R. Šidlauskas Norvegijoje pragyveno daugiau nei penkerius metus. Į Lietuvą jis grįžo praeitų metų gegužę. Netoli Panevėžio, Preidžių kaime, gyvenančią Šidlauskų šeimą galima pavadinti naujakuriais, kurių svajonė iš naujo įsitvirtinti Lietuvoje pamažu virsta realybe.

Iš pradžių Rolandas į Norvegiją vykdavo tik sezoniniams darbams – remontuodavo ir renovuodavo namus. Tuomet tekdavę važinėti ir į Švediją, kur darbavosi kurortiniame miestelyje, panašiame į mūsiškę Nidą, tačiau darbų netrūko ir Norvegijoje.

Vėliau pasitaikė galimybė pagal sutartį įsidarbinti mechaniku transporto įmonėje. Norvegų kompanijos, kuriai Rolandas negaili pagyrų ir dabar, būta didelės. Joje dirbo apie du šimtai darbuotojų, devyniasdešimt penki procentai jų buvo emigrantai iš įvairių šalių.

„Niekada nebuvau dirbęs tokio darbo, tačiau viskas sekėsi labai gerai. Čia darbavausi iki grįžimo į Lietuvą. Net jeigu dabar paskambinčiau savo buvusiems viršininkams, jie mielai pavadintų grįžti“, – „Sekundei“ sakė R. Šidlauskas.

Vyrui susitvarkiusius dokumentus darbe, po kelių mėnesių į Norvegiją atvyko ir jo antroji pusė su dviem poros vaikais. Tuomet vienam sūnui buvo ketveri, o antrajam – vos metukai.

Rolandas neslepia, kad vietiniai padėjo susirasti būstą, kuriame jis galėtų įsikurti su visa šeima. Visi kartu Norvegijoje pragyveno daugiau nei trejus metus.

Gyvenant svetur Rolandas su žmona sulaukė ir šeimos pagausėjimo. Pasaulį išvydo poros trečiasis sūnus. Po kurio laiko vyriausias sūnus pradėjo lankyti norvegišką mokyklą. Skandinavijos šalyse vaikai į mokymosi įstaigas pradedami vesti nuo šešerių.

„Mums visą laiką norėjosi, kad sūnus mokytųsi Lietuvoje, – neslėpė vyras. – Norvegų kultūra visai kitokia: ten vaikai auklėjami visai kitaip. Mes gal labiau įpratę prie lietuviškos sistemos.“

Vyriausias sūnus greitai išmoko norvegų kalbą ir laisvai susikalbėdavo su bendraamžiais bei mokytojais. Pats Rolandas kalbą taip pat suprasdavo, o reikalui esant ir susikalbėdavo, tačiau jis darbe dažniausiai bendraudavo angliškai.

„Kadangi gerai mokėjau anglų kalbą, tai ir kalbėdavau. O tie, kurie jos nemokėjo ar ne taip gerai buvo ją įvaldę, stengdavosi kuo greičiau išmokti norvegų“, – tikino R. Šidlauskas.
Jis atskleidė, jog problemų dėl to, jog laisvai norvegiškai nekalbėjo, niekuomet neturėjo. Darbe šios kalbos ne itin reikėjo, nes darbuotojų komanda buvo daugiatautė, todėl viršininkai į visus kreipdavosi angliškai.

Norvegijoje jautėsi ramiau

Rolandas su šeima turėdami laisvo laiko nemažai keliavo po Norvegiją. Jie turėjo galimybę pasigrožėti šalies ledynais ir kalnais, lankėsi ir pačiame šiauriausiame Europos taške Nordkape. Šeima susikraudavo daiktus ir išvykdavo savaitei.

„Manėm, kol esame ten, reikia naudotis proga ir apkeliauti šalį. Atrodė: jeigu ten nebedirbsim, tai gali ir nebepavykti“, – tvirtino vyras.

Jis atskleidė, kad žmona labai mėgstanti keliauti. Prasidėjus šaltiems orams Lietuvoje, ji vyrą bandė įkalbinti vykti savaitei pasišildyti po Ispanijos saule. Tačiau šį planą teko atidėti vėlesniam laikui.
Prieš išvažiuojant į Norvegiją R. Šidlauskas su antrąja puse gyveno ir dirbo Vilniuje. Jo žmona vyrui vis atsargiai užsimena apie apsigyvenimą Vilniuje. Tačiau jis apskaičiavęs, jog daugiau uždirbus, sostinėje teks daugiau išleisti mokesčiams bei pragyvenimui.

„Aš įsitikinęs, kad Panevėžyje gyventi pigiau. Man netgi siūlė darbą Vilniuje, tačiau aš iš karto pasakiau, kad nenoriu“, – tvirtino Rolandas.

