Didžiausia katastrofa Europoje po II pasaulinio karo pasiglemžė 857 žmonių gyvybes, tarp jų buvo 3 lietuviai. Išsigelbėti pavyko tik 137 keleiviams, tarp jų – vieninteliam lietuviui A. Tamašauskui. Interviu DELFI jis prisiminė siaubą keliančias akimirkas, kovą dėl gyvybės ir savo versiją, kodėl šiais laikais nutiko protu sunkiai suvokiama katastrofa.
48-erių A. Tamašauskas 14 metų valgė emigranto duoną: dirbo ir gyveno JAV. Prieš porą metų jis grįžo į Lietuvą ir ėmė kurtis Panevėžyje. „Pats priėmiau tokį sprendimą. Gyventi Lietuvoje vis dėlto yra didžiulė privilegija ir prabanga. JAV gyventi žmogui gal truputį paprasčiau nei Lietuvoje: čia eiliniam darbo žmogui sąlygų gyvenimui praktiškai nėra“, – sako A. Tamašauskas.
Tačiau ir dabar kartais jis vyksta į JAV užsidirbti: dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Į Lietuvą A. Tamašauskas sako grįžęs dėl atžalų: vidurinę mokyklą baigusi dukra norėjo studijuoti Lietuvoje, o dvi klases baigusiam sūnui nebuvo didelio skirtumo, kur mokytis. Nuo 2006 m. A. Tamašauskas turi dvigubą – Lietuvos ir JAV – pilietybę.
Į restoraną – vienomis glaudėmis
1994 m. rugsėjo 27-ą A. Tamašauskas darbo reikalais keltu „Estonia“ kėlėsi iš Talino į Stokholmą. Laukė visa naktis kelio, tačiau didžiajai daliai kelionė pasibaigė visiems laikams.
Artūras vakare susipažino su kelte buvusiu kitu lietuviu. Su nuolat keltais plaukiojusiu nauju pažįstamu A. Tamašauskas pasišnekėjo, „išgėrė pusbonkę baltos“ ir apie 23 val. išsiskyrė. Artūras nuėjo gulti, jo kompanionas nusprendė dar pasivaikščioti po laivą.
A. Tamašauskas miegojo pirmame kelto aukšte, žemiau vandens linijos, mašinų denyje. „Tik buvau įmigęs, kai išgriuvau iš lovos. Turbūt taip nutiko nuo laivo pasvirimo. Pajutau, kad kojos vandenyje – kilimas jau buvo sušlapęs. Supratau, kad kažkas ne taip“, – nelaimės nuojautą prisimena pašnekovas. Tuo metu buvo po vidurnakčio.
Jis atsidarė kajutės duris ir išbėgo į koridorių. Iš priešais esančios kajutės išėjo kokių 17 metų švediškai kalbantis jaunuolis. Gestais susikalbėję vyrai nusprendė eiti į viršų pasižiūrėti, kas vyksta. Jie buvo vieni pirmųjų, išėjusių į denį – paskutinį, aštuntą, kelto aukštą. Kad pasiektum denį, reikėjo pakliūti į restoraną. „Vienomis glaudėmis papuolėme į restoraną, ten žmonės linksminosi, ėmė ploti, kad pasirodė pusnuogiai berniukai. Kai jie džiaugėsi, kad bus linksma, laivas dar labiau pakrypo, pradėjo nuo stalų čiuožti lempos, valgiai, gėrimai. Linksmumas greitai pasibaigė“, – pasakoja A. Tamašauskas.
Išėję ant denio, vyrai pakliuvo į audrą: oro temperatūra tesiekė 4 ar 6 laipsnius, lijo lietus, siautė vėjas ir geso kelto lempos. Žmonės mąstė: kas čia vyksta. Kelto darbuotojų, kurie padėtų gelbėtis, nebuvo. Nesigirdėjo jokio pavojaus signalo. „Negalvojau, kad viskas baigsis taip tragiškai, galvojau, mes išsilaikysime dreifavimo būsenoje, kol kažkas atskris. Vienas rusų tautybės keleivis praėjo šaukti ragindamas melstis, nes nesinori nuskęsti. Tada supratau, kad čia kažkas rimčiau“, – kalbėjo A. Tamašauskas.
