Airijoje pasijuto kaip Rojuje
Kaip ir visos moterys, Aistė svajojo apie šeimyninę laimę, vaikus, ramų gyvenimą ir tikėjo, kad visa tai gali suteikti vyras, kurį pamilo.
„Pastebėjau, kad jis kartais išgeria, bet atrodė normalu – juk jis vyras. Tik kai pradėjome gyventi kartu, supratau, kad geria per dažnai. Vis dėlto tikėjau, kad galiu jam padėti, pakeisti jį. Juolab kad jis labai mylėjo mano pirmą dukrą. Ji iki šiol vadina jį tėčiu, nors yra taip išgąsdinta per trejus bendro gyvenimo metus kasdienybe tapusių barnių, kad krūpčioja naktimis. Dar kai buvau nėščia, jis pradėjo girtas kelti prieš mane ranką, yra ir spardęs mane, o aš neturėjau, kur pabėgti. Nebuvo pinigų, o jis žadėjo, kad prasigyvensime, atgailaudavo, žadėdavo, kad daugiau taip nesielgs. Ir aš patikėdavau, nors kiekvieną savaitgalį kartodavosi tas pats. Būdavo, kad išeina į parduotuvę ir negrįžta vieną ar dvi paras. Ką nors pasakai, paklausi, kur buvo, gauni antausį. Yra ir medinę kėdę metęs man į galvą, kad net į keturias dalis ji suskilo. Tiesa, aš irgi netylėdavau, gindavausi. Dėl to konfliktas, žinoma, dar labiau įsisiūbuodavo. Blogiausia, kad visa tai matė vaikai“, - pasakojo Aistė.
Galiausiai sugyventinio brolis, daug metų su šeima gyvenantis Airijoje, pasiūlė jiems atvykti pas juos, netgi surado darbą.
„Užsienyje 2-3 mėnesius viskas buvo gerai, tačiau į mūsų gyvenimą ėmė kištis brolio šeima, prasidėjo savaitgaliniai išgėrinėjimai. Jie mane pagavo dėl pinigų. Paaiškino, kad aš, kaip nedirbanti, negaliu turėti banko kortelės, todėl man skirta pašalpa už vaikus buvo pervedama į vyro kortelę. Jei reikėdavo pinigų, turėdavau maldauti ir dar čekį vežti parodyti. Maisto apsipirkti eidavome kartu su brolio žmona. Ji nedrausdavo pirkti vieno ar kito produkto, bet man pačiai pinigų neduodavo“, - atviravo pašnekovė.
Moteris neslėpė, kad išvykdama ji buvo nusiteikusi į Lietuvą nebegrįžti, netgi norėjo iš visur išsiregistruoti. Nors Airijoje dirbti moteris negalėjo, nes jaunėlė dar buvo per maža eiti į darželį, šeima puikiai galėjo pragyventi iš pašalpų ir vyro atlyginimo.
„Galėjome išsinuomoti namą ir dar daug pinigų likdavo. Kas savaitę buvo mokama už vaikus po 201 svarą ir dar papildomai mėnesio gale mokėdavo 117 svarų. Namas kainuodavo tik 100 svarų, taigi parduotuvėje nereikėdavo tikrinti kainos prieš dedant produktą į krepšį kaip Lietuvoje. Aš ir važiavau todėl, kad vaikams šviesesnė ateitis būtų. Vyresnioji ten jau pradėjo mokyklą lankyti. Kai mes atvykome, mokslo metai buvo beveik pasibaigę, bet per du mėnesius ji pasivijo kitus mokinius ir buvo perkelta į antrą klasę. Ten vaikai pradeda lankyti mokyklą nuo ketverių metų ir tikrai protingi, nėra jokių patyčių kaip čia, Lietuvoje“, - gyvenimo užsienyje privalumus vardijo Aistė.