R. Šidlauskas nedrąsiai prisipažįsta, kad sprendimas grįžti turbūt nebuvo iki galo apgalvotas.

„Gal šiek tiek ir gailimės. Lietuvoje atsiranda daug šalutinių stabdžių, kurie remiasi į pinigus. Viskas, ką žmogus nori padaryti, priklauso nuo to, kiek jis uždirba“, – pabrėžė vyras.
Rolando šeima Norvegijoje piniguose nesimaudė, tačiau jo atlyginimo pakako šeimai pragyventi, pakeliauti. Pavykdavo ir susitaupyti.

„Norvegijoje atlyginimo ir pragyvenimo santykis kitoks nei Lietuvoje, – atviravo Rolandas. – Ten žmogus jaučiasi laisvai ir nepatiria streso, nes nereikia galvoti, kiek tau piniginėje liko iki kito atlyginimo.“

Jis pastebėjo, jog daug emigrantų Norvegijoje plėšydavosi dėl darbo valandų ir kiekvieno cento, nepaisydami savo sveikatos. Rolandas dirbdavo po dešimt valandų į dieną, jei nebūdavo darbo, mažiau.

„Aišku, išskirtiniais atvejais tekdavo padirbėti ir daugiau valandų. Tačiau man už kiekvieną valandą sumokėdavo be jokių priekaištų. Niekas net netikrindavo, tiesiog reikėdavo užfiksuoti, kiek valandų dirbai. Ten toks pasitikėjimo lygis. Nebuvo net noro meluoti ar apgaudinėti, nes jauti vertę, kad tavimi pasitiki“, – akcentavo vyras.

Norvegijoje su lietuviais R. Šidlauskas bendravo, tačiau ne itin intensyviai. Toje pačioje įmonėje dirbę lietuviai vairuotojai būdavo užsiėmę darbais. O ir paties Rolando savaitgaliai būdavę trumpi, nes tekdavo dirbti ir šeštadieniais iki pietų.

Iš Norvegijos žmona su trimis vaikais išvažiavo pirma, vyras dar pasiliko padirbėti. Jis neslepia, kad mintis apie grįžimą atrodė saugi, nes Lietuvoje turėjo kur grįžti. Rolandas su šeima gyvendamas Norvegijoje jau pradėjo remontuoti tėvų namus Panevėžio rajone, Preidžių kaime.

„Greičiausiai šioje situacijoje suveikė mano entuziazmas. Atrodė, jau daug pasidarėm, pasidarysim dar kažką…“ – tvirtino vyras.

Rolandas labai daug laiko praleidžia prie savo namo remonto, visus darbus stengiasi atlikti savo rankomis, kad viskas pigiau kainuotų. Svarbiausia, jog vieną dieną šeima turėtų savo svajonių namus.

Gyvenimas Lietuvoje pasunkėjo

Vyras net ir gyvendamas Norvegijoje dažnai grįždavo į Lietuvą, todėl nuo šalies gyvenimo atitrūkęs nebuvo. Jis prisipažįsta, jog mintis apie grįžimą sustiprino auksiniai politikų pasisakymai, kaip yra laukiami emigrantai, jiems bus suteikiama įvairiapusė valstybės pagalba adaptuojantis.

„Viskas tik šnekos, pikta dėl to. Jeigu iš valdžios tikėsiesi pagalbos, tai greičiau numirsi iš bado besiadaptuodamas arba trūks kantrybė ir vėl apsisukęs išvažiuosi. Privalai savimi pasirūpinti pats. Lietuva nesugeba pasirūpinti savo žmonėmis“, – nusivylimo neslėpė R. Šidlauskas.

Pavyzdžiui, Norvegijoje pabėgėliams suteikiama galimybė lankyti kalbos kursus, apmokamas būstas ir skiriami pinigai, kad žmogui pakaktų pragyventi. Vėliau, pramokę kalbą,jie turi galimybę susirasti darbą ir sėkmingai kurti savo gyvenimą.

Rolandas neslepia, kad ilgą laiką pragyvenus emigracijoje jis netgi neprisimena visų Panevėžio gatvių. Todėl kartais mieste tenka orientuotis naudojantis navigatorium.

„Daug dalykų yra iškritę iš galvos. Ten žmonės gyvena su mažiau rūpesčių. Netgi darbo paieškos galvos skausmo nekelia. Norvegijoje viskas paprasčiau: nueini į darbo biržą, pasakai savo specialybę, tau iš karto pasiūlo kelis variantus“, – sakė R. Šidlauskas.

Žmonai grįžus gyventi į Lietuvą, Rolandas namie lankydavosi daug dažniau. Viršininkai Norvegijoje į jo dažnus išvykimus reagavo labai geranoriškai ir visuomet vyrui panorus jį išleisdavo į Lietuvą savaitei ir dviem.

Grįžęs jis laiko veltui neleisdavo: užeidavo į vieną ar kitą įmonę pasiteirauti, ar jiems nereikia darbuotojų. Ir vieną dieną vyro atkaklumas atsipirko: jis Panevėžyje susirado darbą.

