų parengties lygis buvo nepatenkinamas“, – sakė buvęs NATO pajėgų karininkas.
Jis taip pat pabrėžė, kad, jo manymu, Baltijos šalyse bei Lenkijoje turėtų būti dislokuotos dvi JAV brigados bei sukaupta įrangos dar dvejoms. Tačiau tokio patarimo nepaklausiusi JAV prezidento Baracko Obamos administracija pasirinko kitą variantą – viena nuolat dislokuojama brigada Lenkijoje, įrangos komplektas dar vienai šarvuotajai brigadai, bei viena rezerve esanti greitojo reagavimo brigada, kuri jau kelis dešimtmečius ir taip yra dislokuota Italijoje.
Tiesa, Lietuvos kariškiai ne sykį yra atsargiai pabrėžę, kad norint dislokuoti didesnius vienetus, nei šiuo metu planuojama, reikėtų sukurti geresnę infrastruktūrą – kariams reikia ir laikinų apgyvendinimo patalpų, ir erdvės pratyboms.
Be to, net ir smarkiai išaugus Lietuvos gynybos finansavimui – šiemet jis sieks 723,5 mln. eurų, lyginant su 267,3 mln. eurų prieš 4 metus, rasti papildomų lėšų staigiai infrastruktūros plėtrai būtų sudėtinga, mat šiuo metu vykdomi didieji gynybos pajėgumų įsigijimų projektai, plečiama kariuomenė.
Vis dėlto karininkas pabrėžė, kad dėl D. Trumpo įsipareigojimų NATO ir konkrečiai Baltijos šalims abejojantys lietuviai turėtų nepamiršti, kad norint išvengti dažnai neprognozuojamo D. Trumpo neigiamo požiūrio į Lietuvą, Vilnius turėtų „pašalinti nuo stalo visus suerzinti galinčius dalykus“.
„Jūsų išlaidos gynybai auga, tai yra matoma ir tai yra gerai. Lietuvoje vyks daug pratybų, ar Lietuva pasiruošusi visus tuos karius priimti? Kitaip sakant, kalbame apie lūkesčius – netapkite D. Trumpo taikiniu, nesudarykite tam sąlygų“, – perspėjo kariškis.
Jis taip pat pabrėžė, kad visoms Europos NATO narėms derėtų prisiminti lyderystę. B. Obamos populiarinta „lyderiavimo iš galo ar vidurio“ politika, anot oro pajėgų karininko, tiesiog negali veikti. Be to, Vakarų šalių politikams derėtų prisiminti pastaraisiais metais pamirštas sausumos pajėgas. Įpratę kariauti nedideliuose, lokaliniuose konfliktuose, kur daugiausiai remiamasi mažais sausumos pajėgų vienetais bei aviacija, Vakarų šalys esą apleido sausumos pajėgas.
„Reikia turėti ryžtą panaudoti tas pajėgas mūšio lauke“, – perspėjo kariškis.