Buvęs socialdemokratų konsultantas D. Gudelis dievagojasi savo investicijomis tenorėjęs padėti nenumirti leidiniui, tačiau Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius rėžia tiesiai – tai parodija, daug pasakanti apie politikų ir jų verslo partnerių mentalitetą.
Kelia klausimą, iš ko pirko tai, kas neparduodama
DELFI ne kartą rašė apie Druskininkuose veikiančią propagandos mašiną. Savivaldybė per jos valdomą Švietimo centrą leido ir nemokamai dalijo savaitraštį „Mano Druskininkai“, kuris pagarsėjo ditirambais kurorto merui socialdemokratui Ričardui Malinauskui ir aršia kritika opozicijai.
Tačiau niekuo nepasikeitęs savaitraštis eina iki šiol. Vienintelis skirtumas – leidinio metrikoje nurodomas kitas leidėjas – D. Gudelio valdoma bendrovė „Kantri medija“. Gegužę pranešta, kad savaitraštį toliau leis balandžio pabaigoje įsteigta VšĮ „Kantri medija“. Vienintelis „Kantri medija“ savininkas – viešųjų ryšių agentūros „VIP Communications“ steigėjas D. Gudelis.
Kaip laikraštis atsidūrė D. Gudelio rankose, Druskininkų politikai aiškinasi jau seniai.
Dar liepos 15 d. Druskininkų savivaldybės Švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis, atsakydamas į tarybos narių Juozo Šarkaus ir Viliaus Semeškos paklausimą, oficialiai parašė, kad „Mano Druskininkų“ veikla centre buvo nutraukta gegužės 6 d. direktoriaus įsakymu, sutartys su leidinio spausdintojais ir platintojais nutrauktos jose numatytomis sąlygomis, o darbo sutartys su darbuotojais – vadovaujantis Darbo kodeksu.
„Leidinys „Mano Druskininkai“ VŠĮ „Kantri medija“ nebuvo perduotas jokiomis sąlygomis“, – nurodė Švietimo centro direktorius.
„Raštu gautas atsakymas, kad laikraštis buvo uždarytas ir viskas. Jokio sprendimo perduoti nebuvo, biudžetinės įstaigos turto šiaip negalima paimti ir parduoti kaip privataus arba kam nors padovanoti – sprendimą dėl turto pardavimo turėjo priimti taryba. Kadangi D. Gudelis žiniasklaidoje pareiškė, kad pirko pigiai, reiškia, pirko, o ne iš naujo įsteigė ar dar kažkaip. Man kyla klausimas, kur atsidūrė D. Gudelio pinigai, kas įsidėjo į kišenę juos?“, – nepatogius klausimus kelia laikraščio „Druskininkų naujienos“ vyriausiasis redaktorius Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Švietimo centro vadovas V. Gintutis DELFI pakartojo niekam leidinio nepardavęs ir neperdavęs. „Niekam nieko nepardaviau ir neperdaviau. Aš leidinį pradėjau leisti, aš ir nustojau, parašiau įsakymą ir leidyba baigėsi“, – aiškina V. Gintutis.
Kaip tuomet „Mano Druskininkus“ leidžia D. Gudelis? Gal jis pavogė leidinio idėją? „Mes kaip įstaiga nei galime ką nors parduoti, nei pirkti, tiesiog mes leidome leidinį ir tiek, kai aš nustojau, jį pradėjo leisti kas nors kitas“, – sakė V. Gintutis.
Pašnekovas gynėsi, kad biudžetinė įstaiga neužsiima ženklų patentavimu, tad į jį ir pretenduoti negali. „Nei aš pirkau šį ženklą, nei galiu parduoti, o visos kitos peripetijos, ką D. Gudelis pirko ar nepirko – nieko nežinau, šio žmogaus nei mačiau, nei girdėjau“, – kalbėjo V. Gintutis, nurodęs, kad niekam neturi pretenzijų.
Su socdemais dirbęs D. Gudelis deda ranką prie širdies
Jis aiškina investuodamas į regiono žiniasklaidą taikantis tą patį modelį: įsigyja prekės ženklą ir leidybos teises. D. Gudelis su L. Rekevičiene pasirašė prekės ženklo perleidimo sutartį ir pradėjo dirbti. „Pirmi metai dar nepraėjo, bet dabartiniai rezultatai ir pajamos iš reklamos rodo, kad finansine prasme perspektyva yra, bet konkurencinė aplinka Druskininkuose pakankamai įtempta“, – kalbėjo verslininkas, užsiminęs, kad klausimus dėl leidinio kelia vietiniai politikai.
