Norint Lietuvoje pradėti kalbėti apie imigraciją, reikia būti labai drąsiam, yra sakiusi Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė. Kodėl imigracija Lietuvoje – vis dar svetima?
Viena iš priežasčių - per maža imigracijos patirtis, sako Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto vadovė, docentė Audronė Telešienė.
„O žmones turi baimių, nes patirties yra mažai. Pavyzdžiui, imigrantai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainoms mums yra pažįstami, mes juos matėme istoriškai, mes jų nebijome, nes gal ir patys esame panašūs, o štai atvykėliai iš tolimesnių šalių į Rytus ar į Pietus nuo mūsų yra nepažįstami, tad baimėms tarpti yra labai daug vietos ir nėra nieko, kas jas švelnintų“, - sakė A. Telešienė.
Paklausta, kiek imigrantų galėtų atvykti į Lietuvą ir nesukelti nepatogumų vietos gyventojams, A. Telešienė sako, kad šiuo atveju svarbu ne kiekis, o sąlygos.
„Jeigu veikia integravimo sistema, imigrantų gali būti ir daugiau, bet pas mus ji veikia gana vangiai, yra gal tik pora savivaldybių, kurios tikrai yra atviros, - apgailestavo ji. - Kitu atveju, tiek, kiek yra turinčių pabėgėlio statusą, tiek ir yra ta riba. Jeigu norime daugiau, turi labiau veikti integracijos politika.“
Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro mokslo darbuotoja, daktarė Ilona Strumickienė sako, kad imigracija - nelengvas ir sudėtingas procesas tiek pačiam imigrantui, tiek priimančiai visuomenei. Mokslininkė sako, kad kalbant apie situaciją Lietuvoje, reikia pripažinti, kad mūsų visuomenė imigrantams dar yra gana nesvetinga, ypač, jei jie skiriasi savo išvaizda ar kultūra.
„Imigrantų Lietuvoje nedaug, galima sakyti, kad imigracijos politikos kaip tokios nėra, todėl Lietuvos imigrantai gali būti apibūdinami kaip „jie”, tylūs, bendrame visuomenės kontekste nematomi, nebent kuris išsiskirtų savo išvaizda, menkai integravęsi ar integruoti“, - kalbėjo pašnekovė.
Nors mokslininkė laikosi nuomonės, kad vertinant iš demografinės pusės, iš to kaip apgyventa Lietuva, kiek Lietuvos gyventojų emigruoja, į Lietuvą galėtų atvykti daug imigrantų, tačiau yra ne vienas „bet“.
„Galvojant apie tai, kaip esame pasiruošę juos sutikti, ką galime pasiūlyti - darbo vietas, palankią viešąją nuomonę, žmogiškąjį orumą nežeminančią integraciją ir kitą - sakyčiau, kad kol kas nesame pasiruošę priimti didelius imigrantų srautus. Mieliausiai priimtume mums kultūriškai, socialiai artimus ir net gi vizualiai neišsiskiriančius imigrantus“, - apibendrino ji.
Tai patvirtina ir dabartinė imigracijos statistika: didžioji dalis atvykėlių Lietuvoje yra iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos.
Perspektyvos nekokios
Nors Lietuvai daugiau darbo jėgos nepakenktų, A. Sipavičienė sako, kad šalies perspektyvos realiai pritraukti didesnius dirbančių imigrantų srautus – ne pačios šviesiausios. Priežastis paprasta: visa Europos Sąjunga konkuruoja dėl talentų, specialistų, startuolių, investuotojų ir verslininkų, tad tikėtis, kad jie pulkais trauks į Lietuvą - nerealu.