Gyvenimas sugriuvo per tris dienas
„Viskas sugriuvo per brolio šeimos 23 metų jubiliejaus šventę. Kadangi turiu mergaites, alkoholio nepropaguoju, bet šampano taurę iš mandagumo išgėriau. O jie maišė įvairiausius gėrimus, kol pasigėrė. Pradėjau saviškį krapštyti namo: esą vaikai pailsėti nori, reikia namus sutvarkyti, gyvūnėliu pasirūpinti. Jis tik negražiais žodžiais mane išvadino. Aš neatlyžau, tuomet jis dar labiau užsiplieskė: jei man nepatinka, nors rytoj galiu grįžti į Lietuvą. Pastūmė mane, tada aš jį pastūmiau, įsikišo jo brolis, trenkė man kumščiu į veidą, galiausiai pribėgusi mane užsipuolė ir jo žmona... Nežinau, kas nutiko, bet ryte vyras prabudęs nulėkė į komisariatą ir parašė pareiškimą, kad bandžiau jį nužudyti. Airijos policijos nepalyginsi su lietuviška, kuri prieš airius atrodo kaip vaikų darželis. Mane areštavo, išvežė į kito miestelio komisariatą apklausai, išlaikė pusę dienos ir paleido tik tuomet, kai vyras atsiėmė pareiškimą, tiesa, iškeldamas sąlygą, kad iškart išvykčiau iš šalies. O ir policija minėjo, kad jei pasilikčiau, greičiausiai netekčiau vaikų, nes jau „sutepta“, - prisiminė Aistė.
Vos tik policija gavo vyro pareiškimą, jos vyresnei dukrai buvo pradėti ieškoti globėjai. Mat skundui pasitvirtinus moters teisės būtų suvaržytos ilgam. Jaunėlę tą patį rytą, kai buvo parašytas skundas, dar prieš areštą nuo motinos atplėšė atvykęs vyro brolis su žmona.
„Aš persigandau, ėmė rankos kojos drebėti, pradėjau skambinėti į ambasadą ir prašyti pagalbos, nes tikrai nesu bloga mama, kad iš manęs vaikai būtų atimti: negeriu, nerūkau, niekada nebuvau atsidūrusi rizikos grupėje. Paskambinau tėčiui į Lietuvą, jis pažadėjo, jei prireiks, atskristi ir paimti dukrą, kol problemos išsispręs. Laimė, areštas buvo panaikintas, mano kaltės įrodymų nerado. Kad aš pati sumušta, nesakiau, bijojau dar labiau įklimpti. Veide žymių nesimatė, bet buvo sudaužyta galva, mėlynės ant krūtinės, rankų. Galėjau rašyti skundą dėl vaiko pagrobimo, bet ir to nepadariau – nepakankamai gerai žinau anglų kalbą. Valstybės pagalbos ten negavau jokios, tik buvo atėjęs socialinis darbuotojas pas mus į namus pažiūrėti, kaip gyvename. Dukrytę vyras man atvežė tik po trijų dienų – visą tą laiką nemiegojau. Gyvenimas sugriuvo praktiškai per tris paras. Kai po jų sėdau į lėktuvą, būsena buvo baisi. Nusileidusi net nelabai susigaudžiau, kur turėčiau eiti“, - atviravo pašnekovė.
Norėtų vėl emigruoti
„Grįžusi beveik tris mėnesius nelabai žinodama, ką daryti, glaudžiausi pas tėtį ir močiutę, bet ji serga vėžiu ir negalėjo ištverti vaikų keliamo triukšmo. Taip atsidūriau čia. Atsistojau į Darbo biržą, tik kaip dirbsiu, kai neturiu darželio vaikams. Buvau savivaldybėje, bet man pasakė, kad nieko negali padaryti, nors dukra – jau pirma eilėje, dar pernai ją buvau užrašiusi“, - guodėsi moteris.
Aistė neslėpė, kad mielai vėl išvyktų gyventi į užsienį: nepalyginsi, kokie įstatymai ir pragyvenimo šaltiniai ten ir Lietuvoje. Airijoje ji visapusiškai jautėsi daug geriau nei Lietuvoje: ir žmonės ten labai malonūs – visi sveikinasi, jei su vežimuku sustoji, nes mažoji verkia, prieina, paklausia, ar viskas gerai, ar nereikia padėti. Pagaliau kai vyras būdavo blaivas, jie gyveno kaip normali šeima: eidavo visi kartu pasivaikščioti, dviračiais važinėdavo, bendrai gamindavo maistą, vesdavosi pasivaikščioti savo triušį, tvarkydavosi kieme. Tačiau artėjant savaitgaliui, jos širdis pradėdavo drebėti.
