„Mes bandome su Rusija pasiekti sutarimą apie tai, kur yra mūsų raudonosios linijos“, - interviu DELFI teigia Izraelio premjero biuro viceministras diplomatiniams klausimams Michaelas Orenas.
Sirijoje įsikūrusios Rusijos pajėgos gali kuo puikiausiai pasiekti Izraelį. Pasak M. Oreno, nuo Jeruzalės tai dvi valandos kelio, nuo Izraelio sienos – vos 25 metrai. Tai lemia, kad Rusijos orlaiviai, kaip ir Baltijos regione, gana dažnai pažeidžia Izraelio oro erdvę.
„Mes iš tiesų sukūrėme gana gerą mechanizmą štabo vado pavaduotojo lygmeniu. Turėjome keletą panašių incidentų į Turkijos, kai rusų orlaivis įskrido į mūsų oro erdvę, bet mes į juos nešaudėme, tik nurodėme, kad jie mūsų oro erdvėje ir privalo grįžti“, - pasakoja premjero pavaduotojas.
Rusija remia Sirijos diktatorių Basharą Assadą, kuris yra Irano galios tąsa regione. Iranas, Sirijos likučiai ir Libano „Hezbollah“ sudaro tarsi šiitų arką ir apgobia Izraelį iš Šiaurės. Iš Rytų ir Pietų Irano ranka jaučiama Irake ir Jemene.
Iranas oficialiai deklaruoja, kad nori sunaikinti Izraelį ir, pasak M. Oreno, net ant raketų korpusų hebrajų kalba užrašo prakeiksmus Izraeliui. Taigi Rusijos siekis išlaikyti B. Assadą yra iš esmės nesuderinamas su Izraelio interesais. Bet pakeisti Maskvos valios Tel Avivas negali, izraeliečiai gali išsikelti tik nubrėžti „raudonąsias linijas“.
Pirma, Izraelis netoleruoja jokio šaudymo per sieną: „Mes niekam neleisime šaudyti per sieną. Mums nerūpi, ar tai B. Assadas, ar ISIS, ar Al-Nusra, ar bet kas kitas. Jie šauna, mes smogiam atgal. Jie turi tai žinoti“.
Antra, Izraelis jokiu būdu negali leisti Iranui įkurti karinės bazės Sirijoje – taip gali būti atvertas frontas prieš Izraelį Golano aukštumose.
Trečia, Izraelis neleidžia Iranui aprūpinti Libano teroristinės organizacijos „Hezbollah“ tikslaus pataikymo raketomis. Izraelitai turi išvystę priešraketinės gynybos sistemą „Iron Dome“, kuri, M. Oreno teigimu, gali numušti 95 proc. iš saugaus atstumo paleidžiamų raketų, bet tikslaus pataikymo raketos gali kelti pavojų.
„Mes turime turėti laisvas rankas veikti Sirijoje neįsitraukiant į kovą su Rusija“, - sako M. Orenas.
Kaip B. Obama sugriovė H. Kissingerio įdirbį
Padėtis, kai rusai įsikuria Vidurio Rytuose, nėra nauja. Tai regionas, kuriam Maskva, jei tik yra pajėgi, rodo didžiulį dėmesį ir per jį siekia globalios galios. Šaltojo karo metais iki Richardo Nixono prezidentavimo Amerikoje, sovietų sąjungininkais buvo Egiptas, Libija, Alžyras, Irakas, Jemenas. Tačiau, atėjus R. Nixonui, vėliau Geraldui Fordui, JAV ėmė stumti sovietus iš regiono, už tai daugiausia buvo atsakingas prezidento nacionalinio saugumo patarėjas, valstybės sekretorius Henry Kissingeris.
„Rusai Vidurio Rytus tradiciškai traktuoja kaip savo galinį kiemą jau nuo Jekaterinos Didžiosios laikų. Išstumti rusus iš regiono buvo nelengva, bet H. Kissingeris tai padarė meistriškai. Jis panaudojo 1973 m. Jom Kipuro karą tarp Izraelio ir arabų kaip svertą atvesti Egiptą į Amerikos orbitą“, - pasakoja M. Orenas, kuris pats, beje, yra litvakas, nors gimė ir augo JAV.
