10 val. už poetą šv. Jonų bažnyčioje laikytos Šv. Mišios. Atsisveikinant su velioniu griežė Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.
Skambant varpams, 14 val. iš bažnyčios išneštas Lietuvos trispalve uždengtas karstas. Karstą nešė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Procesijos priekyje nešti poeto gauti apdovanojimai, valstybės vadovų atsiųsti vainikai.
M. Martinaitį į paskutinę kelionę lydėjo žmona Gražina, dukra Eglė, žentas Artūras Skučas. Poetas turėjo keturis anūkus ir du proanūkius. Iš Vilniaus universiteto, kuriame poetas daug metų dėstytojavo, velionį išlydėjo gausus akademinės bendruomenės būrys.
Apeigoms vadovavo kunigas Julius Sasnauskas. Kapinėse J. Sasnauskas kalbėjo su kunigais pasvarstantis, kad mirti Velykų laikotarpiu – Dievo dovana. Tokia dalia teko ir per Velykas insultą patyrusiam poetui.
Leidžiant karstą į duobę, kariai į orą triskart iššovė salves. J. Olekas velionio žmonai perdavė karstą dengusią Lietuvos vėliavą. Pasibaigus ceremonijai, susirinkusieji sugiedojo valstybės himną. Kapas užklotas Lietuvos žmonių suneštomis baltomis gėlėmis.
Mokėjo apeiti cenzūrą
Kapinėse kalbėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sakė, kad atsisveikiname su vienu didžiųjų poetų, „tautos poetu“. Pasak A. A. Jonyno, jo balsą girdėjo ir neskaičiusieji poezijos – jo balsas pasiekdavo visus žmones. Rašytojas atkreipė dėmesį, kad M. Martinaitis daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės bylos.
Valstybinių laidotuvių komisijos pirmininkas, krašto apsaugos ministras J. Olekas kalbėjo, kad prieš 45 metus poetas sueiliavo „Balandžio sniegą“, o šiandien sniegas vėl kartu. „Ačiū Tau, Marcelijau, už tavo gyvenimą, ačiū, kad leidai prie jo prisiliesti ir kad Tavo gyvenimas palietė mus“, - prie kapo sakė J. Olekas.
Sąjūdžio bendražygių vardu kalbėjęs B. Genzelis M. Martinaitį statė į vieną eilę su Martynu Mažvydu, Kristijonu Donelaičiu, Maironiu, Justinu Marcinkevičiumi. B. Genzelis pastebėjo, kad M. Martinaitis mokėjo apeiti cenzūrą – niekas neišdarkė poeto Kukučio. Taigi, sakė B. Genzelis, ir tada buvo galima sukurti.
Ilgą atsisveikinimo kalbą tarė profesorė literatūrologė Viktorija Daujotytė.
Neatsiejamas nuo Kukučio
M.Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 dieną Raseinių rajone, Paserbentyje. Mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, Kauno politechnikume. 1964 m. Vilniaus universitete baigė Istorijos ir filologijos fakultetą.
Baigęs studijas dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, vėliau dėstė Vilniaus universitete, sykiu vadovaudamas lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui – „Literatų kalvei“, išugdžiusiai šiandien gerai žinomų rašytojų. 1975 m. M. Martinaitis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
Prasidėjus tautiniam Atgimimui, jis buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir Sąjūdžio Seimo tarybos narių. 1989 m. kaip Sąjūdžio narys išrinktas SSRS liaudies deputatu. M. Martinaitis energingai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1992–1997 m. poetas vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, 2000–2012 m. pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai.
Už nuopelnus valstybei ir jos kultūrai apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995 m.), apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (1998 m.) ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.).
M.Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos - ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis. Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. 2007 m. už literatūros laimėjimus M. Martinaičiui paskirta tarptautinė Baltijos Asamblėjos premija.
„Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“, - apie M. Martinaičio kūrybą yra sakęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas.
M. Martinaičio vardas neatsiejamas nuo Kukučio personažo. „Folkloro personažas - žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“, 1977) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas“, - knygoje „Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis“ teigia humanitarinių mokslų daktarė Rita Tūtlytė.