„Kai jis išgerdavo, tapdavo tarsi kitu žmogumi. Lyg koks velnias jį apsėsdavo – bet kokis žodis galėdavo išvesti iš pusiausvyros, o kitą dieną dažnai atgailaudavo – esą ką aš padariau. Berdavo meiliausius žodžius, o aš, kaip tikra moteris, atleisdavau. Lietuvoje dar jį paveikdavo, kai gąsdindavau, kad paliksiu, kad nematys dukters, antraip jau seniai būtų prasigėręs tiek, kad prie konteinerio sėdėtų. Kai jis negrįždavo namo, nemiegodavau, eidavau jo ieškoti į taškus, kuriuos žinojau, kartais net po tris kartus į tą pačią vietą. Rasdavau visokį – miegantį, sumuštą. O ir pati esu ne kartą kvietusi policiją, kai jis prieš mane smurtavo. Kai išvykome į užsienį, tikėjausi, kad jis pasikeis. Tačiau kuo toliau, tuo blogiau darėsi. Dabar jam niekas neberūpi, nei su manimi bendrauja, nei apie dukrą teiraujasi. O ir manyje nebeliko jokių jausmų, tik pasišlykštėjimas. Jei prašytų grįžti – tikrai to nedaryčiau“, - tikino pašnekovė.
Vien įstatymas nuo smurto neapsaugos
Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė įsitikinusi, kad visuomenėje vyrauja klaidinga nuostata, kad pats Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas apgins moterį. Pasak jos, pagalba susideda iš trijų komponentų – teisės aktų, institucinės sistemos ir dirbančių specialistų.
„Kai visos trys grandys gerai dirba, tuomet ir visuomenė įtiki, kad smurtas yra nusikaltimas, kad jis baudžiamas, kad aukai suteikiama pagalba. Iš tiesų, net geriausi įstatymai blogų specialistų rankose neveiks, kadangi į įstatymą neįmanoma sudėti visų niuansų, visų atspalvių, kuriuos turi konkretūs atvejai. Tačiau reikia pripažinti, kad visiškai neveikia švietimo sistema. Apie smurtą kalbėti reikia jau ne tik mokyklose, bet ir darželiuose, reikia padėti jauniems tėvams auginti vaikus, padėti susitvarkyti su problemomis, kai norisi ir dirbti, ir lankyti profesinės kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie yra vakare, ar tiesiog kažkur išeiti pabūti, atitrūkti nuo šeimos, pasiilgti vienas kito, o vaikų priežiūros paslaugų sistemos nėra.
Šiuo metu Lietuvoje susikūręs gražus jaunų šeimų sambūris. Esu be galo dėkinga, kad jie globoja ir mūsų centrą, bet būtų puiku, jeigu tokios šeimos imtų pagloboti kaimynystėje gyvenančias socialinės rizikos šeimas – parodyti, ką normali šeima daro savaitgalį, kaip švenčia šventes, kaip per naktį padaro kostiumą šventiniam vaiko rytmečiui ir pan. Šeima turėtų būti žmogaus saugumo garantas, nes gyventi dviem yra lengviau ir smagiau, o mes dabar diskutuojame tik apie šeimos sampratą, politikai pešasi dėl vertinių iš anglų kalbos, tačiau kas yra mūsų lietuviška šeima – apie tai niekas nekalba. Vyksta kova už kažkokią teisingą šeimą, bet trūksta pagalbos jai“, - svarstė pašnekovė.
N. Dirsienės manymu, didžiausia bėda, kad mūsų socialinė politika leidžia žmogui nedirbti ir netgi palaiko jį ilgai nedirbantį, todėl socialinis darbas kartais praranda prasmę.
„Turėtume padėti žmogui, kai jis įkrenta į duobę, bet jeigu jis toje duobėje pakankamai gerai gyvena, jis nenori iš jos išlįsti. Vieni duoda pinigus, kiti – maistą, treti suteikia paslaugas... Jei žmogus per du-tris mėnesius neįsidarbina, jis prisitaiko prie nedarbo ir jau tampa nemotyvuotas dirbti. O tose šeimose auga vaikai, jie mato, kad tėvai nedirbdami visai puikiai gyvena. Tiesa, televizijoje jie verkia – valstybė duoda tik 350 Lt. Bet pasiskaičiuokite, kiek jūs nemokamai gaunate paslaugų, už kurias žmonės, dirbdami už minimalią algą, turi susimokėti. Sutinku, kad socialinės išmokos turėtų būti didesnės, bet už jas žmogus turėtų atidirbti bendruomenei. Pavyzdžiui, kiemsargių miestui visada trūksta. Tuomet ir miestas būtų švarus, ir vaikų tėvai būtų užimti, turėtų darbą. Daug problemų išsispręstų. Kitas būdas socializuoti tokias šeimas – skatinti vietinių bendruomenių kūrimąsi ir įtraukti į jas tokias šeimas: jeigu jos nori socialinės paramos, privalo dalyvauti bendruomenės veikloje“, - teigė pašnekovė.