Daugelio provincialų intymaus gyvenimo įpročiams šiandien turi įtakos ne vien išlaisvėjusi žiniasklaida ar gyvenimą be ribų siūlantis internetas. Inercija mažame miestelyje didesnė nei kur kitur.
Vyresnioji karta įsikibusi konservatyvių vaidmenų, kuriais dažniausiai nė pati nebetiki. Moralės normas kuria darbininkija. Seksologas ar psichoterapeutas čia atrodo gerokai tolimesni, nei centrinėje miesto gatvėje įsikūrusi sekso prekių parduotuvė.
Intymių gėrybių pardavėja Alina ne vienam tampa pagrindine širdies ramintoja, ji išklauso įvairiausių Mažeikių bendruomenės sluoksnių žmonių intymaus gyvenimo istorijas. Kai kada jos sutampa su viso gyvenimo dramomis. Parduotuvę puošiantis širdies simbolis ženklina savaip sukryžmintas vertybes.
Prekiauja jau trylika metų
Šiandien Alinai Šulskienei – 46-eri. Sekso prekių parduotuvėje ji dirba jau trylika metų. Pradėjo būdama 33-ejų. Pasakę, kad tuo metu moteris buvo Kristaus amžiaus, padarytume bemaž šventvagystę.
„Prekes dideliais kiekiais gamina fabrikai. Vadinasi, jos reikalingos. Jei nedirbsiu aš, dirbs kas nors kitas. Taip galvodamas susitaikai su padėtimi“, – tokia šios moters darbo formulė, šis paaiškinimas pateisina ir netgi įprasmina jos ilgametį darbą.
Ilgainiui iš panašių kompleksų išaugo ne tik motina, bet ir dukra. Negana to, dukra surengia savo draugėms mamos darbovietėje edukacinius mergvakarius arba padeda panašiais tikslais čia susiburti ir vaikinams. Ateina dukters klasės draugai ir nešventiškai pasitarti – panašiai, kaip pas seksologę.
„Kai kurių klientų miegamuosiuose rastum viską, ką ir pas mus parduotuvėje. Jie domisi naujienomis, nepraleidžia progos įsigyti ką nors nauja. Neaplenkia mūsų parduotuvės ir kai kurie gydytojai ar savivaldybės darbuotojai, matau ir tokių, kurie darbe dėvi uniformas. Pajuntame, kada žmonės gauna atlyginimus ar pensijas. Jaučiamės reikalingi ir vasarą ar prieš Kalėdas, kai pas artimuosius sugrįžta užsienyje uždarbiaujantys žmonės“, – pasakojo mažeikiškė.
Teko dirbti degalinėje
Alinos specialybė atitinka jos gyvenamąją vietą – naftininkė, naftos įrenginių operatorė. „Benzino kolonėlės karalienė“, – juokauja ji, paminėdama žinomo rusiško filmo pavadinimą. Jis tinka ne tik jos profesijai, bet ir pirmajai darbovietei apibūdinti. Pagal paskyrimą trejus metus ji dirbo degalinėje Raseinių rajone. Ištekėjo devyniolikos ir neilgai trukus sugrįžo į Mažeikius, savo gimtąjį miestą.
„Tada visos skubėjome. Dabar jauni žmonės protingesni, nebeskuba. Anais laikais nebuvo įprasta, kad kas gyventų susimetę. Būtų pasmerkę, pirštais užbadę“, – taip dabar ji vertina savo santuokinio gyvenimo aušrą.
Ištekėjo, kaip ir daugelis to laikmečio jaunų moterų. Bet gyvenimas nesiklostė. Anot Alinos, iki tam tikro laiko jos gyvenimas buvo „žiauriai neįdomus“.
Dukters ji susilaukė kitame, kur kas sėkmingesniame gyvenimo etape. „Ją pasigimdžiau, kaip anais laikais buvo sakoma – būdama brandi moteris, dvidešimt aštuonerių. Pamenu, net gimdymo skyriaus sesutės mane senute vadindavo. Jaučiausi sena. Dabar taip jau nebesijausčiau. Nors, mano manymu, sulaukusi dvidešimt septynerių moteris jau turėtų pradėti gimdyti vaikus. Kai viena mūsų giminaitė laukėsi, būdama dvidešimt devynerių, visi labai meldėmės: kad tik viskas gerai būtų. Kokio naujagimio sulauksime, turi įtakos ir užteršta aplinka, ir amžius“, – pasakojo pardavėja.