M. Orenas yra istorikas, bet ilgus metus dirbo Izraelio ambasadoriumi JAV, o šiuo metu yra Kneseto narys ir premjero B. Netanyahu biuro viceministras diplomatijos klausimais.
Egiptas yra didžiausia ir įtakingiausia arabų šalis. Todėl JAV buvo itin svarbu patraukti šią šalį savo pusėn. Izraeliui tai irgi buvo gyvybinės svarbos klausimas – 1979 m. sudaryta Izraelio ir Egipto taikos sutartis reiškė bent dalinę taiką su arabais.
„O tada 1989 m. griuvo Berlyno siena, 1991 m. griuvo visa Sovietų Sąjunga, daug šalių gravitavo į JAV įtakos orbitą. Tik ne Sirija ar Irakas“, - sako M. Orenas.
Libiją į JAV orbitą, pasak pašnekovo, sugrąžino jau Barackas Obama ir Hillary Clinton, tačiau po arabų pavasario ir Muammaro Gaddafi nužudymo ši valstybė nebėra funkcionali.
„Tai, kas įvyko per pastaruosius 5-7 metus, buvo istorinis lūžis – ir vėl. Amerika iš regiono pasitraukė (vadinamoji pax Americana), o rusai sugrįžo. Ir rusai, žvelgiant iš jų perspektyvos, sugrįžo nepatyrę didelių kaštų. Tai reiškia, kad kaina, kurią rusai moka, nėra labai didelė, bet politinė nauda labai žymi. Rusai labai protingai žaidžia globalioje šachmatų lentoje. Būdami Sirijoje jie įgauna svertų čia, jūsų erdvėje – ne tik Baltijos regione, bet ir Kryme, Ukrainoje. Tai labai išmanu“, - teigia M. Orenas.
Amerikos skėtis traukiasi
Izraelio premjero biuro viceministras sako, kad apskritai reikia pripažinti, jog Amerikos skėtis, kuriuo ji saugojo savo sąjungininkus, po truputį traukiasi.
Pasak M. Oreno, du JAV prezidentai – Barackas Obama ir Donaldas Trumpas – turi mažai ką bendro, bet vienu aspektu jie panašūs: nė vienas jų nebuvo ir nėra linkęs kariniu būdu įsitraukti į užjūrio reikalus.
„Jie abu izoliacionistai, tik dėl skirtingų priežasčių. Bet faktas lieka faktu. O tokio jų požiūrio priežastis – Amerikos viešoji nuomonė. JAV piliečiai tapo izoliacionistais. Amerikiečiai žiūri į savo mokyklas, kelius, infrastruktūrą, kuri nėra geros būklės, ir sako: „Kodėl aš turiu rūpinti ta ar ana šalimi, jeigu mano mokykla yra baisi, o keliai tragiški. Galima juos suprasti“, - pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, vienintelis tokių šalių, kaip Izraelis ar Lietuva, atsakas – dvišaliai ir daugiašaliai santykiai bei susitarimai. Kitaip tariant, ruošimasis pasauliui, kuriame JAV nenori apgaubti valstybių savo skėčiu.
„Neseniai buvau Japonijoje, Pietų Korėjoje, susitikau su Australijos ir kitų šalių lyderiais, jie situaciją mato taip pat: visos šios šalys ilgą laiką buvo strategiškai priklausomos nuo Amerikos skėčio, bet skėtis šiek tiek susitraukė. Ką dabar daryti? Reikia bendradarbiauti su kitomis šalimis, kurios turi panašų požiūrį ir panašius interesus, formuoti stiprius dvišalius ir daugiašalius santykius. Tai galimybė“, - svarsto M. Orenas.
Pasak jo, iš Izraelio perspektyvos prasčiausiai atrodo tai, kad strateginis Izraelio sąjungininkas JAV, vadovaujant B. Obamai, pasirašė susitarimą su strateginiu Izraelio priešu – Iranu.