Abu vyrai aplink buvusiems keleiviams padalino atrastas gelbėjimosi liemenes. Jie bandė nukelti gelbėjimosi valtis, tačiau jų sriegis buvo apteptas dažais ir nesisuko nė į vieną pusę.
„Mačiau, kad žmonės šoko būsenoje – jie nieko nedarė. Aš buvau ant denio ir mačiau vieną laivo apsaugos darbuotoją, kuris čia bandė patekti pro duris ir lipo spūstyje įstrigusiems žmonėms per galvas. Vėjas buvo didelis, durys kaip trenkėsi, kampu pataikė jam į veidą. Jo veidas į dvi dalis pertrūko iš karto“, – prisimena panevėžietis. Paskui minėtą apsaugos darbuotoją A. Tamašauskas sutiko gelbėjimo laive. Jo veidas jau buvo susiūtas.
Šiltai apsirengęs švedas drabužių neskolino
Pašnekovo teigimu, viskas tetruko 20 minučių. Laivas grimzdo dešiniu šonu. „Kaip rodo „Titanike“, laivas stovi ant borto, žiūri persisvėręs ir matai juodą vandenį, tamsumą, visiškai nekilo noras į vandenį šokti. Suplanavau laukti šanso. Pasibaigė lietus ir išlindo mėnulis, šiek tiek nušvito vanduo ir pamačiau išsipūtusius plaustus, kurie į vandenį nuo borto nusileido automatiškai, pasvirus keltui. Iš jų išsilankstė tarsi pripučiamos valtys su stogu. Supratau, kad tai vienintelis šansas išsigelbėti“, – pasakojo A. Tamašauskas.
Mąstymui laiko nebuvo. Vyras stovėjo ant kamino, keliai drebėjo, tačiau jis šokti nesiryžo. Taip bemąstant laivas ėjo į dugną ir tarsi nuo tramplino lietuvis, vilkintis tik gelbėjimo liemenę ir apatinius, nuo kamino bangos buvo nuplautas į jūrą. Pasirinkimo nebebuvo: reikėjo 10-15 metrų nuplaukti iki plaustų. A. Tamašauskas priplaukė prie plausto, įsitvėrė už virvės ir, radęs angą, bandė įlipti. „Help me“ (angliškai padėk man - DELFI), – šūktelėjo lietuvis, tik tiek ir temokėjęs angliškai.
Jam įlipti į plaustą padėjo viduje buvęs švedas. Po kelių minučių atsikvošėjęs Artūras susirado dėžę, išsitraukė fakelą ir išlindęs pro angą bandė dairytis žmonių. „Buvo keista scena: nei plaustų, nei žmonių, nei „Estonios“, tik jūra ir mes dviese“, – mena pašnekovas. Tik veliau jis išsiaiškino, kad dėl siautusių bangų buvo neįmanoma matyti, kas vyksta už bangų keteros.
A. Tamašauskas nepamena nei kartu su juo buvusio vyro vardo, nei pavardės. Juk jie net negalėjo susišnekėti. Švedas, pamatęs, kaip lietuvis uždarinėja įlipimo skylę, puolė uždarinėti ir antrą, tačiau nemokėdamas supainiojo virves ir viena skylė neužsidarė. Taip plūduriuoti teko su pro skylę košiančiais vėjais.
Švedas vilkėjo treningą, tuo metu lietuvis buvo buvo vienomis glaudėmis. Švedas savų drabužių neskolino. Maža to, švedas bandė ant galvos užsitraukti viduje buvusį juodą lavoninį maišą. A. Tamašauskas supyko ir maišą atėmė. Tačiau per grumtynes maišas suplyšo ir panevėžiečiui mažai gelbėjo.