Grįžusi į Mažeikius Alina ketverius metus dirbo baldų gamybos įmonėje, vėliau sandėlininke. Pasibaigus vaiko auginimo atostogoms, ėmė ieškotis darbo. Sužinojusi, kad reikalinga pardavėja, atėjo į pokalbį su parduotuvės savininke. Ten, pačioje parduotuvėje, ji ir sužinojo, kokį darbą jai reikėtų dirbti.
Prieš įsidarbindama ji atsiklaususi savo gyvenimo draugo mamos. Ir nors toji moteris savo marčios būsimu darbu nesidžiaugė, tačiau pritarė, kad reikėtų pabandyti. Tačiau ir ji netikėjo, kad Alina toje parduotuvėje išsilaikys labai ilgai.
Gyvenimo draugui jos darbas pernelyg neužkliūna. Tik kartais ją pertraukiąs per dantį ar jį staiga apninka pavydulingas jausmas dėl to, kad draugę intymiomis temomis nuolat kalbina kiti vyrai. „Nelabai norėtų, kad tokį darbą dirbčiau, bet kad nelabai yra iš ko rinktis“, – puikiai supranta savo padėtį pardavėja.
Pradžia – ašaromis aplaistyta
Dukra dar nebuvo labai didelė, o ir ji pati buvo pasiligojusi, kartais pagalvodavo net apie mirtį. Nebūtų galėjusi dirbti fiziškai sunkesnio darbo. Sėdėti didžiuliame prekybos centre prie kasos, kur tempai didžiuliai, kur nuolat tenka kilnoti sunkius pirkinius, jai būtų buvę per sunku. Nebūtų tikęs ir naktinis darbas. Blaškytis ieškant darbų tokiomis aplinkybėmis neatrodė protinga.
„Galėjau dirbti tik kokį lengvą darbą: atėjai, atbuvai valandas. Ir kad nebūtų stresų bei fizinio krūvio. Tik tie, kurie nemąsto, gali sakyti, kad „Maximos“ kasoje dirbti lengva. O dar ir nepatenkintų pirkėjų bambėjimus tenka išklausyti“, – samprotavo moteris.
Adaptuotis intymių prekių aplinkoje jai labai padėjo kita parduotuvės pardavėja, kuri buvo nemažai patyrusi, ir savininkė. Naujoji darbuotoja jautusi komandos norą, kad ji liktų ir darbas jai patiktų.
„Tai buvo pirmas kartas, kada įžengiau į tokią parduotuvę. O po pokalbio buvau beveik tikra, kad mane priims. Tačiau tai, ką pamačiau parduotuvėje, mane išgąsdino. Buvo tikrai baisu, tačiau norėjau pabandyti. Pradžioje išliejau daug ašarų. Kartais užsirakindavau parduotuvėje, sakydama: viskas, einu namo, daugiau nedirbsiu, nebeateisiu. Tačiau kitą darbą surasti nebuvo lengva. Tuo metu darbai Mažeikiuose nesimėtė“, – prisiminė Alina.
Jausdavosi pažeminta
„Pirmą darbo dieną susipažinau su prekėmis. Buvau šioje srityje visiškai žalia. Neįsivaizdavau, kas tokioje parduotuvėje parduodama.
Prisipažinsiu, iš pradžių tos prekės man nelabai patiko. Baisu buvo net pagalvoti, kad panašius dalykus naudočiau pati. Ir dabar prekiauju tokiais daiktais, kurių dalies nė už ką nesineščiau į savo miegamąjį.
Pradžioje teko daug ir skaityti, ir mokytis, kad suprasčiau ir apie prekes, ir pirkėjų poreikius“, – dalijosi prisiminimais Alina.
