Kultūra, viena iš sudėtingiausiai valdomų viešosios politikos sričių, apibūdina visuomenės raidos lygį, užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą. Ji lemia visuomenės gyvenseną, tradicijas, vertybes, dorovines ir estetines nuostatas.
Kaip teigė Meilė Lukšienė, Lietuvos švietimo ir ugdymo mokslo raidos tyrinėtoja, tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja, kultūros sritys yra tarsi susisluoksniavusios nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens, o žmogus gali nugyventi gyvenimą kultūros pažemėse arba kultūros viršūnėse. Ugdymo tikslas esąs „žadinti žmoguje aukščiausią kultūros nuovoką, o kartu jų ilgesį bei troškimą jas pasirinkti“.
Mokslininkės žodžiais, kultūra ir žmogus – vienas nuo kito neatskiriami tvariniai. Valstybės nacionalinės kultūros politikos kryptys priklauso nuo šalies bendrosios politinės, ekonominės ir kultūrinės būklės. Pasvarstykime, kaip gyvena mūsų kultūrininkai, ar mūsų kultūros politika yra išmintinga ir ar pakankamai remia kultūrininkus.
Kultūrininkai – ne išlaikytiniai
„Kultūrininkai niekada nenustos sakyti, kad yra per mažai pinigų. Bet kad per mažai, tai tikrai per mažai. Kiek aš atmenu, tai, kad kultūra turi būti prioritetas, kultūrininkai kartoja nuo Nepriklausomybės pradžios. Prieš rinkimus visos partijos įrašo savo programose, kad kultūra yra svarbi, bet niekas nesikeičia. Čia yra tik deklaracijos“, – teigė Kornelijus Platelis, poetas, eseistas, vertėjas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas.
Jo manymu, tie, kurie sako, kad kultūrininkai yra išlaikytiniai, niekuo nesidomi ir nemato, kas vyksta aplinkui. Vilniuje, kituose miestuose kultūrinis gyvenimas yra intensyvus, tik žmonėms reikia domėtis: „Ne visi kultūrininkai uždirba pelno – tie, kurie uždirba, daugiausia kuria kičo kultūrą. Tie, kurie nori patys užsidirbti, priversti pataikauti prastesniam skoniui, kad pritrauktų auditorijos. Bet visi turi ieškoti rėmėjų. Jei sakai, kad Lietuvoje kultūros nėra, tai pirmiausia tavyje jos nėra. Kiekvienoje srityje mes turime problemų. Kiek žinau, knygų leidyba traukiasi, mažėja. Visoms sritims lėšų trūksta. Bet pasakyti, kuri sritis miršta, negalėčiau. Aš tų sričių nežinau – visos turi sunkumų, bet šiaip ne taip laikosi, išgyvena.“
K.Platelio žodžiais, Kultūros rėmimo fondo biudžetas sumažėjo, nes sumažėjo surenkamos akcijos: „Į fondą gali kreiptis ne tik viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bet ir biudžetinės įstaigos. Tai nenormalu, nes taip nėra kitose šalyse. Bet, kai pagalvoji, ir biudžetinėms įstaigoms trūksta finansavimo. Biudžetinės įstaigos turėtų būti finansuojamos taip, kad ir joms užtektų lėšų kultūros renginiams, spektakliams. Jei kultūrininkai nori gauti struktūrinių fondų lėšų, jie turi kreiptis per kitas ministerijas. Artėja 2014–2020 metų finansavimo laikotarpis, bet Kultūros ministerija nevaldo europinių lėšų. Norėdamas gauti paramą, turi prisitaikyti prie kitų ministerijų veiklos, švietimo programų. Bet ne visi kultūrininkai gali tai daryti.“
Kryptingų žingsnių nėra
Audrys Karalius, architektas, portalo www.pilotas.lt vyriausiasis redaktorius, kiek yra vienaip ar kitaip susidūręs su kultūriniais projektais, pastebėjęs, kad šįmet visi neteko maždaug trečdalio finansavimo. Jo manymu, toliau mažinti kultūros finansavimą, kai įvairaus lygmens valdžia pabrėžia prasidedantį ekonominį atsigavimą, yra mažų mažiausia nemandagu: „Dėl kultūrininkų „kaltės“ finansinio pasninko sąlygomis būti finansuojamųjų eilės gale iš dalies sutikčiau. Jie yra pernelyg gražūs, inteligentiški ir neagresyvūs. Valdžia jų nebijo, todėl skriaudžia pirmiausia. Tai ne ūkininkai su traktorių barikadomis greitkeliuose. Bet tūnojimas pelkėje neturi jokių prioritetų, išskyrus abstraktų laukimą.