Jūra šėlo ir plaustą su žmonėmis mėtė kaip kamuolį. Artūras trynėsi kūną, stengėsi nesėdėti vietoje ir palaikyti kūno temperatūrą. Blogiausia, kad pro skylę patekdavo vandens, tad sėdėti teko vandenyje.
Sėdėdamas plauste, A. Tamašauskas bandė iššauti signalinę raketą. Sovietų armijoje tarnavęs A. Tamašauskas žinojo, kad reikia sukti raketos galą, o tada ištraukti virvę. Tačiau pas užsieniečius viskas buvo kitaip – reikėjo pasukti galą ir paspausti. Nežinodamas A. Tamašauskas raketą iššovė plausto viduje, nuo jos užsidegė dugnas, jį teko gesinti viduje buvusiu vandeniu. Laimė, dugnas buvo dvigubas. Plauste teko atlikti ir gamtinius reikalus, ir vemti. Laimė, jis nebuvo privalgęs. „Buvo žiauru“, – apibendrina A. Tamašauskas.
Auštant atplaukęs gelbėjimo laivas pradėjo su prožektoriais vandens paviršiuje ieškoti išsigelbėjusių. Artūras pamatė nušvitusį palapinės stogą. Jis nepamena, ką tada darė – uždegė raketą ar fakelą. Išvydę šviesą, gelbėtojai staigiai priplaukė. Deja, rytą dalis plaustų buvo apsivertę, o žmonės juose sušalę.
Nuo šalčio kamavo traukuliai
Kai Artūrą 5 ar 6 val. ryto išgelbėjo, jo kūno temperatūra buvo nukritusi iki 24 laipsnių. Gydytojai sakė, kad jam buvo likusios 5-6 minutės gyventi. Tuo metu švedas išlipo, nusirengė treningą, apsivilko chalatą ir nuėjo gerti arbatos. Lietuviui iki arbatos buvo toli: kelias valandas kūnas purtėsi nuo traukulių. Taip organizmas reagavo į daugiau nei 5 valandas trukusį dreifavimą jūroje. 3 ar 4 merginos apklojo pledais ir užgulusios laikė kokią valandą.
Pašnekovo žiniomis, po daugelio metų kartu išsigelbėjęs švedas per žurnalistus buvo pareiškęs norą susitikti, tačiau vėliau persigalvojo. A. Tamašauskas jam neturi ką pasakyti – malonūs prisiminimai pažinties nesieja.
Išsigelbėjus atskrido švedų pasienio tarnyba. Pareigūnai klausė, ar lietuvis norės likti Švedijoje, ar grįžti į Lietuvą: pagal įstatymus, jei iš skęstančio laivo išgelbėja švedų laivas, gali prašyti Švedijos pilietybės. A. Tamašauskas to nesvarstė – buvo neseniai vedęs, namie laukė 6 mėnesių dukra.
Kad Artūras išplaukęs, žinojo tik žmona. Nenorėdamas nieko skaudinti ir gąsdinti, A. Tamašauskas planavo apie nelaimę nutylėti – būtų sakęs, kad plaukė kitu laivu. Tačiau šeima apie nelaimę išgirdo iš žiniasklaidos.
Švedijoje su juo bendravęs psichologas stebėjosi, kodėl lietuvis taip šaltai reaguoja į įvykį. „Aš jam paaiškinau – turėjau ir praradau tik piniginę su pasu. Tai viskas. Aš išsigelbėjau, aš laimingas, grįšiu pas šeimą, ko gyvenime daugiau reikia“, – aiškino A. Tamašauskas.
Tada psichologas replikavo, kad gyvenime niekas nepraeina be pasekmių. Iš tiesų tuoj po tragedijos A. Tamašauskas ėmė jausti sąnarius. Tačiau, jo nuomone, psichinė būsena dar labai stabili – sugeba realiai vertinti gyvenimą ir nedaryti karštakošiškų sprendimų.