Pirmaisiais darbo metais Aliną pravirkdydavo klientai. Vėliau užsiauginusi storesnę odą, išmokusi bendravimo gudrybių. Panašiai prisitaikiusi ir anksčiau jos ten pradėjusi dirbti pardavėja. Šiuo metu ji – parduotuvės savininkė.
Kai užeina ne vienas, o keli, tada ji žino, kad iš tokių gali tikėtis daug ko: vienas prieš kitą bandys pasirodyti kas šaunesnis.
Prisitaikė per pusmetį
Kad priprastų prie šio darbo, Alinai prireikė maždaug pusmečio. „Tik jaunos, nepatyrusios merginos gali galvoti, kad mano darbas lengvas. Psichologiškai – labai sunku. Juk tenka vos ne psichologe ar seksologe pabūti. Ateina žmonės su visokiausiomis problemomis. Išsipasakoja viską iki smulkmenų... Per tiek metų prisiklausiau įvairiausių istorijų, tai padėjo man suprasti, ko žmonėms reikia, kas jiems galėtų padėti, kas labiau tiktų, o kas mažiau. Nemažai problemų dar ir panašios, istorijos kartojasi“, – sakė mažeikiškė.
Yra ir klientų, kurie parduotuve naudojasi visai ne pagal jos paskirtį. Buvo įnikęs lankytis vyras, domėjęsis tik ant pakuotės vyrų svajonių poza pavaizduota mergina. „Sykį sukeičiau daiktus vietomis, išsyk savo mergaitės pasigedo. Nėra nė sykio per eilę metų ko nors pirkęs. Vieną sykį paprašiau jį apsisukti ir eiti lauk“, – pasakojo pardavėja.
Kitas dalykas – klientai, kurie pasikalbėję ką nors nusiperka, o po kiek laiko sugrįžta su dovanomis. Iš dėkingumo jie atneša tai saldainių dėžę, tai gėlių. Jie dėkoja pardavėjai, kad padėjo išvengti skyrybų. „Po Kalėdų parsinešiau namo ne vieną didelę saldainių dėžę“, – džiaugėsi Alina.
Provincijos sekso prekių parduotuvėje nutinka ir komiškų istorijų. Sykį viena parduotuvės klientė, suaugusi moteris, matyt, nusprendė apšviesti ar pralinksminti savo senutę mamą. „Pamenu, įėjo parduotuvėn mama ir duktė, o toji vyresniajai rodo į vitrinas: „Mamyt, tu žiūrėk, kas čia!” O toji sau ramiai sako: „Kokios žvakės! Ir kokių dabar nepridaro! Ir spalvų visokių...” Septyniasdešimtmetė taip ir nesuprato, į kokią parduotuvę pateko“.
Sulaukia įvairių pasiūlymų
Komiškų situacijų pasitaiko ir už parduotuvės ribų. Sykį Alina bare sutiko iš matymo pažįstamą pirkėją.
„Matau: tik rausta, tik rausta. Turbūt galvojo, kad išgersiu ko nors ir imsiu jį kalbinti, primindama, ką mūsų parduotuvėje pirko ir ką šnekėjo. Šokių metu priėjau prie jo ir sakau: „Tik jau nesijaudink, matau tave pirmą kartą, nepažįstu“. Tai jis apsidžiaugęs nusiramino. Galiu daug ką iš savo patirties papasakoti, tačiau visi mano klientai liks bevardžiai pirkėjai“, – sakė Alina.
Vyrai jos dažnai prašo ir savo kūnais prekiaujančių mergaičių kontaktų. Jie negali patikėti, kad sekso prekių parduotuvė su prostitucijos verslu neturi nieko bendra. Panašiais atvejais Alina pasiūlo pasiteirauti taksi vairuotojų. Mat yra girdėjusi, kad jie šį bei tą apie tokį nelegalų verslą žiną.
Dar vienas malonumas, kurio pardavėja negalinti pasiūlyti vyrams – atskiro kambarėlio, kur jie galėtų intymiai pavartyti žurnalų ar pasižiūrėti pornografinių filmų.