Sakyti, kad kultūra 2030-aisiais taps nacionaliniu prioritetu, kaip skelbia kultūros ministras, yra patogu. Juolab kad data yra tolima ir neįžiūrima už apčiuopiamos realybės horizonto. Kol kas, deja, nematau jokių konkrečių ir kryptingų žingsnių valstybės gyvenime, kurie įtikintų šio gražaus sapno išsipildymo tvarkaraščiu ir galimybe. Šiandien vyrauja vienadienės akcijos, nesibaigiantis „skylių lopymas“ ir permanentinis nenuoseklumas. Lietuvos valdžios elgsenos prognozuoti yra beveik neįmanoma, o tai kultūrą graužia sparčiau nei liesas finansavimas.“
A.Karalius sutiktų, kad be kultūros galima apsieiti. Jo žodžiais, tai savo kasdieniniu gyvenimu įrodė ne vienas valdžios ar verslo „tūzas“ – „nuolatinis tautos sąmonės ir savimonės bukinimas jau seniai yra tapęs neoficialiu valstybinio masto prioritetu, kurio laikomasi bene nuosekliausiai. Atrodo, kad Lietuva vis dar yra pasiryžusi aplenkti Kiniją siūdama vokiškus treningus. Kai tik bus suvokta, kad XXI amžiaus aukščiausioje lygoje konkuruoja išradingumas, kūryba, nestandartinis mąstymas, stilingos darnos konstruktai, kūrybinėmis industrijomis grįsta smulki ir vidutinė ekonomika, tuomet valstybė juntamai ir atsisuks į kultūrą, perkeldama ją iš tuščiavidurių prioritetų lentynos į veikiančiuosius aktyvus“.
Lėšos leidėjų nepasiekia
Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė, Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė, teigė, kad, jei palygintume kultūros finansavimą iki sunkmečio ir dabar, nežinia, ar pamatytume didelį skirtumą tarp to, kas buvo ir kas yra: „Esminis skirtumas būtų tas, kad dabar ministerijos ne skirsto finansavimą, o sukuria įstaigas, kurios atlieka tam tikras funkcijas. Prasidėjus sunkmečiui ir įvyko šitas svarbus pasikeitimas. Lietuvos sektoriai neprileidžiami prie pinigų, o ar biudžetinėse įstaigose dirba specialistai, tai jau kitas klausimas. Atrodo, kas galėtų geriau išmanyti knygų leidybą, jei ne patys leidėjai? Bet dabar susidaro toks įspūdis, kad patys leidėjai tapo nepatikimi. Pinigai yra atiduoti įstaigoms, o lėšos nepasiekia nei autorių, nei leidėjų. Viskas, kas belikę – ir vaikų literatūra – yra „sutalpinta“ į Kultūros rėmimo fondą. Neliko nei nacionalinių finansavimo programų, nei Skaitymo skatinimo programos. Anksčiau lėšų stendų plotams mugėse gaudavome iš Ūkio ministerijos, o dabar negauname. O juk pati Ūkio ministerija yra įsteigusi „Versliąją Lietuvą“, kuri padeda konkurencingiems verslams plėstis Lietuvoje, ieškoti verslo partnerių.“
Tiražai mažėja, mokesčiai didėja
Praėjusių metų balandį Leidėjų asociacija visuotiniame narių susirinkime priėmė rezoliuciją, kurioje reiškiamas didelis susirūpinimas knygų leidyba. „Knygų leidyba per dvejus sunkmečio metus ženkliai „susitraukė“. Kasmet nuo 2008-ųjų išleidžiamų knygų pavadinimų mažėja 15–20 proc. (2008-aisiais – 4 580, 2009-aisiais – 3 972, 2010-aisiais – 3 177), o tiražų vidurkis sumenko iki 1 200 egz. Maži tiražai ir padidėję mokesčiai (keturiais punktais padidėjęs PVM mokestis, autorinių sutarčių 40 proc. apmokestinimas valstybiniu socialinio draudimo mokesčiu ir privalomuoju sveikatos draudimo mokesčiu leidėjui ir autoriui) lėmė tai, kad knygos pabrango 20 proc., jų turinys ir įvairovė suprastėjo“, – rašoma rezoliucijoje.