Rolandas Šidlauskas
„Panevėžys išliko pramonės miestu, todėl čia susirasti darbą tikrai galima. Gal kiek sunkiau neturint pažinčių. Netgi manau, kad su laiku ir čia galima užsidirbti“, – viltingai kalbėjo vyras.
Jis prasitaria, kad žmona darbo Panevėžyje ieškojo bene metus, tačiau įsidarbino dar vyrui gyvenant Norvegijoje.

Rolandas sako, kad vyriausias sūnus prie gyvenimo Lietuvoje prisitaikė greitai, mokykloje jam sekasi gerai. Grįžus į Lietuvą, vaikas kurį laiką lankė norvegų kalbos kursus, kad nepamirštų išmoktos kalbos.

Vyras aiškiai pajutęs, kaip skiriasi vaikų kultūra mūsų šalyje.
„Jis buvo labai atviras vaikas: drąsiai eidavo prie kitų ir nebijodavo pakalbinti. Dabar pastebėjome, kad jaučia barjerą. Lietuvoje tarsi laikomasi principo, kad vaikas yra tėvo ir mamos, o Norvegijoje jis visų“, – pabrėžė vyras.

Jis prisiminė, jog Norvegijoje sūnus mokykloje buvęs patekęs į nemalonų incidentą, tačiau viskas buvo labai greitai išspręsta išsikvietus visų vaikų tėvus. Kitą dieną vaikas laimingas ir be baimės vėl ėjo į mokyklą. Vyro manymu, Lietuvos mokyklose problemos tęsiasi diena iš dienos.

Mintys apie išvykimą neapleidžia

Rolando vertinimu, vyresnio amžiaus norvegai yra labai svetingi, jų namuose kiekvienas yra laukiamas. Tačiau vidurinės kartos vietiniai į emigrantus nevengia pašnairuoti. Lietuviui ne kartą teko girdėti, kaip kitataučiai yra apkalbami už nugarų. Tas jį ypač erzindavo.

R. Šidlauskas sako, kad vaikų prie Lietuvos pririšęs nelaikys, jei jie geresnio gyvenimo galimybę matys svetur. Žmones, kurie dėl geresnio gyvenimo nusprendžia išvykti į kitas šalis, Rolandas palaiko. Jis neatmeta minties, jog ir pats gali dar kartą pasirinkti emigraciją.

„Trūks vieną dieną kantrybė ir vėl išvažiuosiu“, – emocingai kalbėjo vyras. Ir susimąstęs tarė: „Viskas gerai. Abu su žmona žinojom, kur grįžtam, ir viskam buvo nusiteikę. Dabar žiema, anksčiau temsta… Tai ir niūresnės nuotaikos aplanko. O ir žmonės Lietuvoje yra linkę į pesimizmą, nejučia ir pats juo užsikreti.“

Rolandas neslepia, jog besistebinčių jų pasirinkimu grįžti į Lietuvą netrūksta. Būna ir tokių, kurie jį tiesiog pavadina kvailiu.

Norvegijoje pasiliko R. Šidlausko sesuo, įsitvirtinti ten bandė ir brolis, tačiau po kurio laiko jis grįžo į Panevėžį. Rolando sesuo grįžti į tėvynę nė negalvojanti. Akivaizdu, Šidlauskų šeimos ryšiai su Norvegija nenutrūko ir ten lankytis jiems teks ne kartą. Paskutinį kartą pas seserį Rolandas su šeima buvo vasaros pabaigoje.

„Žmonėms, kurie neturi vaikų ir nori pradėti kurti bendrą gyvenimą, Norvegija yra ideali vieta, – tikino Rolandas.

Prieš grįždami į gimtinę, R. Šidlauskas su žmona ilgai svarstė. Jei jie būtų nusprendę pasilikti Norvegijoje visam laikui, būtų tekę gyvenimą keisti kardinaliai. Pirmiausia išsikraustyti į kitą miestą, kur ir žmona būtų galėjusi susirasti darbą.

„Toje vietoje, kur gyvenome, buvo labai mažai darbų moterims. Gyvenant užsienyje būtina pasikloti tokius pamatus, kad nei tau, nei tavo vaikams nieko netrūktų nei dabar, nei ateityje“, – aiškino vyras.

Atsikandęs gyvenimo Vilniuje, Rolandas nenorėjęs kraustytis ir į didesnį miestą, kur tempas didelis, žmogus privalo nuolat skubėti ir gyventi nieko nespėdamas.

R. Šidlauskas prisimena, jog gyvenant Norvegijoje jį neretai per šventes aplankydavęs liūdesys, jeigu nepavykdavo grįžti į Lietuvą.

„Vaikų seneliai dar gyvi, norėjom, kad jie matytųsi su anūkais. Į Lietuvą grįžom su optimistinėmis mintimis. Išvažiuoti visuomet spėsim…“ – su šypsena kalbėjo Rolandas.