„Reikalinga tikslinė, atsakinga ir aktyvi politika, norint juos prisitraukti. Būtina imigracijos procedūras daryti aiškesnes ir perkelti jas į elektroninę erdvę. Atvykimo procedūros vis dar yra sudėtingos ir užsieniečiai turi samdytis teisininkus, norėdami susitvarkyti dokumentus, o tai ir nemažai kainuoja. Turi būti paprasta sistema – tik tada atvažiuos geriausi“, - mano A. Sipavičienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad palankesnė imigracijos politika nereiškia, kad įsileidžiami visi be išimties.
„Lietuva gali migracijos politiką pasukti tokia linkme, kokia norėtų. Šiuo metu nors ir mažiau, bet imigracijos kanalas vis dar naudojamas fiktyviems „verslams”, kai užsieniečio tikslas ne steigti verslą, o gauti leidimą gyventi. Tokie dalykai, žinoma, kompromituoja imigracijos politiką ir tada galvojame, kad čia atvažiuoja tik „apgavikai”. Būtina, kad imigracija būtų labai aiškiai susieta su nauda Lietuvai – mokesčių mokėjimu, žmonių įdarbinimu, inovacijomis“, - vardijo ji.
Kitas svarbus aspektas – būtinybė viešinti galimybes atvykti į Lietuvą užsiimti verslu, dirbti, o tai reiškia, kad migracijos ir ūkio plėtros politika turi būti susietos.
„Aišku, reikia dirbti ir su visuomene – didinti toleranciją kitokiems ir mažinti nepagrįstas baimes“, - priduria A. Sipavičienė.
Trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimą gyventi vienoje iš Europos Sąjungos šalių reiškia galimybę keliauti po visą ES. Ne paslaptis, kad pro kai kurias šalis patekti į Šengeno erdvę lengviau nei per Lietuvą.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, profesorius Boguslavas Gruževskis atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, ukrainiečiai, norintys tik patekti į Šengeno erdvę mieliau važiuoja į Lenkiją, nes dabar jiems tai daryti yra paprasčiau. Tiesa, dalis jų ten ir įsitvirtina.
„Skaičiuojama, kad Lenkijos darbo rinkoje yra apie 1 mln. ukrainiečių ir jie palyginti lengvai integruojasi, pramoksta kalbą. Pačiam teko Lenkijoje ir Liubline, ir Krokuvoje, o ukrainiečių sutikti restoranuose, parduotuvėse, knygynuose“, - vardijo pašnekovas.
Nors Lietuvoje taip pat yra priimta migracijai svarbių sprendimų, pavyzdžiui, Migracijos departamente įsteigtas kompetencijų centras, skirtas aptarnauti užsieniečius, kurie prisidėtų prie ekonominės plėtros, ir jų šeimos narius, specialistų nuomone, reikia padaryti dar daugiau.
Ką daryti, jau nagrinėjo
B. Gruževskis pasakoja, kad migracijos tema Lietuvoje jau ir anksčiau buvo sulaukusi dėmesio, tačiau į pateiktus pasiūlymus neįsiklausyta.
Jis primena dar 2007 m. atliktą Trečiųjų šalių migrantų tyrimą ir jo rezultatus.
„Pastebėjome, kad tie imigrantai, kurie turi bendrą sovietmečio patirtį su mumis, labai teigiamai vertino padėtį Lietuvoje. Tiesa, mes klausinėjome tik tų, kurie dirbo Lietuvoje, o reikia pasakyti, kad nemaža dalis imigrantų yra atvažiavę į Lietuvą dėl šeimos susijungimo ar panašių priežasčių“, - kalbėjo B. Gruževskis.
Profesorius sako, kad tąsyk atlikus tyrimą buvo parengta rekomendacija Lietuvos Vyriausybei, bet niekas ja esą nesusidomėjo.