„JAV yra svarbiausia sąjungininkė, kuri sudarė susitarimą su mūsų svarbiausiu priešu. Derėjosi slaptai ir sudarė susitarimą su Iranu. O Iranas yra ne tik didžiausias terorizmo finansuotojas pasaulyje, bet ir oficialiai yra paskelbęs norą sunaikinti mano šalį. Nežinau, ar pasaulyje yra analogų, kad vyriausybė pasakytų: mes norime sunaikinti tą šalį“, - sako pašnekovas.
Kaip žinoma, 2015 m. Iranas pasirašė susitarimą su JAV, Jungtine Karalyste, Rusija, Prancūzija, Kinija, Vokietija bei Europos Sąjunga, pagal kurį mainais į sankcijų panaikinimą Teheranas įsipareigojo pristabdyti branduolinę programą. Tačiau AP gauti duomenys rodo, kad po 10 metų nuo susitarimo įsigaliojimo Iranas vėl įgis teisę plėsti urano sodrinimo programą.
Taigi šis susitarimas Izraeliui labai nepatinka.
„Tai labai prasta naujiena. Bet gera naujiena ta, kad kad Iranas nori sunaikinti ne tik mus, bet ir musulmonus sunitus. Sunitiškos Persų įlankos šalys buvo mūsų priešininkės, nuo tada, kai 1948 m. buvo įkurtas Izraelis. Bet pastaraisiais metais šios šalys tapo tarsi mūsų sąjungininkės. Jos suprato, kad mes sutariame Irano klausimu, sutariame Sirijos klausimu, sutariame dėl Musulmonų brolijos, dėl ISIS, dėl „Hamas“, dėl „Hezbollah“. Iš esmės sutariame dėl visko“, - sako M. Orenas.
Kodėl JAV pasirašė susitarimą su Iranu: izraelietiška versija
Klausiamas, kodėl, jo nuomone, B. Obama pasirašė susitarimą su Teheranu, M. Orenas pateikia du galimus paaiškinimus.
Pirma, B. Obama mąstė kaip akademikas, ne kaip politikas. „Aš praleidau daugybę metų dėstydamas amerikiečių universitetuose. B. Obamos požiūris ir mąstymas labai dera su akademikų požiūriu universitetuose. Tai požiūris, kuris labai atitiko tarptautinių institucijų poreikius, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų. Jis buvo labai stipriai atitolęs nuo karinės jėgos naudojimo, nematė Amerikos, kaip pasaulio lyderės. Žinote tą posakį „laisvo pasaulio lyderis“? Bet jis ne apie B. Obamą“, - sako pašnekovas.
Pasak M. Oreno, akademikai, taip pat ir B. Obama, taip pat labai pabrėžia ryšius su „musulmonišku pasauliu“.
„Yra ir gilesnė interpretacija. Buvo tokia mąstymo srovė Vašingtone, kuri sakė, kad JAV daugybę metų investavo Vidurio Rytuose į du veikėjus: sunitų arabų šalis ir Izraelį. Teigiama, kad tai ne pati geriausia investicija. Į sunitus Amerika investavo trilijoną dolerių Irake. Bet nieko už tai negavo. Vietoje to, sunitai įsitraukė į terorizmą, įskaitant ir Rugsėjo 11-ąją. O Izraelis, tai yra mes, keliame daug problemų Amerikai, statome naujakurių gyvenvietes Vakarų Krante, visaip nerviname“, - pasakoja M. Orenas.
Izraelis iš tiesų masiškai kuria žydų gyvenvietes palestiniečių Vakarų Krante, nors Tarptautinis Teisingumo Teismas 2004 m. yra konstatavęs, kad naujakurių apgyvendinimas okupuotose teritorijose pažeidžia tarptautinę teisę.
Pasak M. Oreno, remiantis šios srovės mąstymu, jeigu investicijos į musulmonus sunitus ir Izraelį neatsiperka, reikia paieškoti kitų sąjungininkų – pavyzdžiui, musulmonų šiitų arba Irano.
Iranas yra labai stabili ir stipri valstybė, tai regioninė galia. Kai kurių žmonių manymu, pagrindinė šios šalies problema yra teokratinis režimas, bet Irano žmonės dažnai būna proamerikietiški. Remiantis tokiu požiūriu, JAV turėtų užbaigti daugiau nei trisdešimt metų trukusį šaltuką su Iranu, o branduolinė programa esą yra ne tiek trukdis, kiek galimybė.
„Ta srovė tikėjo, kad Irano vadovybė yra padalinta tarp radikalų ir nuosaikiųjų: esą jei sustiprinsi nuosaikiuosius, tada Iranas taps atsakingu regioniniu veikėju, kuris gali padėti išspręsti konfliktą tarp sunitų ir šiitų. Tokia buvo nuomonė“, - pasakoja M. Orenas.
Pasak pašnekovo, tikėjimas, kad Irano elitas yra padalintas tarp radikalų bei nuosaikiųjų nėra faktas, tai tik tikėjimas. O jeigu manai priešingai – anksčiau ar vėliau prieini prie išvados, kad po dešimt metų tas pats režimas bus ekonomiškai sustiprėjęs ir toliau vykdys branduolinę programą.
„Taigi branduolinis susitarimas yra dalis platesnio strateginio poslinkio. Ironiška, kad B. Obama sakė, jog jis atves izraeliečius ir arabus į taiką. Jis iš tiesų mus suartino, bet ne dėl taikos, o dėl bendro susirūpinimo jo politika. Kodėl dabar mūsų santykiai su Saudo Arabija geri? Nes visi bijo branduolinio susitarimo. Tai ironiška. Bet kuriuo atveju aš optimistas, žvelgiu į šviesią pusę, o šviesi pusė ta, kad mes turime gerus santykius su Persų įlankos šalimis, su kuriomis nelabai sutardavome“, - aiškino B. Netanyahu biuro viceministras.
„Mes turime problemą. Turime labai didelę problemą ir turime ruoštis jai dabar“, - sako M. Orenas, kalbėdamas apie branduolinį susitarimą.
Kas pasikeis atėjus D. Trumpui?
Klausiamas, ar Izraelis tikisi pokyčių dėl susitarimo su Iranu, kai Vašingtone ėmė šeimininkauti D. Trumpas, Izraelio atstovas buvo nekalbus. M. Orenas teigia, kad D. Trumpas yra kalbėjęs apie susitarimo nutraukimą, bet galima susidaryti subjektyvų įspūdį, kad pašnekovas nelinkęs tikėti visiška sėkme.
„Bet vis tiek turime ruoštis. Irano režimui iš esmės pasisekė. 2009 m. birželį ten buvo žalioji revoliucija. Amerikiečiai tai vadino slengu dry run, tai yra praktikavimusi Arabų pavasariui. Skirtingai nei Egipte ar tokiose valstybėse kaip Tunisas bei Libija, Irano režimas išmoko revoliuciją nuslopinti. Ir išmoko labai gerai. Jie sukūrė milijono žmonių dydžio pajėgas, skirtas slopinti maištams. Nuo 2009 m. birželio Teherane nebuvo nė vienos demonstracijos, nė vienos. Tai reiškia, kad šis režimas gal ir yra nepopuliarus, gal žmonės jo nekenčia, bet tai nesvarbu. Jo gebėjimas išgyventi dar dešimt metų yra neprilygstamas. Taigi mes turime pasiruošti tokiai galimybei“, - sako M. Orenas.
Jis atskleidžia, kad diskutuojant dėl susitarimo su Iranu iš D. Trumpo administracijos Izraelis tikisi, kad Irano veiksmai bus „pririšti“ prie susitarimo nuostatų. Kitaip tariant, norima užsitikrinti, kad po 10 metų Iranas nepultų vystyti savo branduolinės programos ir nepasigamintų branduolinio ginklo.