80-metė Aldona Rainytė – pirmosios tremties bangos liudininkė, ištremta 1941 m. birželio 14-osios naktį. „Man tuomet buvo 8-eri, labai gerai viską prisimenu. Žinote, dabartinės diskusijos apie tremtį, okupaciją nėra tikros. Daug žmonių į tai žiūri kaip į kažkokį romano puslapį, formaliai, to nelaiko tragišku dalyku. Tai labai skaudu“, – DELFI kalbėjo A. Rainytė.

Pašnekovės tėvelis buvo mokytojas. Ankstų birželio 14-osios rytą į duris pasibeldė 3 ar 4 kariškiai ir vienas civilis. Jie pradėjo daryti kratą ieškodami ginklų. Šeimai liepta susiruošti ir išeiti – esą tardymui ir situacijos išsiaiškinimui.

Keturių asmenų šeimą atvežė į Trakų stotį, įsodino į vagoną. Kitą naktį Naujosios Vilnios stotyje tėvelį atskyrė nuo šeimos. Tėtis atsidūrė lageryje, A. Rainytę su mama ir broliuku ištrėmė į Altajaus kraštą.

Aldona Rainytė
Čia visas moteris varydavo dirbti į laukus. Altajaus kraštas – begalinės stepės, čia sėta daug kviečių. „O žmonės badavo. Jeigu švarko kišenėje atsineši grūdų saują – pateksi į lagerį, o vaiką paims į vaikų namus. Moterys bijojo, o dirbo labai sunkius darbus. Maisto trūko, tad, kombainui nupjovus laukus, eidavome rinkti varpų. Bet už tai bausdavo – tai vadinta visuomeninio turto grobstymu“, – prisimena tremtinė. Vaikams tekdavo ravėti laukus.

Įsikurti Lietuvoje padėjo saugumiečio vaiko liga

A. Rainytė Sibire praleido 15 metų. Čia baigė vidurinę, įstojo į medicinos mokyklą, vėliau mediciną baigė universitete. Į Lietuvą ji grįžo 1956 m. Dar po trejų metų parvažiavo ir tėveliai.

Lietuvoje iš tremties grįžusios šeimos nenorėjo priregistruoti. Kartą sunkiai susirgo Anykščių saugumo viršininko vaikas. Vietinė gydytoja neatpažino ligos. M. Rainytė, būdama vaikų ligų gydytoja, nustatė, kad vaikas serga tymais.

Diagnozei pasitvirtinus, moteris įvertinta kaip aukštos kvalifikacijos gydytoja. Tada jos tėvui pagaliau leista prisiregistruoti Anykščiuose. M. Rainytė Lietuvoje apsigynė disertaciją, iki 2000 m. dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

„Žinau žmonių, kurie sako, kad dabar taip blogai, kad blogiau būti negali. Jie nežino, kas yra blogai. Tie, kurie gyveno tuomet, ypatingai tremtiniai, gali palyginti. Dabar neteisybės labai daug, bet mes dar kažkaip gyvename, dar nėra taip sunku, kaip buvo Sibire“, – mano M. Rainytė.

Sūrios žuvies davė, vandens pašykštėjo

Algirdas Pilkis
Kitokia 83-ejų metų Kaišiadoryse gyvenančio Algirdo Pilkio istorija. Pirmosios okupacijos ir tremties metu jis buvo 11-os metų vaikas. A. Pilkis nuo sovietų režimo nukentėjo po dešimtmečio, kada 1950 m. jį, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto trečio kurso studentą, išvežė į Vorkutos lagerį. Anglių kasyklose vyras praleido 7 metus.

Katu su aštuoniais bendraminčiais, A. Pilkis nuteistas už antitarybinę veiklą. „Nuo vaikystės buvome ateitininkai, studijuodami aštuoniese sukūrėme pogrindinę organizaciją „Laisvės varpas“, platinome atsišaukimus, įsitaisėme ginklų, tačiau jų nenaudojome. Ir 1950 m. mus susekė – teisė, gavome po 25 metus lagerio“, – pasakojo pašnekovas.

Gyvenimą Vorkutos lageryje A. Pilkis vadina sunkiu. „Darbas, badas, buvo momentų, kai silpdamas galvojau: sočiai pavalgęs, galėčiau laimingai numirti. Kai dabar gali valgyti, ką nori, tas dienas prisimenu, kartais sapne, kartais draugus lankant, kurių beliko trys – kiti išmirė“, – teigė A. Pilkis.

Jo atmintyje įstrigusi Stalino mirtis. „Tuomet statėme tiltą per Vorkutos upę. Vieną dieną sargyba mus atvarė į darbą, sargyboje buvęs rusas priėjo prie lietuvių, atnešė pusę litro, dešros ir paklausė, ar žinome, kas nutiko. Sužinojome, kad Stalinas mirė. Pagalvojau, kad mums vadovavę rusai dūšioje buvo kitokie ir pagerbė lietuvius. Nuo tada mūsų santykiai su valdžia pasidarė kitokie“, – kalbėjo tremtinys.

Jis pamena ir trėmimą iš Leningrado į Vorkutą. Kelionė truko penkias paras. „Kas buvo blogiausia, davė sūrios žuvies, o gerti beveik neduodavo visai. Troškulys buvo kančia“, – mena A Pilkis.

Po Stalino mirties A. Pilkiui bausmė sumažinta iki 7 metų. Grįžus į Lietuvą, vyras bandė grįžti į universiteto Elektrotechnikos fakultetą, bet čia nepriėmė. Jis buvo išvytas ir iš Kauno Maisto pramonės technikumo.

„Man atrodo, dabar labai gražu ir gerai. Bet pasakysiu monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžiais: daug kas skundžiasi gyvenimu, tarp jų – ir kunigai, tačiau reikėtų juos išvežti, palaikyti pusę metų Šiaurėje, tada čia jiems būtų visą laiką gerai“, – sakė politinis kalinys.

Pasak A. Pilkio, reikia džiaugtis, kad esame laisvi. „Jei mes visą laiką sau į galvą kalsime, kad blogai, negerai, tai ir bus blogai – įsitikinimas, galvosena daug reiškia“, – teigia A. Pilkis.

Gedulo ir vilties dienos minėjimo akimirkos: