Taip sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešojo administravimo katedros profesorė Ilona Tamutienė. Ji atliko kokybinius interviu su 23 alkoholikų šeimose augančiais nepilnamečiais.

„Vaikai, kurie auga piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų ar kitų globėjų šeimose, patiria kaupiamąją žalą – daug žalų formų, žala prasideda nuo nepriežiūros iki labai rimtos žalos – prievartos, taip pat matymo, kaip girti suaugusieji konfliktuoja, bėga žudytis, yra žmonių, kurie savo nusižudžiusius tėvus yra nukabinę nuo virvės“, – DELFI kalbėjo I. Tamutienė, ketvirtadienį dalyvavusi Vilniuje vykstančioje tarptautinėje konferencijoje apie alkoholizmo pasekmes Centrinėje ir Rytų Europoje.

Mokslininkai turi specialų terminą – kaupiamasis žalų rodiklis. Pasirodo, kad jis aukščiausias pas vaikus, augančius alkoholikų šeimose.

„Kodėl taip svarbu žiūrėti į kaupiamąją žalą? Nes tie patys epidemiologai, kurie tiria suaugusius, mato, kad žalojanti vaikystės patirtis paveikia suaugusio žmogaus gyvenimą. Yra nustatyta didelė tiesioginė įtaka sirgti depresija“, – aiškina profesorė.

Pasak jos, nebūtinai alkoholikų vaikai patys taps alkoholikais. Rizika didelė, tačiau daugiau žalų patyrę vaikai statistiškai reikšmingai labiau linkę į depresiją, psichikos sveikatos sutrikimus, taip pat išemines širdies, plaučių ligas. Daliai gyvenimo trukmė sutrumpėja 20 metų.

Atlikusi kokybinį tyrimą I. Tamutienė įsitikino: 8-18 metų alkoholikų šeimose augantys vaikai jau patyrė dideles žalas.

Ilona Tamutienė
„Darau prielaidą, kad vaikai kenčia, pagalbos negauna, niekas nenori kalbėti apie sunkumus, su kuriais jie susiduria, visuomenei tai didelis tabu, o mokykloje pasakyti, kad turiu bėdų dėl tėvo gėrimo praktiškai negali, niekas tuo ir nesidomi“, – apgailestauja pašnekovė.

Šokiravo išgirstos patirtys

I. Tamutienės aiškinimu, kalbinti socialiniai darbuotojai vargsta daugiausia su suaugusiais, kurie neturi darbo, vartoja alkoholį, serga depresija. Taip vaikai lieka nematomi, neišklausomi. Kita vertus, sunku sudaryti sąlygas išklausyti vaiką, kada jis su tėvais gyvena bendrabučio kambarėlyje ir neturi privačios erdvės.

„Sistema tokia, kad žalos ir pagalba ignoruojama, vaikas su savo problemomis gyvena praktiškai vienas. Vienintelis segmentas, kur paklausia, tai vaikų dienos centrai. Mes, visuomenė, turime pradėti nuo vaikų ir jų gerovės. Užsienio šalyse turbūt niekada neleistų, kad vaikai gyventų patirdami tiek daug žalų, matydami, kaip jų tėvai laksto, eina kartis, kaip jie sako, „durniuoja“. Kokios vaikų patirtys! Pavyzdžiui, muša patėvis motiną, ją tuoj užmuš, tai viena mergaitė griebė peilį ir dūrė. Aš irgi ginčiau savo mamą, tai normali reakcija, ir vaikai turi tame gyventi, svarbiausia, kad niekas su jais nepasišneka, tik išimtiniais atvejais. Pati sistema tiesiog ignoruoja“, – konstatuoja tyrėja.

Kalbantis su vaikais, buvo sunku net apibrėžti šeimos demografines charakteristikas. Pavyzdžiui, šeimoje 6 vaikai, 5 iš jų – skirtingų tėvų. Dažnas atvejis, kada tėvai išsiskyrę, tačiau tėvas vis vien pareina į namus ir čia girtas daužosi.

Dažniausiai policija kviečiama tada, kai šeimoje girtuokliaujama, triukšmaujama, verkia vaikai. Tokiu atveju informuojamas Vaiko teisių apsaugos skyrius, šis pagal įstatymą šeimą įrašo į socialinės rizikos šeimų registrą, tiria atvejį. Tada į šeimą ateina socialinis darbuotojas, kuris sprendžia, ar yra poreikis gauti socialines paslaugas.

„Tačiau visuose šiuose žingsniuose praktiškai nėra vaiko poreikių. Šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų registrą vaikui situacijos nepakeičia, ją kartais net pablogina, jie bijo, kad neteks pašalpų, vaikui kartais tame dar baisiau gyventi.

Šokiravo, kad padariau pirmus interviu, jie buvo komplikuoti, su vyresnėmis mergaitėmis, kurios patyrė ir fizinę prievartą, ir peilį turėjo griebti mamai apginti, ir nukabinti pasikorusį tėvą turėjo, nors iki tol jis jau korėsi daug kartų. Atrodė, nebegaliu tęsti, tačiau pagalvojau, jie vaikai gali tokiose sąlygose gyventi, aš irgi turiu būti stipri, galiu susitvarkyti ir tęsti tyrimą“, – kalbėjo I. Tamutienė.

Įkvepia A. Zuoko pavyzdys

Kaip teigia užsienio mokslininkai, vaikui labai svarbu pakalbinimas, atsiskleidimas. I. Tamutienės teigimu, vaikui reikia išsikalbėti – kartais nereikia ypatingų brangių paslaugų, tereikia žmoniškumo.

Skaudžius interviu profesorė stengdavosi baigti optimistine gaida – vaikams pasakojo apie nemokamą pagalbą, patarė, kur galima kreiptis, kaip elgtis, kur eiti sunkiu metu. Taip pat buvo kalbama apie žymius žmones, užaugusius šeimose, kuriose buvo piktnaudžiaujama alkoholiu.

„Dažnai duodavau buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko pavyzdį, jis viešai yra pasakojęs ir kalbėjęs apie tai. Jūs neįsivaizduojate – vaikai tokią viltį gauna, supratimą, kad tai nesitęs amžinai. Vienos mergaitės paklausiau, ar žinai, kiek Lietuvoje gyvena moterys. Pasakiau, kad apie 80 metų, tau dabar 9, bet kada bus 20, kada būsi visiškai savarankiška, tau dar bus likę 60 metų gyventi ir valdyti savo gyvenimą. Mergaitės akys ir kiekviena ląstelė spindėjo. Labai svarbu duoti viltį ir kalbėtis su vaikais“, – prisiminė I. Tamutienė.

Taip pat vaikus įkvepia vaikų namuose užaugusių brolių menininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų istorija.

Pašnekovė pastebi, kad vienam vaikui tragedija tampa sportinių batelių nebuvimas – mokykloje priekaištaujama dėl nedalyvavimo kūno kultūros pamokose. Kitam bėda – utėlės galvoje, kada neleidžiama eiti į mokyklą, mama neturi pinigų vaistams ir socialinis darbuotojas nieko negali padaryti.

„Atrodo, labai paprasti dalykai, bet mums labai reikia žmogiškumo, išklausymo, kad jie žinotų, kur esant reikalui kreiptis pagalbos. Po tyrimų matau, kad Lietuvoje išgyvename didelę žmogiškumo krizę“, – kalbėjo VDU profesorė.

Ji atkreipia dėmesį, kad yra ir geriančių inteligentų šeimų – ne visi alkoholikai gyvena socialinės rizikos šeimose.