Leidėjų nariai pabrėžia, kad Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos (toliau – OECD) atliktas mokinių raštingumo ir skaitymo gebėjimų tyrimas parodė, jog Lietuvos mokinių skaitymo gebėjimų rezultatų vidurkis yra žemesnis už vidutinį OECD šalių rezultatų vidurkį ir užima maždaug 40 vietą tarp 65 šalių. Beveik pusė (45,7 proc.) iš 4 537 apklaustųjų sako, kad jie skaito tik tada, kai jiems reikia susirasti kokios nors informacijos arba kai privalo skaityti (41,2 proc.). Apie ketvirtadalis mokinių teigia, kad skaitymas yra tik laiko švaistymas (24,2 proc.). Knygų leidėjai mano, kad reikėtų inicijuoti Skaitymo skatinimo programos pratęsimą. Taip pat jie apgailestauja, kad pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1454 dėl „Bibliotekų renovacijos ir modernizavimo 2003–2013 metų programos“ bibliotekų fondams komplektuoti turėjo būti skirta 2009-aisiais – 10,19 mln. Lt, 2010-aisiais – 10,87 mln. Lt, 2011-aisiais – 11,55 mln. Lt, 2012-aisiais – 12,23 mln. Lt, 2013-aisiais – 13,11 mln. Lt, tačiau nuo 2008-ųjų bibliotekų knygų fondų finansavimas sumažėjo 67 proc. Be to, rezoliucijoje knygų leidėjai pakartotinai ragina peržiūrėti leidybos projektų finansavimo iš dalies Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis teikimo ir vykdymo taisykles bei sudaryti sąlygas įgyvendinti projektus per 24 mėnesius kaip daugelyje ES šalių.
Europos Sąjunga finansuos kultūrą šalyse narėse
Viena pagrindinių tarptautinių kultūros prioritetą apibrėžiančių programų – Europos Sąjungos programa „Kultūra“ (2007–2013). Jos sritys – parama kultūrinei veiklai, literatūros ir specialieji vertimai, parama institucijoms, teikiančioms kultūrines paslaugas. Praėjusiais metais Europos Komisija parengė projektą kultūrai finansuoti Europos Sąjungos šalyse narėse 2014-2020 metais. Jame numatoma skirti 1,8 milijardo eurų teatrui, dailei, kinui, vaizduojamajam menui, architektūrai ir literatūrai. Projektas „Kūrybingoji Europa“ („Creative Europe“) numato skirti vaizduojamojo ir atlikėjų meno rūšims apie 500 milijonų eurų. Planuojama, kad finansinę paramą gaus apie 300 tūkst. menininkų. Nuo 2014-ųjų taip pat turėtų išaugti kino pramonės biudžetas. Per septynerius metus kinui bus skirta apie 910 milijonų eurų. Taip pat 500 milijonų eurų planuojama skirti teatrui. Kultūros sektorius, viena svarbiausių ekonomikos dalių, Europos Sąjungos šalyse sudaro 4,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Nors projektas ir sulaukė kritiškų nuomonių, bet, pavyzdžiui, Londono universiteto profesoriaus Johno Holdeno teigimu, nepaisant daugelio galimų biurokratinių kliūčių, džiugina tai, kad šiais niūriais laikais mėginama spręsti kultūros problemas.
I.Šimonytė: kultūros finansavimas Lietuvoje, pernelyg nesiskiria nei nuo ES vidurkio
15-osios Vyriausybės programoje įrašyta, kad vienas iš svarbiausių Vyriausybės strateginių kultūros politikos tikslų – sugrąžinti Kultūros ministerijai lyderės, inicijuojančios ir koordinuojančios nacionalinius kultūros projektus ir iniciatyvas, vaidmenį. Bet pagal ministerijoms skirtus asignavimus 2009-aisiais Kultūros ministerija buvo penkta nuo galo, o 2012-aisiais – priešpaskutinė. Poilsiui, kultūrai ir religijai 2012-aisiais skirta tokia pati dalis valstybės išlaidų kaip ir 2011-aisiais – 2,6 proc., o ekonomikai valstybė šiemet išleis gerokai didesnę dalį visų savo išlaidų nei pernai – 7,6 proc. (2011-aisiais buvo 6,8 proc.).
