Profesorius Valdas Rakutis pastebi, kad dėl transliuojamų rusiškų programų Vilniuje gyvenantys žmonės gali sėkmingai išlikti rusakalbėje erdvėje. Dėl to daliai jų atrodo, kad tebegyvena Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje.
„Jie ne tik nesugeba kalbėti lietuviškai, bet dar ir prievartauja, kad tu kalbėtum rusiškai. Žmogui 40-50 metų, jis gimęs Lietuvoj, o atėjęs verčia mane kalbėti rusiškai. Aš kalbu lietuviškai, o jis sako nieko nesuprantantis, tada klausiu, kur jis gyvena, jis atsako, kad čia ne mano reikalas arba teisinasi lietuviškai neišmokęs ir dar pareiškia, kad aš privalau kalbėti rusiškai“, – apie darbo kasdienybę pasakoja Vilniaus Antakalnio poliklinikoje dirbanti gydytoja (vardas ir pavardė DELFI žinomi).
Iš Žemaitijos kilusi, Kaune studijas baigusi ir antroje gyvenimo pusėje į Vilnių persikrausčiusi moteris niekur negirdėjo tiek rusų kalbos, kiek jos yra sostinėje. Jai buvo susidariusi nuomonė, kad arba Vilniuje nėra lietuvių, arba lietuviai neserga. Anksčiau iš 10 pacientų pasitaikydavo tik du, kalbantys lietuviškai. Per penkerius darbo poliklinikoje metus situacija pasikeitė: iš 10-ties pacientų rusiškai reikalauja kalbėti 2-3.
Su garbaus amžiaus žmonėmis gydytoja sutinka kalbėti rusiškai, o su jaunesniais tenka konfliktuoti. „Yra jaunimo, kurie užėję išdrįsta sveikintis rusiškai, tačiau kai pasakau, kad čia ne Rusija ir galite kalbėti lietuviškai, apsiverčia ir kalba lietuviškai. Nežinau, kodėl, praėjus 22 metams, mes, visi Lietuvos gydytojai, esame verčiami kalbėti rusiškai“, – retoriškai klausia pašnekovė.
Su principinga gydytoja susidūrę jaunesni žmonės sėdi kabinete ir nekalba. Gydytojos manymu, žmogus tiesiog užsispiria ir reikalauja, kad būtų derinamasi prie jo. Būna, kad gydytoja kalba tik lietuviškai, o pacientas tik rusiškai. Po 10 sakinių žmogus nejučia persijungia ir pradeda šnekėti lietuviškai – neįtartum, kad jis yra nelietuvis.
„Vadinasi, moka, o atėjęs tave išbando – tu pereisi į jo kalbą, ar ne. Čia yra principai“, – įsitikinusi medikė.
Į pacientų priekaištus gydytoja reaguoja pastabomis, kad dirba valstybinėje įstaigoje, kur reikalaujama valstybinės lietuvių kalbos. Gydytoja tokiems pacientas primena, kad pensiją moka Lietuvos „Sodra“, o Lietuvos ligonių kasos apmoka gydymo išlaidas. Kitiems ji pasiūlo nuvažiuoti pas gydytoją į Ispaniją ir pažiūrėti, kaip jis kalbės.
Pašnekovė džiaugiasi, kad dar nė vienas pacientas nenuėjo skųstis administracijai po to, kai ji atsisakė kalbėti rusiškai. Gydytojos tvirtinimu, su tokiomis problemomis susiduria dauguma Vilniuje dirbančių medikų. Kiti kolegos dažnai laikosi pozicijos, kad geriau nesinervinti dėl to, ko negali pakeisti.
Nori kalbėti rusiškai ar lenkiškai – atsivesk vertėją
D. Smalinskas spėja, kad dalis piliečių nemoka lietuvių kalbos, nes greičiausiai dirbo, kur lietuvių kalbos nereikėjo ir Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimai nebuvo taikomi. „Būna atvejų, kai žmonės moka lietuvių kalbą, bet mano, kad moka prastokai ir jiems geriau kalbėtis savo gimtąja kalba. Tokiais atvejais jie priverčia kitus kalbėti nelietuviškai“, – sakė D. Smalinskas. Tačiau jis pastebi užtektinai pavyzdžių, kai trumpam laikui į Lietuvą atvykę žmonės mokosi lietuvių kalbos iš pagarbos valstybei, kurioje gyvena.
Pasak D. Smalinsko, daug kas nustemba, kad jau užaugo jaunų žmonių karta, kuri nesimokė rusų kalbos. „Tiems, kurie nori kalbėtis su gydytoju savo gimtąja kalba, tikriausiai reikia atsivesti vertėją, nes jei gydytojas neprivalo mokėti kitos kalbos, jis gali kalbėti tik lietuvių kalba. Niekam čia nepasiskųsi – turi būti patenkintas, kad tave gydo ir kalba valstybine kalba“, – kalbėjo D. Smalinskas.
Profesorius: pabandykite Maskvoje ar Varšuvoje susikalbėti lietuviškai
„Problema ta, kad paskutiniu metu suaktyvėjus informaciniam karui ir Lietuvos informacinėje erdvėje veikiant nemažai rusakalbių programų, adaptuotų specialiai mums, bet užsakomų ne iš Vilniaus, o iš kitur, Vilniuje gyvenantys žmonės gali sėkmingai išlikti rusakalbėje erdvėje“, – aiškina Lietuvos Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Valdas Rakutis.
„Tačiau poslinkis yra, manau, Vilniuje tikrai daugiau lietuviškai kalbama nei prieš 20 metų“, – apibendrina pašnekovas.
V. Rakučio teigimu, nesimokyti užsienio kalbų būdinga didžiosioms tautoms – pavyzdžiui, lenkams, vokiečiams. Tuo metu mažesnės tautos tiesiog priverstos mokėti užsienio kalbas.
Istoriko manymu, valstybė principingai turi reikalauti, kad visi valstybės tarnautojai mokėtų lietuvių kalbą ir privalomai laikytų egzaminą. „Taip pat reikėtų šiek tiek užsiimti informaciniais karais – neleisti savo informacinėje erdvėje veikti programoms, kurios iš principo skirtos smegenims plauti. Reikėtų žiūrėti, kad tos programos negalėtų laisvai veikti ir skleisti Lietuvai žalingą informaciją“, – dėsto karo akademijos prorektorius.
V. Rakutis pastebi, kad ir patys dažnai toleruojame žmones, tad jie nėra priversti mokytis lietuvių kalbos. Jei matome, kad žmogus nesupranta, greitai pereiname prie kitos kalbos. „Tai nėra gerai. Aš pats dažnai taip darau ir jaučiu sąžinės graužatį – juk žmones reikia skatinti kalbėti lietuviškai. Tai ne dėl to, kad mes šovinistai. Tiesiog jūs pabandykite lietuviškai susišnekėti Maskvoje – pamatysite išsprogusias akis. Tas pats Varšuvoje – be lenkų kalbos toli nenueisi. Kartais reikia būti drąsesniems, bet tai neturi peraugti į tarptautinę neapykantą“, – pastebi pašnekovas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių gyventojai. Didžiausią gyventojų dalį sudaro lietuviai (84,2 proc.), lenkai (6,6 proc.), rusai (5,8 proc)., baltarusiai – 1,2 procento.