Sunku būtų patikėti, kad kokių nors intymių pasiūlymų savo darbe nesulauktų ir pati pardavėja. „Būna, ir nemažai. Dažniau siūlo jaunesni, jie yra drąsesni, laisvesni. Galbūt jie tikisi, kad dirbdama tokioje parduotuvėje daug moku ir galiu juos visko išmokyti. Sykį man nuolatinis klientas pasiūlė su juo praleisti naktį ir sakė sumokėsiąs už tai 500 litų. Kitą dieną jis mane apskundė tuosyk parduotuvėje dirbusiai savininkei: esą pardavėja kvaila“, – pasakojo Alina.
Tai nereiškia, kad pardavėja paklūsta kokioms nors jos gyvenimą reguliuojančioms parduotuvės taisyklėms: „Nemanau, kad savininkei turėtų būti svarbu, ką darau po darbo. Tačiau gyvename mažame mieste: užtektų tik kartą tokiam pasiūlymui pasiduoti, visi Mažeikiai apie tai žinotų, tokių norinčių nebeatsigintum“, - samprotavo Alina.
„Berniukai“ ir „mergaitės“
Nuolatiniais klientais Alina pavadintų apie pusę savo pirkėjų. Yra ir tokių, su kuriais nė kalbėtis nereikia: pakloja pinigus, ir viskas aišku. Tie perka vis tokias pačias prekes.
„Prekiaujame meilės prekėmis. Dėl to mūsų parduotuvės iškabą puošia širdutė. Esu taip auklėta, kad man maloniau, kad seksualines problemas žmonės išsprendžia šeimoje. Mums, lietuviams, juo labiau žemaičiams, tai labiau priimtina. Nors ir nesu arši intymių santykių už šeimos ribų priešininkė“, – prisipažino pardavėja.
Daiktus, kurie parduotuvės klientams pakeičia ar pavaduoja partnerius, pardavėja vadina „berniukais“ ir „mergaitėmis“. Jai norisi, kad būtų gražu. Svarbiausia, kad nebūtų prievartos, kad į panašius santykius nebūtų įtraukti mažamečiai.
Sykį jauni sekso prekių parduotuvės klientai sukėlė Alinai nepatogumų prekybos centre. Garsiai komentuojant, kokį darbą ji dirbanti, išgirdusi stovėdama eilėje. Į ją rodę pirštais žmonės, kurie ne taip seniai jos parduotuvėje gana rimtai aiškinosi, kokios yra apsaugos priemonės.
Buvę nelabai jauku moteriai toje eilėje. Gerai tik, kad panašių nemalonumų nutinka retai. Tie, kurie lankosi jos parduotuvėje, ir patys nenori išsiduoti.
Grąžino suplėšytus naktinius
Per trylika darbo metų Alinai pasitaikė tik du jos parduotais daiktais atvirai nepatenkinti pirkėjai. Sykį vyriškis grąžino per siūles išplyšusius naktinius. Nors buvo matyti, kad į juos Valentino dieną įsispraudusiam žmogui tiesiog buvo per ankšta, žala klientui atlyginta.
Kitu atveju buvo skundžiamasi suplyšusia pripučiama lėle. Paaiškėjo, kad išgėręs klientas ant jos visą naktį miegojo. Anot pardavėjos, naudojo prekę ne pagal paskirtį. Taip jam buvo ir paaiškinta. Konfliktas išspręstas taikiai: žemaitis lėlę susiklijavo, dargi pasigyrė sėkmingai naudojąs toliau. Pretenzijų parduotuvei jis nebereiškė.
Parduotuvės prekių pagrindiniai gamintojai – Rusijos, Vokietijos, Kinijos įmonės. Kai kuriuos suvenyrus pasiūlo ir lietuviai. Sovietmečiu Lietuvą sekso prekėmis aprūpindavę lenkų prekeiviai šiame versle turi ką veikti ir šiandien – jie yra didžiausi kiniškų prekių tiekėjai.
Seksualinei sveikatai palaikyti skirtos prekės į Lietuvos provinciją atkeliauja iš Prancūzijos, kartais ir iš JAV.
Mažeikiškei šiek tiek gaila, kad vienas vietinis, pasikeitus savininkui, nustojo gaminti erotiškas žvakes, kurios buvo neblogai perkamos. Verslininko pasirinkimą, panašu, nulėmė ne ekonominiai, o moraliniai motyvai.