„Lietuva galėtų daug aktyviau dirbti ir investuoti į imigrantų pritraukimą ir jų efektyvesnį panaudojimą. Tačiau turime ieškoti tokių nišų imigrantams, kurie stiprintų ekonomiką, bet netaptų tik pigios darbo jėgos šaltiniu, - atkreipia dėmesį B. Gruževskis. - Kartu turime ieškoti galimybių įtraukti ir Lietuvos gyventojus į darbo rinką, kad būtų mažiau socialinės paramos gavėjų, skurdo, vargo ir atskirties.“
Pašnekovas sako, kad ir anksčiau svarstant imigracijos galimybes į Lietuvą buvo siūlyta centralizuoti migracijos politiką.
„Manau, kad dabar esančios privačios paslaugos, padedančios imigrantams atvykti, gali likti, bet mes savo studijoje siūlėme, kad būtų įsteigta ir valstybės institucija, kuri tarpininkautų imigrantams atvykstant ir už tai imtų mokestį. Neturintiems pakankamai pinigų, bet kvalifikuotiems, ši institucija galėtų tapti tarpininku tarp darbdavio ir imigranto. Mes kaip valstybė, kaip ekonominė sistema esame suinteresuoti, kad jie patektų į mūsų rinką“, - pabrėžė B. Gruževskis.
Jam antrina A. Telešienė, sakydama, kad imigracija, kai atvykusieji integruojasi, yra naudinga valstybei.
„Kalbant apie viziją, mano troškimas būtų, kad imigrantai integruotųsi Lietuvoje, čia atsivežtų savo šeimas, vaikus ir liktų čia, matyčiau iš to ne tik ekonominę, bet ir kultūrinę naudą. Kultūrų įvairovėje galima rasti žymiai daugiau išlikimo strategijų, sprendimų, tai yra vertybė“, - pastebėjo mokslininė.
Pašnekovė primena, kad vienas sėkmingai kryptingą imigracijos politiką formavusių Europos Sąjungos šalių yra Vokietija.
Kartu mokslininkė primena, kad yra ir daugiau priemonių, ką daryti, kai gyventojų šalyje didele dalimi sumažėja, o dirbančiųjų gyventojų ima stigti gerovės lygiui užtikrinti. Anot jos, tokiais atvejais svarbu galvoti, kaip suaktyvinti turimus išteklius, pavyzdžiui, kad studentai anksčiau patektų į darbo rinką, o vyresnio amžiaus žmonės joje ilgiau išliktų, aktyviau į darbo rinką įtraukti žmones su negalia, didinti moterų aktyvumą,
„Vidinių išteklų mes irgi turime. Šie sprendimai būtų aktualūs galvojant apie darbingo amžiaus gyventojų kiekį ir būtinybę jiems pakelti senyvo amžiaus gyventojų naštą, - kalbėjo A. Telešienė. -
Imigracija tikrai nėra vienintelis, bet gal būtų greičiausias būdas šiai problemai spręsti. Vis tik reikia nepamiršti, kad ir šis kelias - ne lengviausias, nes integracija ir priimtinumas yra labai dideli iššūkiai, kurie gali sukelti daug įtampų.“
Gyventojų Lietuvoje nuo 2005 m. sumažėjo kiek daugiau nei 500 tūkst.: nuo 3,355 mln. iki 2,849 mln. žmonių. Tarp emigravusių didžioji dalis – darbingo amžiaus gyventojai, kas trečias emigravęs 20-29 metų.
Vidutiniškai per metus iš Lietuvos išvyksta apie 30 tūkst. žmonių.
Jei situacija nepasikeis, numatoma, kad 2047 m. Lietuvoje teliks 1,99 mln. gyventojų, o 2080 m. - tik 1,65 mln. Prognozuojama, kad tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva nyks sparčiausiai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skaičiuoja, kad 2016 m. pradžios duomenimis, Lietuvoje buvo 594,4 tūkst. senatvės pensijų gavėjų, 201,6 tūkst. neįgaliųjų ir 152 bedarbių.
Palyginimui 2010 m., analogiškais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 558 tūkst. senatvės pensininkų, beveik 270 tūkst. neįgaliųjų, daugiau nei 320 tūkst. bedarbių.