Paklausta, ar ne per menkai finansuojama kultūra, finansų ministrė Ingrida Šimonytė teigė, kad nelogiška ministerijas „ranguoti“ pagal joms skiriamus asignavimus: „Pagal šį parametrą „svarbesnių“ nei Finansų ministerija turbūt nėra, tačiau ironizuodama galiu su malonumu perduoti mūsų biudžete planuojamus asignavimus skolai tvarkyti (per 2 mlrd. litų) ar įmokas į ES biudžetą (per 1 mlrd. litų) kitai ministerijai, jeigu tai leis jai pasijusti svarbesne. Toks „žongliravimas ministerijų eilėmis“ yra beprasmis. Vykdant Valstybės kontrolės rekomendacijas pastaruosius trejus metus buvo nuosekliai mažinamas asignavimų valdytojų skaičius, įtraukiant į ministerijų asignavimus anksčiau asignavimų valdytojais buvusias įstaigas. Vien per Aplinkos projektų valdymo agentūrą (APVA) yra įgyvendinami dideli infrastruktūriniai aplinkosaugos projektai, dėl to Aplinkos ministerijos asignavimų portfelis pasunkėjo arti milijardo litų. Vis dėlto niekas gamtoje nepasikeitė – APVA tiesiog išnyko iš savarankiškų asignavimų valdytojų.“
I.Šimonytės žodžiais, reikia suvokti, kad valstybės galimybes finansuoti lemia šalies mokesčių lygis: „Lietuvai, kaip Sanglaudos šaliai, papildomas galimybes finansuoti suteikia ES finansinė parama. Tai lemia ženklias sumas, kurias galime skirti ekonomikai, taip palaikydami pasaulio finansų krizės paveiktą ūkį. Jeigu to nebūtų, biudžeto pajamos būtų dar menkesnės ir kultūros finansavimas galėtų būti dar mažesnis. Paradoksalu, bet lėšos, skiriamos ekonomikai, užtikrina galimybę skirti lėšų ir kitoms sritims. Kalbant apie ES lėšas, kultūros ir krašto apsaugos sritys šia parama gali pasinaudoti tik netiesiogiai, nes konkrečiai joms numatytų priemonių nėra. Tačiau negalima teigti, kad kultūra apskritai nemato tų lėšų – per turizmo programas ar verslo programas prisidedama prie kultūros paveldo ir prie kultūros industrijų. Pastaruosius kelerius metus kultūros, kitaip nei daugelio kitų sričių, išlaidų lygį buvo stengiamasi palaikyti nemažinamą.“
I.Šimonytės manymu, reikia žvelgti tiesai į akis, nes biudžetas yra kompromiso tarp visuomenės pageidavimų gauti ir pasirengimo mokėti išdava: „Skaičiavimas pagal principą „mes sukuriame tiek BVP, tiek mums ir atiduokite“ visiškai neatitinka biudžeto sudarymo principų – juk tokiu atveju didžiausią biudžeto dalį tektų atriekti galbūt pramonei. Pensininkai net „neužsidirbtų savo BVP“, kad galėtų gauti pensiją. Lietuva išsiskiria vienu iš mažiausių perskirstymų per biudžetus tarp 27 ES šalių – jis yra maždaug ketvirtadaliu mažesnis nei ES vidurkis, nekalbant jau apie tokias šalis, kurios per biudžetą perskirsto arti pusės savo BVP. Nepaisant to, kultūros finansavimas Lietuvoje, Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, skaičiuojant procentais BVP per pastarųjų penkerių metų laikotarpį, pernelyg nesiskiria nei nuo ES vidurkio, nei nuo panašių į mus valstybių. Kalbant apie finansavimą, labiau bandoma lygintis su ES šalių išlaidomis, o dažnai net su tomis, kuriose mokesčių lygis – kone 20 procentinių punktų BVP aukštesnis.“
Ministrės nuomone, Vyriausybės veikla vykdo savo programinę nuostatą dėl strateginių kultūros politikos tikslų: „Dar niekada Kultūros ministerija nebuvo tokia kupina idėjų, kurias įgyvendindama telkiasi į aiškius prioritetus, kaip šiuo metu, vadovaujama ministro A. Gelūno. Lyderis nėra tas, kuris turi daug pinigų – sutinku, kad tokie dažnai būna patrauklūs, bet pasitaiko, kad už didelių pinigų slypi mąstymo ribotumas. Reikia užjausti ministrą, kuris atėjęs į ministeriją randa stirtą nežinia kada pradėtų „pusiau luptų, pusiau skustų“ VIPinių projektų, kurių negali nei išspjauti, nei praryti. Kultūros srityje tai aktualu kaip niekur. Manau, kad ministras A.Gelūnas, disponuodamas tomis ribotomis lėšomis, elgiasi protingiausiai kaip tik įmanoma – nuosekliai siekia baigti įmanomus pabaigti projektus, kad atsilaisvinusias lėšas galima būtų koncentruoti į kitus svarbius prioritetus.”