Diskusijos tikslas – aptarti du pagrindinius klausimus, kuriuos itin aktualizavo nepilnamečių Lietuvos piliečių atėmimo iš tėvų Norvegijoje atvejai. Pirma – siektiną tėvų ir valstybės vaidmenį, užtikrinant vaiko teisių apsaugą Lietuvoje, antra – Lietuvos ir Norvegijos bendradarbiavimo galimybes vaiko teisių apsaugos srityje.
Diskusijos dalyvė advokatė Sandra Latotinaitė, kuri analizuoja Gabrielio bylos problematiką, teisininkas Marius Reikeras, ne vienerius metus dirbęs su vaikų globos bylomis ir bendradarbiavęs su Jungtinių Tautų žmogaus teisių gynimo institucijomis, ir žmogaus teisių aktyvistas Raymondas Skorstadas, įkūręs organizaciją, kuri rūpinasi vaiko teisių apsaugos sistemos išardytų šeimų nariais. Konferencijoje taip pat dalyvauja Seimo narys, parlamentinės grupės „Už šeimą“ pirmininkas Rimantas Jonas Dagys ir Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė.
Pristatydami konferencijos eigą jie pasakojo bandantys plačiau pažvelgti į Lietuvoje mitais apipintą Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemą.
Gina kalinius, bet ne vaikus?
„Lietuvos piliečio Gabrieliaus istorija išjudino aibę problemų. Nerimą sukėlė Lietuvos ir užsienio šalių tarpusavio santykių vaiko teisių srityje ribotumas ir problematika. Reikia pabrėžti, kad iki šiol nėra tiksliai apibrėžta, kokių veiksmų Lietuva žada imtis gindama savo šalies piliečius vaiko teisių apsaugos sistemoje. Šiandien keliame klausimą: jei Lietuva sugebėjo pasirašyti sutartį dėl kalinių perdavimo, kodėl iki šiol nesugebama pasirašyti sutarčių dėl mažųjų piliečių? Šiuo metu mes nežinome, kur yra Gabrielius ir daugelis kitų vaikų“, – sakė K. Paulikė.
Anot jos, šiuo metu nekyla diskusijos ir apie įvairias vaikų būsenas – patyčias, nuolatinį liūdesį, savižudybes.
„Deja, reikia pripažinti, kad situacija Lietuvoje yra liūdna. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose iki šiol nėra nei soc. pedagogų, nei psichologų. Mokyklose vienas soc. pedagogas aptarnauja po 1000 vaikų, teikti dėmesį kiekvienam vaikui tokiu atveju yra neįmanoma“, – atkreipė dėmesį pati soc. pedagoge dirbusi moteris. Anot jos, kol vaikas neatsiduria teisėsaugos akiratyje, tol su juo Lietuvoje nėra dirbama – esą tai būtina pakeisti.
Byloje – daug neaiškių detalių
S. Latotinaitė savo ruožtu sakė, kad iš Gabrieliaus mamos vaiko globos teisės buvo priimtos dar praėjusių metų birželio mėnesį.
„Skuba buvo motyvuota tuo, kad vaikas gali būti išvežtas į Lietuvą, kai jo motinai bus pranešta apie tai, kad Norvegijos vaikų teisių tarnyba inicijavo bylą dėl jos globos teisių atėmimo“, – prisiminė ji.
Kalbėdama apie savo elgesį paskutinėje Gabrieliaus byloje ji pasakojo Norvegijos vaikų teisių specialistams siūliusi 3 variantus dėl berniuko globos.
„Gabrieliaus byloje nebuvo atlikta psichologo ekspertizė, siekiant išsiaiškinti, ar motina gali pasirūpinti savo vaiku. Aš teigiau, kad vien remiantis vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų stebėjimais ir nuomonėmis, negalima daryti išvados, kad G. Leščinskienė negalės pasirūpinti savo sūnumi.
Tuo atveju, jei iš motinos būtų atimtos globos teisės, prašiau vaiko globėja skirti jo močiutę, kitus jo giminaičius arba etninius lietuvius. Taip pat sudaryti sutartis su Lietuva. Gabrieliaus likimą sprendusi komisija net nesvarstė tokių pasiūlymų, neįpareigojo sudaryti jokių sutarčių su Lietuva, o G. Leščinskienei šiuo metu visiškai uždrausta matytis su sūnumi“, – sakė ji.
S. Latotinaitė patikino, kad į teismą jau pateiktas skundas dėl šios situacijos. Tiesa, nepaisant visų pastangų, ji nesitiki byloje sulaukti sėkmės, jei nesulauks iniciatyvos iš Lietuvos politikų ir vaiko teisių specialistų.
