Viena pirmųjų į Kremliaus „juodąjį sąrašą“ patekusi ir į Rusiją neįleista vokietė interviu DELFI sakė, kad žaliosios partijos gali pasiūlyti kur kas daugiau nei kalbas apie aplinkosaugos svarbą, o kaip vieną iš pasipriešinimo Rusijai priemonių įvardino atsinaujinančius energijos išteklius.
– Ar žaliųjų politinės partijos gali pasiūlyti ką nors daugiau nei kalbas apie aplinkosaugos problemas?
– Vadinamės žaliaisiais, nes daug daugiau dėmesio skiriame aplinkosaugos klausimams: klimato kaitai, branduolinei energetikai, tvariai žemdirbystei, genetiškai modifikuotam maistui. Tačiau viso to tikslas slypi giliau nei tik aplinkosauga. Mūsų strategija remiasi žmonių poreikiais. Norime, kad kalbėdami apie šiuolaikinės visuomenės poreikius, nepamirštume ir kitos kartos. Tai susiję ir su teisingumu tarp kartų. Juk valstybė negali būti sėkminga, jei negalvoja apie savo kitos kartos poreikius.
– Ką galvojate apie neseniai Didžiojo septyneto (G-7) paskelbtą pažadą iki 2100 metų atsisakyti iškastinio kuro ir kaip jis atrodo artėjančios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje kontekste?
– Šis pažadas labai dera tiek su Paryžiumi, tiek su mūsų su Rusija susijusiais tikslais. Visų pirma, manau, kad labai gerai, jog G-7 lyderiai nutarė klimato apsaugą įtraukti į savo darbotvarkę. Jų deklaracija suteikė vilties, kad pasaulio lyderiai yra pakankamai protingi ir neatsisakys geros klimato strategijos. Dabar galima tikėtis ambicingų rezultatų Paryžiuje.
– Kaip vertinate jūsų kolegos Gabrieliaus Landsbergio rezoliuciją, griežtai kritikuojančią Rusiją?
– Gerai pažįstu Gabrielių, esu pažįstama ir su jo seneliu, todėl išties simboliška, kad Landsbergis buvo pranešėju kalbant apie santykius su Rusija. G. Landsbergis savo darbą atliko labai gerai ir paruošė aiškiai situaciją apibūdinantį tekstą, nors ir turėjo padaryti kelis kompromisus.
Tačiau galiausiai absoliuti dauguma parlamentarų palaikė jo ataskaitą, o tai rodo, kad EP suprato, jog esame naujame santykių su Rusija periode ir turime būti labai atsargūs. Negalima nutraukti diplomatinių ryšių, bet turime būti pasiruošę ir tam, kad V. Putinas nepasikeis. Todėl kitame Europos Vadovų Tarybos susitikime būtina susitarti dėl tiesioginės sąsajos tarp sankcijų Rusijai pratęsimo ir Minsko susitarimų vykdymo.
– Kas dar turėtų būti Europos „rusiškoje“ darbotvarkėje?
– Matėme, kad Rusijos žiniasklaida buvo labai gerai pasiruošusi tiek Krymo aneksijai, tiek tolesniems įvykiams Ukrainoje. Rusijos žiniasklaida sėkmingai veikia pačioje Europos Sąjungoje ir kuria abejones dėl mūsų pasirinkto Ukrainos problemų sprendimo kelio. Pastebime, kad vis daugiau mūsų piliečių akylai seka „Russia Today“, todėl reikia spręsti šią problemą. Mums reikia tokios komunikacijos strategijos, kuri su Rusijos propaganda kovotų aukštos kokybės žurnalistika.
– Ką vokiečiai galvoja apie galimą Baltijos šalių užpuolimą?
– Dauguma žmonių netiki, kad Rusija galėtų užpulti kurią nors NATO valstybę. Manau, kad Kremlius tiesiog demonstruoja savo jėgą, bet nėra pasiruošęs eiti toliau nei Ukraina, Gruzija ar kiti užšaldyti konfliktai. Didžiausia Vokietijos (ir visos ES) problema, kad ji vis dar nesupranta kokia išties yra situacija Rytų Europoje.
Pati NATO sprendimus padidinti pajėgų skaičių Baltijos regione vertinu palankiai, bet generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kalbos man kartais atrodo kiek keistokos, nes jis pradeda kalbėti apie dalykus, kurių NATO iš tiesų nedaro.
– Kaip vertinate Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymus Rusijos atžvilgiu?
– Kremliaus strategija yra paremta teroru, nes kai kurios jo samdinių grupuotės yra sudarytos iš žinomų teroristų, kuriuos jau matėme Čečėnijoje, Balkanuose. Todėl tiesos, sakant, kad Rusija yra teroristinė valstybė, yra. Pati galbūt taip nepasakyčiau, bet vertinu tai, kokį vaidmenį D. Grybauskaitė atliko Europoje. Kalbėdama itin aiškiai ir griežtai, ji pritraukia reikiamą dėmesį į situaciją Baltijos ir kitose šalyse, kurios ribojasi su Rusija.
– Dar viena šio meto aktualija – migrantų krizė. Kaip manote, ar Europa išlaikys šį solidarumo testą?
– Tikrai neišspręsime visų Artimųjų Rytų ar Afrikos problemų Europoje, bet turime jų išspręsti daugiau. Turime priimti daugiau pabėgėlių, kurie liktų gyventi Europoje, nes turime demografinių problemų, todėl netgi būtina palaikyti tam tikrą imigracijos srautą. Kalbant apie Europos Komisijos paskirtas kvotas šalims narėms, svarbu, kad jos būtų teisingos. Tačiau, be jokios abejonės, visos ES šalys turi prisidėti sprendžiant šią problemą.
– Ką patartumėte tokioms šalims, kaip Lietuva, kurios beveik neturi patirties priimant pabėgėlius?
– Negalvokite, kad užteks tuos žmones priimti į savo šalį, duoti jiems kur gyventi, pavalgydinti ir viskas. Nuo pat pradžių reikia galvoti apie integraciją. Reikia juos mokyti vietinės kalbos, sužinoti, kokių įgūdžių jie turi, ar gali prisidėti prie valstybės gerovės, kaip iš jų pačių galima gauti naudos. Jaunus žmones reikia apmokyti, suteikti jiems išsilavinimą, kuris yra lengviausias kelias į integraciją.
