„Nėra taip sunku – į Vakarus ir tik į Vakarus. Nors taip eidami į pelkes įsmukom. Į Lietuvą iš Gruzijos bėgome trise – 25 ir 34 metų vyrai, o man 64 metai“, – DELFI pasakojo šiuo metu Pabradės užsieniečių registracijos centre gyvenantis V. Parekhelashvili.

Dieną ir dvi naktis miške klaidžioję nelegalai sako vos išgyvenę: „Dar viena naktis ir būtų suėdę uodai“. Neliko maisto, paskui vandens. Tačiau pasisekė išbristi iš pelkės ir išlįsti prie pat Baltarusijos-Lietuvos pasienio.

„Išėjome į kelią, žiūrime – pasieniečių automobilis. Moju pareigūnui, kad prieitų, o jis pasisveikino ir vėl su kitu kalbasi. Galvojo, kad mes vietiniai. Kai priėjo, pasakiau, koks reikalas, kad prisikentėjome, kol atėjome į Lietuvą ir norime pasiduoti. Taip patekome į Pabradės užsieniečių registracijos centrą“, – pasakojo Vladimiras.

Gruzinas pasidžiaugė, kad jų neuždarė kartu su pažeidėjais. Pasirodo, jie net sienos nebuvo savavališkai kirtę, nes pelkėtoje vietoje ji paprasčiausiai nebuvo pažymėta.

„Labiausiai bijojome, kad mus sulaikys Baltarusijoje ir iš karto deportuos. Nuvežti į pasieniečių punktą išmetėme purvinus, šlapius batus ir drabužius, persirengėme“, – prisiminė leidimo Lietuvoje siekiantis gruzinas.

Motinos tėviškė

„Lietuvoje geriau, ramiau, saugiau. Vietiniai irgi skundžiasi, bet čia nebijai, kad policijos pareigūnas sumuš. Be to, Lietuva – mano antroji tėvynė, čia gimusi mano mama. Kur daugiau man eiti? Nenorėjau į Vokietiją ar kitur. Todėl paprašiau prieglobsčio Lietuvoje“, – sakė Vladimiras.

V. Parekhelashvili tėvai kurį laiką gyveno Latvijoje, jis pats gimęs Bauskės mieste, tačiau paskui su šeima išvyko gyventi į Gruziją. Lietuvą pirmą kartą pamatė 17 metų. Tuomet susipažino ir su Šiauliuose gyvenančiais giminaičiais. Dėdė, teta jau mirę, tačiau yra keturios pusseserės.

1989 metais gyventi į Lietuvą persikėlė Vladimiro brolis. Vedė vietinę moterį ir iki šiol gyvena Visagine.

Atsakymo, ar bus jam leista likti Lietuvoje, V. Parekhelashvili turėtų sulaukti rugpjūčio pabaigoje. „Jei atvirai, mano atveju jokios politikos nėra. Manęs niekas neužmušinėja, tačiau naikina dvasiškai. Jei galėtų rinktis, daugiau nei 80 proc. Gruzijos gyventojų rinktųsi išvažiuoti. Tikrai, kaip sakau, yra“, - sakė arčiau artimųjų norintis gyventi gruzinas.

Sprendimą visam laikui išvykti iš Gruzijos jis svarstė apie metus. Iki pensijos likę vos metai, tačiau, kaip sako 64 metų vyras, kas iš to, ji labai mažai, siekia vos 80 dolerių (206 litai – DELFI) per mėnesį.

Dirbo inžinieriumi-konstruktoriumi

Iki Sovietų Sąjungos griuvimo Vladimiras dirbo metalurgijos gamykloje, Rustavi mieste. Po pertvarkos pramonė žlugo, daugybė žmonių taip ir neprisitaikė.

Jo žodžiais, kas galėjo, išvažiavo, tačiau ir tam reikia turėti pinigų. Jis pats dirbo atsitiktinius darbus. Sako, kad jei ieškai darbo ir netingi, vis viena kokią kapeiką susiorganizuosi.

Kaip įsivaizduoja gyvenimą Lietuvoje, jei pavyks gauti leidimą likti? „Aš dar ne senis. Galėčiau dirbti. Pagal specialybę inžinieriumi konstruktoriumi gal jau nepavyktų įsidarbinti, bet pavyzdžiui, statybose galiu būti naudingas. Jei sąžiningai, daug ką moku, tik gal ne viską puikiai“, - sakė Pabradės užsieniečių registracijos centre apgyvendintas pabėgėlis.

Paklaustas, ar įstaigoje visko užtenka, gruzinas sakė nieko nereikalaujantis: stogas virš galvos yra, maisto pakanka. Tik labai jaudinasi laukdamas atsakymo, ar galės likti.