Vaikus mato 15 min. per metus
Teisininkas M. Reikeras sakė, kad šiuo atveju labai svarbu susivienyti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
„Man didelį įspūdį daro Jūsų entuziazmas ir rūpestis žmonėmis. Tenka apgailestauti, kad yra labai nemažai atvejų, kai Norvegijoje pažeidžiama Jungtinių Tautų konvencijos ratifikuota vaikų teisių konvencija. Norvegija ne vieną kartą pralaimėjo bylas dėl vaikų teisių apsaugos, pavyzdžiui, ir Strasbūro teisme. Viena iš pagrindinių problemų Norvegijoje yra ta, kad vaikai neturi teisių turėti savo teises, jie tarsi yra negirdimi“, – pasakojo jis.
M. Reikeras sakė, kad situacija Norvegijoje – labai rimta. Jis papasakojo apie atvejį, kai, pavyzdžiui, vaikai buvo atimti iš čekės. Šiuo metu jos du sūnūs gyvena skirtingose Norvegijos vietose, matyti juos moteris gali tik 15 minučių per metus.
„Čekijos ministras pirmininkas, parlamento nariai deda daug pastangų, kad šis atvejis būtų išspręstas palankiai mamai, tačiau situacija yra labai sudėtinga. Norvegų teisininkai teigia, kad Norvegijos teisės aktai yra labai geri ir geresni nei Europoje – šį požiūrį turime pakeisti“, – sakė jis.
Abejoja „Barnevernet“ darbuotojų kompetencija
Žmogaus teisių aktyvistas R. Skorstad atkreipė dėmesį į tai, kad Norvegijos vaikų teisių specialistai turi per daug teisių. Pats asmeniškai susidūręs su „Barnevernet“, kai iš jo norėjo atimti vaikus, jis tikina nebegalintis tylėti dėl matomos neteisybės.
„Kai mūsų šeimą pradėjo tikrinti „Barnevernet“ tarnyba, norėjau apie pasikalbėti su politikais, ieškojau pagalbos, tačiau jos rasti nepavyko. Politikai nedalyvauja tokio pobūdžio bylose, todėl apie vaikų teises nieko nežino. Tuomet aš įkūriau organizaciją, suvienijau su panašiomis problemomis susidūrusius asmenis. Mes supratome, kad turime atverti politikų ir visuomenės akis.
Norvegijos vaikų teisių specialistai yra ruošiami trejus metus, įstoti į tuos mokslus nėra sunku. Prieš pradedant dirbti nėra tikrinama, pavyzdžiui, psichologinė jų būklė. Galima sakyti, kad darbuotojų kompetencija yra labai maža. Be to, šis darbas yra prastai apmokamas, tačiau žmogui suteikiama daug teisių. Jis pats gali nuspręsti, kada reikia atimti vaikus iš tėvų, jo žodžiai teisme yra labai svarbūs. Todėl vaikų teisių specialistais dažnai dirba garbėtroškos. Nėra mechanizmų, kurie kontroliuotų ar bandytų nustatyti tokių specialistų profesionalumą“, – pastebėjo jis.
Pagrobė savo paties vaikus
Paklaustas, ar pats būtų išdrįsęs pagroti savo vaikus, kaip kad padarė G. Leščinskienės brolis, jis patikino, kad būtent taip ir pasielgė.
„Žinojome, kad šioje situacijoje privalome laimėti. Nepadarėme nieko nusikalstamo, tačiau praradome savo vaikus. 2 iš 3 mūsų vaikų buvo paimti, sėdome į lėktuvą ir išvykome iš šalies. Norvegijoje galioja nuostatai, kad jei per 6 savaites vaikai neatsiranda, byla nutraukiama, tačiau vėliau gali būti atnaujinta. Mūsų atveju taip ir nutiko, bet tuomet mes jau buvome tam pasiruošę“, – kalbėjo R. Skorstad.
Jis patikino ne kartą girdėjęs apie atvejus, kai tiems tėvams, kurie pagrobė savo vaikus, jie buvo grąžinti, tad tiki ir G. Leščinskienės sėkme.
„Užsieniečiai yra organizuotesni. Esate atitolę nuo Norvegijos sistemos, todėl tikiuosi Jūsų pagalbos. Sistema Norvegijoje man panaši į tą, kuri buvo Sovietų sąjungoje. Jūs – kur kas demokratiškesni“, – patikino jis.
„Diskusijos organizatoriai vadovaujasi prielaida, jog kiekvienas neabejingas Lietuvos piliečių atėmimo Norvegijoje atvejams asmuo siekia pasirūpinti kiekvienu vaiku, Lietuvos Respublikos piliečiu, sudarant jam tinkamas sąlygas augti ir vystytis jam artimoje ir saugioje aplinkoje. Šio tikslo rėmuose siekiama plėtoti ir tolesnę konstruktyvią diskusiją apie geriausias priemones tam pasiekti tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, pirmiausiai Norvegijoje, su kuria būtina visomis priemonėmis siekti ne formalaus, o realaus bendradarbiavimo“, – teigiama į diskusiją išplatintame kvietime.
