Seimūnės siūlymas laidojimo išmokos nebeduoti artimiesiems į rankas, o pinigus pervesti laidojimo firmoms sukėlė didžiulį visuomenės susirūpinimą ir pasipiktinimą. Juk su tokia bėda, kaip artimo žmogaus mirtis, anksčiau ar vėliau tenka susidurti kiekvienam. Ir visi žino, jog paskutinio atsisveikinimo apeigos prislegia velionio artimuosius ne tik morališkai, bet ir materialiai.
Tai naštai nors kiek palengvinti valstybė jau daugybę metų skiria paramą – laidojimo išmoką. Suma nėra didelė. Vienkartinę pašalpą sudaro aštuonios bazinės socialinės išmokos – šiuo metu 304 eurai. Pinigai išmokami arba pervedami mirusįjį laidojančiam asmeniui.
Bet aukštai sėdintiesiems staiga pasirodė, kad laidojimo pašalpą gavę mirusio artimieji gali tuos pinigėlius panaudoti ne pagal paskirtį. Ir Seime nuskambėjo siūlymas pradėti kontroliuoti laidojimo išmokas.
Paramos mirties atveju įstatymo pakeitimo projektą įregistravo Seimo narė Vida Marija Čigriejienė. Juo siūloma atsisakyti šiuo metu mokamos fiksuoto dydžio laidojimo pašalpos ir įstatyme nustatyti, kad laidojimo išlaidos kompensuojamos laidojančiam asmeniui ne grynaisiais pinigais ar banko pervedimu, o tiesiogiai sumokant laidojimo paslaugų teikėjui. V. M. Čigriejienė siūlo numatyti vienintelį variantą – laidojimo išlaidų kompensavimą paslaugų teikėjams. Tai yra tuos pačius 304 eurus pervesti tiesiai jiems.
Neseniai artimą žmogų palaidojusi panevėžietė Emilija, kalbėdama „Sekundei“, neslėpė nuostabos: „Teigti, kad valstybės skirtos laidojimo išmokos gali būti panaudotos ne pagal paskirtį, o kažkam kitam, ne laidotuvėms, daugiau negu keista. Tos sumos neužtenka net pačioms kukliausioms laidotuvėms – prie jų dar antra tiek pridėti reikia.“
Be laidojimo firmų
Šiuo metu atostogaujanti Panevėžio rajono Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė, išgirdusi apie galimas permainas, irgi griebėsi už galvos. Jeigu pasiūlymas būtų priimtas, sakė „Sekundei“ specialistė, kaimo žmogui atsisveikinimas su artimuoju taptų dar sudėtingesnis.
„Kaimuose daug žmonių net nesamdo jokių laidojimo firmų – patys rūpinasi laidotuvėmis, – sako A. Paškevičienė. – Kaimynai, pažįstami padeda transportu, iškasa duobę, palaikai šarvojami bendruomenės patalpose.“
Bet išlaidų esą vis tiek susidaro nemažai.
„Jeigu jokia firma prie laidotuvių neprisidėjo, kam tokiu atveju būtų pervedami laidoti skirta pašalpa? Ar visai neskiriama? O ką reiškia pasakymas, kad pinigai gali būti panaudojami ne pagal paskirtį? Ar tai, kad velionis liks nepalaidotas?“ – stebisi vedėja.
A. Paškevičienė teigia, kad net naudodamasis laidojimo firmų paslaugomis dažnas rajono gyventojas užsako ne visas paslaugas, o tik kai kurias. Tai reikštų, kad jeigu už užsakytas paslaugas susidarys šimto ar dviejų šimtų eurų suma, daugiau pinigų artimieji nebegautų?
O juk laidojant mirusįjį būna tikrai daug išlaidų. Papročiai reikalauja ne tik pašarvoti karste ir kitą dieną nuvežti į kapines. Reikia giesmių, bažnyčios, muzikos, gedulingų pietų – ir tai dar ne viskas.
Ne tie pinigai
Panevėžio miesto Savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė taip pat mano, kad gimimo bei laidojimo pašalpos – ne ta valstybės parama, kurios panaudojimą reikėtų kontroliuoti ir į tų pinigų paskirstymą kištis.
„Jei remiame žmones, tai ir paremkime juos, o ne bandykime apkarpyti ir taip nedideles išmokas. Juk jeigu pasiūlymas būtų priimtas, tai toms išlaidoms, kurios nebūtų per laidojimo firmas, išmokos nebūtų skiriamos?“ – svarsto vedėjo pavaduotoja.
Dabar laidojimo išmoka skiriama visiems be jokių reikalavimų ar sąlygų – nesvarbu, laidojamas turtuolis, vargšas, jaunas ar senas, nesvarbu tautybė, darbo stažas, socialinė padėtis. Tad ir tam, kaip bus panaudojami tie pinigai, sąlygos neturėtų būti keliamos.
Tuo labiau kad visiems aišku: jokioms laidotuvėms tiek pinigų neužteks. Tenka pridėti ir pensiją, jeigu velionis tokią gaudavo, kitas išmokas, santaupas.
