Eskedar iš Etiopijos prisistato vilniete
26-erių irakietis Kanaras savo šalyje dirbo elektriku, žaidė futbolą – buvo vartininkas. Jis užsimena, kad lietuvišką žodį „kanarėlė“ išmoko vien todėl, kad jam jis primena jo paties vardą. „Esu Kanaras iš Irako. Atvykau prieš penkis mėnesius. Lietuvoje man buvo suteiktas prieglobstis“, – pasakoja vaikinas.
Į Lietuvą Katalikų bažnyčios kvietimu Kanaras atvyko ne vienas – su giminėmis, iš viso trys krikščionių šeimos. Persikelti jiems padėjo „Caritas“ bei Lietuvos garbės konsulas Irake. Kaip Kanaras sako, šeima atvyko ieškodama ramesnio gyvenimo. Laiką, praleistą tėvynėje, jis prisimena kaip labai sunkų.
„Tai buvo labai sudėtinga. Kartą, kai buvau darbe, baigiantis darbo valandoms, išgirdau garsų sprogimą ir žmonių riksmus. Automobilis sprogo maždaug 200 metrų atstumu nuo mano darbovietės. Nežinau, kas tai padarė, bet tai blogi žmonės, kurie žudo kitus“, – pasakoja Kanaras.
Kanaras – ne vienintelis pašnekovas, kuris bėgo iš savo šalies ir atsidūrė Lietuvoje. „Esu Eskedar Maštavičienė. Esu iš Etiopijos ir gyvenu Lietuvoje. Esu vilnietė“, – prisistato Eskedar. Ji į Lietuvą atvyko prieš aštuonerius metus, Vilniuje sukūrė šeimą, dirba anglų kalbos mokytoja. Etiopiją ji nusprendė palikti po 2005-aisiais šalyje kilusių studentų protestų, kuriuos valdžia numalšino, o aktyvistai turėjo bėgti.
„Žmonės ėjo į gatves sakydami – mes balsavome rinkimuose ir rezultatas turėjo būti kitoks, todėl valdžią atiduokite žmonėms. Valstybei tai nepatiko. Jie šaudė į studentus. Buvau tarp jų. Vėliau ėjome į bažnyčią. Tada jie pradėjo mėtyti ašarines dujas, medžioti kiekvieną studentą, kuris aktyviai dalyvavo toje akcijoje, nes tai vis tiek buvo žinoma“, – teigia Eskedar. Ji pripažįsta, kad tėvynę palikti buvo sunku, nes reikėjo išsižadėti visko, ką turi, ir išvažiuoti tik su krepšiu.
Išvyko, kad rastų ramų gyvenimą
Kaune gyvenantis Nadžibas į Lietuvą taip pat atvyko seniai – prieš 15 metų. „Esu iš Afganistano. Mano vardas Nadžibas. Į Lietuvą atvykau seniai – prieš 15 metų. Mūsų šalyje vyko karas, [...] todėl išvažiavau iš savo šalies, kad galėčiau ramiai gyventi“, – tvirtina jis.
Nadžibas Afganistaną paliko būdamas 22-ejų. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis 10 metų gyveno Rusijoje, Maskvoje. Vėliau atvyko į Vilnių, o galiausiai keliai nuvedė į Kauną. Čia ieško darbo, ketina gauti vairuotojo pažymėjimą. Nadžibo teigimu, Lietuvoje gyvena daug musulmonų ir su kitų religijų atstovais niekada nekyla konfliktų.
„Su krikščionimis ar kitų religijų atstovais niekada nebuvo problemų. Ramybės parke yra musulmonų mečetė. Kitoje pusėje – krikščionių bažnyčia. Kas kur nori, ten gali eiti ir melstis. Viskas vyksta draugiškai. Islamas – gera religija, bet žmogus blogas. Neseniai girdėjome apie įvykius Prancūzijoje. Ten atvažiavo musulmonai teroristai, bet tai tik pavadinimas. Musulmonai nėra tik teroristai. Aš irgi musulmonas, bet nesu teroristas“, – sako Nadžibas.
Davudas, anksčiau kalbėjusio Kanaro dėdė, į Lietuvą iš Irako su šeimos nariais atvyko vasarą. „Visi žino, kad Irake šiuo metu nėra saugu. Ypač krikščionims. Grėsmė reali. Visko gali nutikti: gali sulaukti grasinimų, gali būti pagrobtas ir t. t. Krikščionys turi arba keisti religiją ir tapti musulmonais, arba išvykti, kol nesučiupo džihadistai, kitaip paprasčiausiai gali netekti galvos“, – situaciją apibūdina Davudas.