Reklamuoja kiti
„Vieni šias prekes gamina, kiti jas perka, nes jiems to reikia. Padaugėjo klientų, kurie ateina gerai žinodami, ko nori. Daug sužino iš interneto, moka paprašyti. Pirkėjai dabar kur kas labiau išprusę nei prieš trylika metų“, – pastebi pardavėja.
Tiesa, penkiasdešimtmečiai ir vyresni viską, ko jiems reikia, sužino čia, parduotuvėje. Tačiau ne visiems vyresnio amžiaus vyrams pavyksta padėti – tokiems neretai reikia rimtesnio specialisto pagalbos.
„Yra ir tokių šešiasdešimtmečių ar vyresnių, kurie sako: „Su žmona – viskas gerai, tiesiog pasaka, o su kita – neišeina“. Tada pagalvoji: džiaukis, žmogau, kad tau dar išeina su žmona. Kad panašiai „šviežienos“ siektų tokio amžiaus moterys, patirti neteko“, – juokėsi pardavėja.
Ne viena parduotuvė panašias prekes siūlo pirkti internetu. Vis dėlto pardavėja nepastebi, kad tai būtų sumažinę jos parduotuvės apyvartą. Ne vienas klientas, užsukęs į parduotuvę Mažeikiuose, jaučiasi labiau apsaugotas nuo galimų šeimos, artimųjų žvilgsnių.
Pagal tai, kad kartais sulaukia pirkėjų, norinčių įsigyti panašią prekę, banga, parduotuvės darbuotoja supranta, kad kažkur pasirodė atitinkama reklama.
Vibratorius pirko vyrai
Per trylika metų labiau nei prekių asortimentas kito jų kokybė. Ir kiekvienoje prekių siuntoje randama nedidelių naujovių, dažniausiai tų pačių prekių patobulinimų. Prireikus įvardinti perkamiausią prekę, Alina to nepadarytų. Pernelyg skirtingi klientų poreikiai. Tiesa, pernai kai nė vienais kitais metais, buvo populiarūs vibratoriai. Dauguma pirkėjų – vyrai.
„Gal rūpinasi savo partnerėmis, gal jaučia, kad joms kažko trūksta? O gal juos čia atsiuntė moterys, kurios drovesnės? O gal jie pinigingesni? Ši prekė nėra iš pigiųjų. Rusės, kurios ne tokios drovios, kaip lietuvės, ir čia užsuka dažniau, vibratorių pirkdavo vieną kelioms. Būdavo, kad užeina trise, kartu išsirenka, dar prezervatyvų nusiperka. Iš to, kad renkasi ir tariasi labai atvirai, galima spręsti, kad pasikeisdamos naudos visos trys“, – svarstė pardavėja.
Lietuvaitės, pasak, pardavėjos labiau perka neutralesnes prekes – masažo aliejus, lubrikantus. Jas domina ir stimuliatoriai – lietuviškai dar vadinami kutekliai.
Apie darbovietę nutyli
Savo padėtį Alina vertina, atsižvelgdama į aplinkinių įpročius. Per eilę metų perprastų bendravimo taisyklių jai tenka laikytis ne tik prie prekystalio, bet ir už parduotuvės ribų.
Per darbo šioje parduotuvėje metus ji išmoko, apie ką kalbėti ir kada patylėti: „Būdama tarp svetimų žmonių, vengiu sakyti, kur dirbu. Nes tada, kaip taisyklė, pokalbių tema bus viena ir ta pati. Ypač, jei kompanijoje yra vyrų. Man ta tema po darbo kalbėtis nuobodu, o ir kitiems, manau, neįdomu klausytis“.
Po darbo ji sako gyvenanti, kaip ir dauguma jos amžiaus miestelio moterų. Rūpinasi šeima. Gyvena taupiai. Namuose laiko dešimties metų amžiaus katę. Laisvalaikiu padeda prižiūrėti vyro mamos pavyzdingai tvarkomą sodybą. Vasarą mėgsta nuvažiuoti prie jūros.
„Esu tokio amžiaus, kai nebėra ko blaškytis“, – sakė apie save moteris.