Ar leidinio reputacija neturėjo įtakos D. Gudeliui apsisprendžiant? Ar jam nesvarbu, į ką investuoti? „Tai labai svarbūs aspektai, ir konkurencinis aspektas – didelė konkurencija Druskininkuose, čia pagal gyventojų skaičių vietinės žiniasklaidos rinka persotinta – trys laikraščiai ir radijo stotis. Konkurencinė kova aktyvi tarp tų leidinių, kurie atstovauja skirtingoms politinėms srovėms“, – nuo klausimų dėl etikos išsisukinėjo viešųjų ryšių agentūros „VIP Communications“ steigėjas.
D.Gudelis tikino, kad noras padėti nenumirti leidiniui ir ekonominės perspektyvos buvo stipresni. „Taigi ekonominė logika yra, bet konkurencinė ir politinė galbūt iš mano pusės nebuvo įvertinta. Todėl abejoju, ar man verta dirbti toliau su šiuo leidiniu“, – užsiminė jis. D. Gudelis tvirtino nesikišantis į žiniasklaidos priemonės turinį ir pardavimus.
Jis pripažino prieš 2014 m. Europos Parlamento ir prezidento rinkimus dirbęs su socialdemokratais, tačiau priminė 2012 m. dirbęs su konservatoriais, 2008 m – su liberalais. „Niekuo, ranką prie širdies pridėjęs pasakyti galiu“, – tai, kad buvusio Druskininkų socialdemokratų leidinio įsigijimas nesusijęs su socialdemokratų partijos konsultavimu, įtikinėjo D. Gudelis.
Kad ir kaip D. Gudelis baidytųsi sąsajų su socialdemokratais ir jų valdoma Druskininkų savivaldybe, dokumentai rodo, kad jo privataus ledinio leidybą remia savivaldybės valdoma UAB.
Prekės ženklas – vyr. redaktorės rankose
Valstybinio patentų biuro svetainėje internete matyti, kad prekės ženklo „Mano Druskininkai“ savininkė – L. Rekevičienė. Ji paraišką „Mano Druskininkų“ ženklui registruoti pateikė vasario 9 dieną – prieš savivaldos rinkimus, kai leidinys dar priklausė Švietimo centrui. Prekės ženklas Valstybiniame patentų biure užregistruotas visai neseniai – spalio 29 d.
DELFI L. Rekevičienei uždavė klausimus, kaip jos rankose atsidūrė „Mano Druskininkų“ prekės ženklas, kiek jai tai kainavo ir kaip savaitraščio savininku tapo D. Gudelis.
„Kai Druskininkų Švietimo centras nusprendė likviduoti savaitraštį „Mano Druskininkai“, intensyviai ieškojome galimybių jį išsaugoti ir, tuo pačiu, darbo vietas žmonėms. Kaip šio laikraščio redaktorė ir prekinio ženklo bei domeno www.manodruskininkai.lt valdytoja džiaugiuosi, kad praėjusią gegužę atsirado naujas savininkas, išmanantis regioninės žiniasklaidos specifiką“, – raštu pateiktame atsakyme sakė L. Rekevičienė.
Vyriausioji redaktorė nepaaiškino, kokiu būdu gavo „Mano Druskininkų“, kurį leido savivaldybės Švietimo centras, prekės ženklą. Iš V. Gintučio atsakymo matyti, kad Švietimo centro leidžiamo savaitraščio prekės ženklas nebuvo patentuotas. Ši aplinkybė greičiausiai ir leido L. Rekevičienei tapti prekės ženklo valdytoja.
Įdomu tai, kad L. Rekevičienė paraišką Patentų biurui dėl prekės ženklo pateikė dar tada, kai leidinys priklausė Švietimo centrui. Neturėdama prekės ženklo nuosavybės (ši įregistruota tik spalio 29 d.), vyriausioji redaktorė jį sugebėjo parduoti D. Gudeliui.
L. Rekevičienė užsiminė, kad kurorte arši konkurencinė kova: be jos redaguojamo savaitraščio, leidžiami dar du laikraščiai, ir kiekvienas jų kovoja už savo vietą po saule.
D. Radzevičius: parodija
Pasak D. Radzevičiaus, nėra ir pagarbos įstatymui, valstybei. Jo nuomone, neteisėtai leistas laikraštis ir mero pozicija rodo aiškius signalus, kad teisės viršenybės principas čia neveikia. Labiausiai D. Radzevičiui gaila, kad į tai kol kas tinkamai nereaguoja nei prezidentė, nei premjeras. Ką jau kalbėti apie Seimą.
„Dėl to man gėda. Gėda net pasakoti apie šią situaciją Ukrainos žurnalistams, su kuriais bendrauju šiuo metu Kijeve. Todėl istorija su to propagandinio laikraščio perdavimu/pardavimu yra dar didesnė parodija, kuri daug pasako apie politikų ir jų verslo partnerių mentalitetą“, – kalbėjo LŽS vadovas.