Jo teigimu, apie išvykimą jo šeima galvojo 15 metų, nes krikščionys Irake persekiojami. „Kas gali, tie išvyksta. Mūsų mieste yra lietuvių bendruomenė, kuri mums padėjo. Jie pranešė, kad tie, kam gresia pavojus, gali pabandyti išvykti. Bendruomenė sudarė sąrašus ir mes į juos buvome įtraukti. Tada vykome į Turkijos sostinę, Lietuvos ambasadą. Ten mus pasitiko „Caritas“. Keliavome į Lietuvą. Atvažiavau su žmona ir dviem vaikais. Vyresniajam – 17, jaunesniajam – 15 metų. Jie mokosi katalikiškoje mokykloje Lazdynuose“, – pasakoja Davudas.
Kalbėti mokosi, kad suprastų kultūrą
Atvykęs prieš mažiau nei pusmetį Davudas kalbėti lietuviškai kol kas tik mokosi. Jo sūnėnui Kanarui taip pat sunku, bet susikalbėti, kaip pats sako, jau gali. „Lietuvių kalba sunki, bet man kalbos patinka. Manau, išmoksiu gana greitai. Jau dabar galiu susikalbėti lietuviškai. Moku arabų, asirų ir kurdų kalbas. Anglų pradėjau mokytis prieš penkis mėnesius, kai atvykau į Lietuvą. Tada mokėjau pasakyti tik „labas, kaip sekasi“ ir „iš kur tu“, – prisimena Kanaras.
Lietuviškai kalbanti Eskedar įsitikinusi, kad tobulai ji dar nešneka, o lietuvių kalba – sunkiausia, kurią teko mokytis. „Vis tiek stengiuosi ir bandau išmokti. [...] Jei nori suprasti kultūrą, žmones, įpročius, reikia įveikti kalbos barjerą. Kai supranti kalbą, supranti ir metaforas, pradedi suprasti visokius posakius. Kultūra tampa artimesnė. Dabar labai didžiuojuosi, kad galiu suprasti“, – tikina Eskedar.
Nadžibas pastebi, kad žmonės, išgirdę jį kalbant lietuviškai, labiausiai nustemba kaime. Pasak pašnekovo, žmonės džiaugiasi jį girdėdami kalbant lietuviškai. Beje, pats Nadžibas juokauja, kad yra pusiau žemaitis. „Kaip mums sakė, kai norėjome suprasti žemaitiškai: „Kon saka, mon saka, mon saka, kon saka.“ Dabar jaučiuosi 50 proc. iš Žemaitijos, nes moku vieną žodį“, – juokiasi Nadžibas.
Prekes pardavė tik sužinojusi pirkėjų religiją
Pašnekovai Lietuvą vertina gana teigiamai. Eskedar tvirtina, kad, kalbėdamasi su artimaisiais, ji pasakoja apie Lietuvos grožį. „Man atrodo, Lietuva – žaliausia šalis, kurią kol kas mačiau. Esu keliavusi daugelyje šalių, bet Lietuvos gamta stebuklinga: visur gražu ir vasarą, ir žiemą, ir rudenį. Gražu visus keturis metų laikus“, – įsitikinusi Eskedar.
Apskritai visi pašnekovai nusiteikę gana pozityviai. Nadžibas nuolat kartoja, kad lietuviai labai geri, Eskedar sako žmonėms etikečių neklijuojanti, tačiau kiek kritiškai vertina žiniasklaidą, kuri, anot jos, pabėgėlių problemą kiek sutirština, Davudas džiaugiasi šiltu vietos krikščionių dėmesiu, o Kanaras, nors didesnių problemų teigia neturėjęs, užsimena apie nutikimą Gariūnuose.
„Vieną dieną buvome Gariūnuose. Su sese norėjome apsipirkti. Su pardavėja sesuo bandė kalbėti lietuviškai. Moteris suprato, kad mes ne iš Lietuvos ir paklausė, iš kur esame. Sesuo atsakė, kad esame iš Irako. Tada moteris pareiškė – jums prekių neparduosiu. Patikinome ją, kad esame krikščionys. Moteriškė galiausiai atsiprašė ir pardavė tai, ko norėjome“, – sako Kanaras.
Eskedar savo pirmąjį įspūdį apie Lietuvą prisimena labiau teigiamai. „Draugiška atmosfera, draugiški žmonės. Gal šiek tiek pritrūko informacijos apie žiemą. Pirmas įspūdis – šalta, balta. Kai atvykau, buvo žiema ir naktis. Buvo labai sunku įsivaizduoti, kaip galima išlikti tokioje aplinkoje, kur taip šalta, kad šaltis degina tavo pėdas. Šiandien, po aštuonerių metų, jau esu su žieminiais batais“, – juokiasi Eskedar.
Nėra nusiteikę laukti pašalpos
Eskedar neabejoja, kad Lietuvoje teko susidurti su tokiomis pačiomis problemomis, kurios būtų kilusios bet kurioje kitoje šalyje. Moteris neslepia, kad Lietuvoje tekdavo susidurti su diskriminacija dėl rasės, tačiau priduria, kad per aštuonerius gyvenimo Lietuvoje metus ji tik kartą pateko į rimtą situaciją.