Kada pasirodė garsusis filmas „Titanikas“, jį žiūrėti A. Tamašauskas vengė: pirmą kartą pamatė praėjus 6 metams po premjeros. Kai pamatė, įsitikino, kad situacija „Estonijoje“ buvo panaši, tik čia viskas vyko žaibišku greičiu: keltą Baltijos jūrą prarijo per 20 minčių. „Be to, „Estonijoje“ buvo kova už būvį – didvyriškumu nepasižymėjo niekas. Mačiau vieną dokumentinį filmą apie „Estonia“, kuriame išsigelbėję žmonės pasakojo savo istorijas. Štai vienam teko laive palikti savo tėvą, motiną, žmoną ir vaiką. Jis pasakojo turėjęs pasirinkimą – likti su šeima ar gelbėtis pačiam, nes jie buvo skirtingose kelto pusėse, tarp jų buvo iki 2 metrų atstumas. Čia, mano galva, baisiausia, ką gali žmogus patirti. Ačiū Dievui, man to neteko patirti“, – kalbėjo A. Tamašauskas. Jam teko gelbėti tik savo gyvybę, tačiau dėl jos neteko nieko aukoti.
Pašnekovas prisimena, kad kelte buvo daug vaikų. Iš pradžių lietuvis pavydėjo šeimoms, kurios gali sau leisti keliauti prabangiu laivu su pirtimis ir baseinais. Iš Sovietų Sąjungos išlindęs lietuvis to nebuvo gyvenime matęs.
Jam atrodo, kad daugiausia išsigelbėjo restorane buvę žmonės. Mat tie, kurie liko apačioje, negalėjo išeiti: dėl krypstančio laivo durys atsidūrė ten, kur turėtų būti lubos. Lietuviui padėjo tai, kad vos įlipęs jis gerai išstudijavo ir išvaikščiojo laivą. Dauguma vėliau stebėjosi, kaip lietuvis ryžosi išeiti iš kajutės. Paprastai žmonės mieliau užsidengtų galvą ir toliau tūnotų lovoje.
Turi savo versiją dėl nelaimės
Prašvitus išsigelbėjusius žmones nuo plaustų nukėlė sraigtasparniai ir laivai. Pagalbos laukti teko daugiau nei 5 valandas. Dėl užtrukusios pagalbos lietuvį kamuoja prieštaringos mintys.
Pasak A. Tamašausko, skelbiama, kad laivai į nelaimės vietą suplaukė po pusvalandžio: esą pamatė daug žmonių, bijojo juos sutraiškyti ir grįžo atgal. „Kur logika?“, – klausia pašnekovas. Jį taip pat stebina, kad 50 metrų gylyje paskendusiame laive niekas nesiryžo ieškoti gyvų žmonių.
Jo žiniomis, vokiečių statytame kelte visos dalys nelaimės atveju užsisandarina automatiškai, vanduo ten nepatenka. Tad, daro prielaidą pašnekovas, žmonės greičiausiai nenuskendo, o užduso. Žiniasklaidoje taip pat būta versijų, kad keltu į Švediją buvo gabenama rusų ginkluotė ar sprogmenys.
„Turiu savo nuomonę, bet jos nenoriu skleisti į eterį. Bet kokiu atveju, be žmogaus įsikišimo tai negalėjo įvykti. Per daug modernūs laikai, kad dėl gamtos sąlygų taip būtų atsitikę“, – įsitikinęs išsigelbėjęs lietuvis.
Jam taip pat kyla klausimų dėl išgelbėjusio laivo elgesio. Esą kai laivas juos išgelbėjo, visi manė, kad plaukiama į Stokholmą. Tačiau esą 15 val. buvo sukama ratu – visi gelbėjime dalyvavę laivai suko ratus aplink „Estonios“ skendimo vietą.
Kalti užraktai vartuose ar bomba sunkvežimyje?