Patiko Visaginas

Iš Pabradės Vladimiras buvo nuvykęs į Visaginą. Aplankė brolį, tačiau, kaip pats sako, pagalbos neprašė, nes ir jam nelengva. Norėtų aplankyti ir keturias pusseseres, tačiau tam reikia trijų dienų leidimo išvykti iš centro, nes iki Šiaulių – gabalas kelio.

„Jei Lietuva man neišduos leidimo pasilikti, matyt, taip ir liksiu jų neaplankęs. Kai buvome Sovietų Sąjungoje, galėjome laisvai keliauti, o dabar reikia leidimų. Pavyzdžiui, pažįstamas, su kuriuo bėgome iš Gruzijos į Lietuvą, čia susirado merginą, nori vesti, tačiau negali to padaryti. Pirmiau abu turi vykti į Gruziją ir ten susituokti, o paskui prašyti leidimo gyventi Lietuvoje. Žodžiu, viskas labai supainiota“, - sakė V. Parekhelashvili.

Jo paties su Gruzija niekas nebesieja. Su žmona seniai išsiskyrė, sūnus ir dukra – suaugę ir gyvena savarankiškai. Net nežino, kur, nes seniai matėsi.

Paklaustas, kokiame mieste norėtų gyventi Lietuvoje, Vladimiras mini Visaginą, kuris jam pasirodė labai gražus, malonus, švarus miestas.

Gruzinas nesitiki, kad pakeitęs gyvenamąją vietą išvengs problemų: „ Nuo vienų pabėgau, kitas problemas radau. Dabar gyvenu kaip kalėjime – rakinama, išleidžia, įleidžia. Pirmą kartą tokioje vietoje esu“.

Pasak jo, priimant sprendimą palikti savo šalį sunkiausia buvo atsakyti sau į klausimą, kur važiuoti: „Kur, jei ne į Lietuvą? Čia mamos gimtinė, čia gyvena brolis, pusseserės. Tokiame amžiuje, kaip mano, jau sunku būtų kurtis visiškai svetimoje vietoje, kur nėra artimų žmonių“.

Carito dienos centre populiariausias – internetas

Kaip DELFI sakė Vilniaus arkivyskupijos Carito dienos centro Pabradėje „Kultūrų įkalnė“ administratorė Dovilė Žaronaitė, V. Parekhelashvili – vienas iš maždaug 40 pabėgėlių, kurie į dienos centrą ateina prie interneto, mokytis lietuvių kalbos, pabendrauti su vietiniais, pasitarti su profesionaliais teisininkais.

„Visi iš savo šalies bėgantys žmonės taip elgiasi dėl grėsmės. Tačiau aš pati niekada atėjusiųjų neklausiu, kodėl jie tapo pabėgėliais, jeigu patys nepasakoja. V. Parekhelashvili savo norą gyventi Lietuvoje motyvuoja tuo, kad čia gyvena jo brolis ir kad jis nori gyventi arčiau giminaičių“, – sakė D. Žaromskaitė.

Vladimiras, kaip ir kiti Pabradės užsieniečių registracijos centro gyventojai, nurodytomis valandomis gali išeiti į miestą. „Kultūrų įkalnėje“ tokiems žmonėms teikiama teisinė, psichologinė, humanitarinė pagalba, dalijamos higienos priemonės, maisto produktai.

„Per mėnesį pabėgėliui skiriami 35 litai. Tai – labai nedidelė suma, todėl gal vienas tuos pinigus išleidžia cigaretėms, kitam ir maisto nepakanka“, – sakė Carito darbuotoja.

Pačių pabėgėlių minėtas svarbiausias dalykas, kurį jie čia randa – internetas. Taip pat labai populiarios lietuvių kalbos pamokos, meniniai užsiėmimai. Per futbolo varžybas pabėgėliai gerokai pastiprina Pabradės futbolo komandą.

Dieną, kai „Kultūrų įkalnėje“ lankėsi DELFI, prieglobsčio Lietuvoje prašantys žmonės ruošėsi kelionei į Klaipėdą. Galimybė pabūti prie jūros daugeliui buvo didžiausias vasaros įvykis.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, užsieniečių integracijos programa (UIP) veikia jau 14 metų. Jos pagrindinis tikslas - pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų, naujai atvykusių trečiųjų šalių piliečių sėkminga socialinė integracija Lietuvoje.

Dienos centras „Kultūrų įkalnė“ įkurtas prieš 6 metus. Dienos centre organizuojama humanitarinė, socialinė, psichologinė, teisinė pagalba. Taip pat lankytojai kviečiami į įvairius užsiėmimus: muzikos, technologijų, sporto, lietuvių kalbos kursus. Organizuojamos kultūrinės-pažintinės ekskursijos po Lietuvą.

Daugiau apie Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ veiklas ir teikiamą pagalbą, bei galimybę prie jos prisidėti galite sužinoti www.vilnius.caritas.lt arba susitarem.lt