Nadžibas sako, kad viena iš problemų, su kuriomis susiduria atvykėliai, – gana trumpas integracijos laikotarpis. „Integracija Lietuvoje visiems imigrantams labai trumpa. Kai atvykau, integracijai skyrė tik metus. Be to, buvo mažai pinigų – skirdavo 210 litų per mėnesį. Už tuos pinigus reikėjo išsinuomoti butą, gyventi. [...] Dabar šiek tiek sergu, turiu problemų dėl kepenų – prieš trejus metus man atliko kepenų transplantaciją. Valstybė duoda tik invalidumo pašalpą – 100 eurų, ir gyvenk, kaip nori. Reikia išsinuomoti butą, valgyti, įsigyti drabužių“, – tvirtina Nadžibas.
Anot jo, tenka išsiversti ir su gaunamais pinigais, o į šalį atvykę imigrantai nėra nusiteikę laukti, kol valdžia ką nors duos. „Pirmais metais, kai atvažiavau į Lietuvą, ieškojau darbo, dirbau, darbo buvo labai daug. Dirbau statybose, nors neoficialiai, bet dirbau“, – prisimena Nadžibas.
Išvykti nebeketina
Pašnekovai apie savo ateitį kalba įvairiai. Eskedar save jau laiko vilniete ir Lietuvos palikti neketina. „Visada galvoju – kodėl aš čia esu ir ką čia turiu, kodėl likau. Kitaip negali būti. Čia viską turiu: visavertį gyvenimą, šeimą, kurią be galo myliu, darbą, kuris man suteikia daug džiaugsmo, draugų, kurie yra viskas. Kitaip jau negali būti. Žmonės gali pasakyti – pabėgėlė iš Etiopijos. Esu daugiau nei pabėgėlė. Dabar jau esu vietinė“, – tikina Eskedar.
Neseniai į šalį atvykęs Davudas sako, kad jam Lietuvoje patinka. Jų šeima jau susirado draugų – lietuvių katalikų. „Mūsų bažnyčia Irake priklauso Katalikų bažnyčios šeimai. Skirtumų daug nėra – maldos, mišios labai panašios. Mus pasitiko šiltai ir geranoriškai. Nelabai pajutome, kad patekome į kitą kultūrą. Kai atvykome į mišias, visi teiravosi, ar nieko netrūksta, siūlė pagalbą. Pradėjome bendrauti su kitomis šeimomis. Sekmadieniais susitinkame, drauge pietaujame. Tai neleido mums jaustis kažkur labai toli nuo savo šalies“, – teigia Davudas.
Kanaras pasakoja, kad dabar jo tikslas – rūpintis savo šeima. Visai neseniai, jau atvykus į Lietuvą, mirė jų tėtis. Kanaras nori dirbti ir susitaupyti. Jis taip sako būdamas tikras, kad į Iraką tikrai negrįš. „Negrįšiu į Iraką. Nėra kur. Ten – tik karas, kuris nesibaigia jau kelis dešimtmečius. Kada jis baigsis? Dabar? Nemanau“, – sako Kanaras.
Tėvynę prisimena vis rečiau
Panašiai apie karą kalba ir Kanaro dėdė. Davudas sako, kad Irake grėsmę kelia „Islamo valstybė“, kuri kovoja su visais, kas ne su ja. „Prieš tai gyvenome Bagdade, bet ten buvo tikras pragaras. Teko keltis kitur – į Erbilį, tačiau „Islamo valstybė“ po truputį įsitvirtino Mosulo mieste ir kituose netolimose teritorijose. Tada visi pradėjo ieškoti būdų, kaip išvykti: Vokietija, Prancūzija, JAV ir kitos šalys prisidėjo prie to, kad vietos krikščionys galėtų išvykti į užsienį. Taip iškeliavome ir mes“, – teigia Davudas.
Anot jo, „Islamo valstybė“ neskirsto, kas tu – krikščionis, musulmonas, kurdas, – jie nori išnaikinti visus. „Visiems krikščionims kyla grėsmė. Prieš keletą dienų iš vieno Irako miesto į Slovakiją kartu iškeliavo per 150 žmonių. Žmonės galvoja apie savo vaikų ateitį. Nebenorime bemiegių naktų ir mąstyti, ką daryti. Mums tai atsibodo ir darosi graudu“, – neslepia Davudas.
Nadžibas savo ateities su Afganistanu taip pat nesieja. „Ne, dabar jau nelabai galvoju apie Afganistaną. Labai seniai išvažiavau iš ten. Gaila, kai matau, kad ten žuvo žmogus, sprogo bomba“, – sako Nadžibas.
Artėjant Kalėdoms, Eskedar sakosi jau perėmusi dalį lietuviškų papročių. „Per Kūčias gaminsime 12 patiekalų, prisivalgysime, turbūt tinginiausime. [...] Tai – lietuviška tradicija. Etiopijos Kalėdas švenčiame sausio mėnesį“, – prisimena Eskedar.