Trišalė komisija po tyrimo 1997 metais padarė išvadą, kad pagrindinė tragedijos priežastis buvo „silpni užraktai priekiniuose vartuose“, pro kuriuos į keltą įvažiuoja transporto priemonės. Užraktams sulūžus buvo nuplėšti išoriniai vartai ir į vidų pradėjo plūsti vanduo.
Ataskaitoje taip pat buvo nurodyti ir kiti techniniai gedimai bei žmonių klaidos, bet joks kelte buvęs žmogus nebuvo apkaltintas nusikalstamu aplaidumu, manant, kad keltas prieš tragediją buvo tinkamas plaukioti. Tokias komisijos išvadas sukritikavo ekspertai, politikai, tragediją išgyvenę žmonės ir aukų artimieji. Vėliau tyrimas buvo atnaujintas.
„Estonios“ tragediją savo knygoje „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ prisimena britų analitikas Edwardas Lucasas. Jis pastebi, kad valdžios pareigūnai niekinamai žiūrėjo į tuos, kurie tragediją siejo su laive buvusiu kroviniu. Tačiau paaiškėjo, kad prieš kelias savaites iki tragedijos – rugsėjo 14 ir 21 – tuo pačiu laivu buvi gabenta kadaise sovietams priklausiusi karinė įranga į Švediją. Taigi Estija galėjo padėti Vakarams įsigyti sovietų karinės technikos.
„Kai kurie žvalgybos šaltiniai sako, kad GRU (Rusijos Federacijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba) iš tikrųjų slapta padėjo bombą į sunkvežimį, kuris tą lemtingą naktį gabeno vogtą rusų karo techniką. Nuskandinti laivo nenorėta, siekta tik sukelti skandalą, kuris galbūt užkirstų kelią tokioms operacijoms ateityje“, – rašo E. Lucasas.
Jis spėja, kad dėl žiauraus atsitiktinumo sprogus sunkvežimiui, sugedo prastai prižiūrimos „Estonios“ priekiniai vartai. Keltai, gabenantys automobilius, iš esmės yra pavojingi: vanduo automobilių deniuose gali greitai išbalansuoti kelto pusiausvyrą, jis gali staigiai apvirsti. Kaip rašoma knygoje, kad ir kokia buvo priežastis, dėl kurios vanduo įsiveržė į vidų, laivo nuskendimo priežasčių tyrimas nebuvo visiškai skaidrus.
„Estonia“ tarptautiniu susitarimu saugoma kaip paskutinio poilsio vieta, taigi ten negalimi tyrinėjimai, taip pat susitarta neiškelti kelto nuolaužų. Bet kokia veikla jo žūties vietos rajone laikoma nusikaltimu.
Kasmet uždega žvakę
Kasmet rugsėjo 28-ąją A. Tamašauskas uždega žvakę. Tai padaryti jis buvo pamiršęs tik kartą, gyvendamas JAV.
Ar A. Tamašauskas galvojo, kodėl jam pasisekė? Pas tėvus namie panevėžietis neseniai vartė to meto laikraščius ir skaitė tai, ką kalbėjo po išsigelbėjimo. „Aš skeptiškai žiūrėdavau į Bažnyčią – žmonės tiki stabais ir Bažnyčia. Nepasakyčiau, kad ir dabar esu karštai tikintis, bet kažkas man turėjo padėti. Kai bandai rasti atsakymus į visus klaustukus, nelabai pavyksta“, – sakė A. Tamašauskas.
Emigranto duonos krimtęs A. Tamašauskas aiškina, kad vairuotojo darbas žiauriai įtemptas tiek JAV, tiek Europoje. JAV tekdavo dirbti po 18 valandų, nuvažiuoti 1600 km per dieną. Kaip juokavo vienas rusas, JAV – darbo kolonija su sustiprintu maitinimu.
Baterijoms ėmus sėsti, A. Tamašauskas suprato, kad nėra nieko brangiau už sveikatą. Jei toliau arsi tokiu tempu, gyvenimas greit pasibaigs. Taip jis grįžo į Lietuvą.