Daug metų socialinės paramos srityje dirbanti specialistė nemano, kad šitaip reikia keisti laidojimo išmokų mokėjimo tvarką. Tokia galioja jau daug metų, ji pasiteisino. Su šia valstybės parama tenka ir teks susidurti didžiajai daugumai šalies piliečių.
Per pusę šių metų, Z. Ragėnienės duomenimis, Panevėžyje laidojimo išmokos skirtos 733 artimuosius laidojusiems gyventojams. Pinigus miesto Socialinės paramos skyrius skiria pagal mirusiojo arba pagal šį asmenį laidojančiojo gyvenamąją vietą – tik panevėžiečiams. Jeigu mirusysis niekur nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos, tenka įrodyti, jog jis tikrai gyveno Panevėžyje: čia gaudavo išmokas, mokėjo mokesčius ar panašiai.
Dar prieš dvejus metus mirus asmeniui, niekur nedeklaravusiam savo gyvenamosios vietos, laidojimo pašalpa jam nebūdavo skiriama. Dabar tvarka jau pasikeitusi.
Pačios kukliausios ir tos brangesnės
Manantiesiems, kad iš valstybės skirtos sumos po laidotuvių gali likti pinigų ir jie gali būti panaudoti ne pagal paskirtį, primenama: net pačioms kukliausioms laidotuvėms šios sumos neužtenka.
Mirusius asmenis, daugiausia benamius, kurie neturėjo artimųjų arba tie artimieji atsisako juos palaidoti, į paskutinę kelionę lydi Savivaldybės atstovai. Miesto ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Ina Urbonavičienė sako, kad dažniausiai prie laidojimo išmokų tenka dar pridėti ir papildomų, Savivaldybės skiriamų pinigų. O juk tokios laidotuvės reikalauja tik minimalių išlaidų karstui, drabužiams, žvakėms, automobiliui, duobei iškasti, dar laikinam kryžiui.
Specialistė sako, kad gavus pranešimą apie mirusį asmenį, kuri teks laidoti Savivaldybei, pirmiausia susisiekus su policija ieškoma artimųjų. Kuo ilgiau palaikai laikomi šaldymo patalpose, tuo didesnės būna išlaidos.
Neradus artimųjų arba jiems atsisakius, laidoja Savivaldybė. Jei asmuo gaudavo pensiją ar pašalpą, prie paskutinių apeigų išlaidų pridedami ir tie pinigai. Tačiau dažnai nėra visiškai jokių, ne tik papildomų, lėšų.
Šiais metais jau buvo gauti 8 pranešimai apie mirusius vienišus žmones, 6 iš jų laidojo Savivaldybė.
„Lubų“ nėra
Panevėžyje laidojimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai teigia, kad tik labai kuklioms laidotuvėms gali užtekti 400 eurų, vidutinės gi atsieina apie 700.
Viršutinės išlaidų ribos nėra – galimos labai prabangios, kelių tūkstančių eurų išlaidų pareikalausiančios laidotuvės. Vien karstą galima rinktis nuo kiek daugiau nei šimto iki tūkstančio ir daugiau eurų. Visos kitos išlaidos – taip pat pagal pasirinkimą.
Salė dabar kartais nuomojama vos kelioms valandoms, kartais dviem paroms. Palaikus kremuojantiems žmonėms už šią paslaugą susidaro dar papildomų išlaidų. O juk laidojimo firmos dažnai neįskaičiuoja nei apeigų bažnyčioje, nei giedotojų, nei gedulingų pietų, kitų išlaidų, tad dažniausiai be tūkstančio eurų nelabai pavyks palydėti mirusįjį į paskutinę kelionę.
Rašytų prašymą
„Tokiu būdu savivaldybė tiesiogiai sumokėtų laidojimo paslaugų teikėjui. Piniginės lėšos laidojančiam asmeniui nebūtų pervedamos, o laidojimo išlaidų kompensacija būtų skiriama vien tik laidoti“, – sako projekto iniciatorė V. M. Čigriejienė. Pasak jos, taip siekiama sudaryti teisinį pagrindą padengti tik tas išlaidas, kurias laidojantis asmuo patyrė konkrečiai su socialine draudimo rizika – asmens mirtimi.
„Praktika rodo, kad šiuo metu esantis teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų kontroliuoti, ar asmeniui laidoti skirtos išmokos panaudojamos pagal paskirtį“, – teigia Seimo narė.
Jos nuomone, teisinis reguliavimas šioje srityje sudaro prielaidas neapskaitytai ekonomikai plisti, kai prekės ar paslaugos perkamos be sąskaitų iš laidojančiam asmeniui skirtos laidojimo išmokos.
V. M. Čigriejienė taip pat siūlo Paramos mirties atveju įstatyme apibrėžti, kad „kompensuojamos laidojimo išlaidos – visos laidojančio asmens turėtos išlaidos, pagrįstos buhalterinės apskaitos dokumentais ir susijusios su mirusio asmens laidojimo paslaugų gavimu: žmogaus palaikų laidojimas, kremavimas, balzamavimas, žmogaus palaikų vežimas ir kitos ritualinės paslaugos, teikiamos laidojimo paslaugų teikėjo ir (arba) kremavimo įmonės.“