„Apibendrinant galima teigti, kad dokumentas yra sėkmingas. Bet būkime realistai: tos jėgos, kurios mestos prieš mūsų Rytų partnerių pasirinkimą, tikrai yra didžiulės, tai nėra vien tik politiniai argumentai, tai karinė jėga. Prieš Ukrainą vyksta karas, vyksta šliaužianti aneksija Gruzijoje, vyksta spaudimas Moldovai. Nepaisant to, programa yra gyva “, - telefonu iš Rygos sakė L. Linkevičius.
Tačiau susitikimo vos neapkartino Azerbaidžanas, iki paskutinės minutės priešinęsis Kalnų Karabacho paminėjimui jungtinėje deklaracijoje. Galiausiai, Baku atstovai pasirašė jungtinį dokumentą prieštaraudami penktajam jos straipsniui, kur minimas Kalnų Karabachas.
Baltarusija taip pat pasirašė deklaraciją su išimtimi dėl trečiojo deklaracijos straipsnio.
„Pritarę deklaracijai mes vis tiek sulaukėme komentarų iš Baltarusijos, iš Azerbaidžano, kur kai kurie paragrafai jiems visai ne tokie, kokius jie norėjo matyti. Jie pateikė savo interpretacinius pareiškimus“, - sakė L. Linkevičius.
„Nereiškia, kad jeigu formuluotė tokia silpna, tai kad turi įtakos europinei pozicijai, pozicija tikrai nepasikeitė, ji pakartota, bet kai kurių partnerių požiūris truputį kitoks“,- pridūrė ministras.
Rygos viršūnių susitikime galutinai paaiškėjo, kad suburti į vieną vietą tokias skirtingas šalis kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova bei Azerbaidžanas, Armėnija ir Baltarusija yra tiesiog nevertinga. Šių šalių interesai visiškai skirtingi. Tarkime, Kijevas, Tbilisis ir Kišiniovas turi europinių siekių, kai Armėnija ir Baltarusija yra Rusijos sukurtos Eurazijos Sąjungos narės. Azerbaidžanas turi dar atskirų interesų.
„Ateity savo bendradarbiavimą su partneriais vykdysime labai diferencijuotai, individualiai, atsižvelgdami į motyvaciją, tikslus. Tai pasakytina ir apie politinį kontekstą. Trys šalys nori tapti Europos Sąjungos narėmis, jos to neslepia, kai kurios kitos to visai nesiekia, turi kitų tikslų“, - teigia užsienio reikalų ministras.
L. Linkevičius sutinka, kad gal Lietuva būtų norėjusi kažką įrašyti „stipriau, ryškiau“, bet jis nemanė, kad tai nesėkmė. Jo teigimu, būtent Lietuvos pastangų dėka atsirado europinių siekių pripažinimas toms partnerėms, kurios to geidžia.
Klausiamas apie trečiosios šalies – Rusijos – įtaką, ministras aiškino, kad dokumente įrašyta, esą bendradarbiavimo gylis ir intensyvumas priklausys tik nuo Europos Sąjungos ir šalių partnerių.
Jungtinėje deklaracijoje sakoma, kad „viršūnių susitikimo dalyviai užtikrina suverenią kiekvienos partnerės teisę laisvai pasirinkti ambicijos lygį ir siektinus tikslus bendradarbiaujant su Europos Sąjunga“.
Politikas taip pat pabrėžė, kad dokumente buvo aiškiai pasisakyta dėl Gruzijos ir Ukrainos galimybių įtvirtinti bevizį režimą su Europos Sąjunga. Moldova jau turi bevizį režimą nuo praėjusių metų balandžio mėnesio. Gruzija ir Ukraina yra pasiekusios antrąjį vizų liberalizavimo proceso lygmenį. Šių šalių pasirengimas beviziam režimui dar kartą bus vertinamas 2015 m. pabaigoje.
Gera žinia ir tai, kad Ukraina įsipareigojo pradėti taikyti praktinę Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo (AA/DCFTA) dalį nuo 2016 m. sausio 1 d. Kaip žinia, karą su Rusijos samdiniais ir kariais kovojanti Ukraina buvo atidėjusi praktinį susitarimo įgyvendinimą. Iki Rygos susitikimo baimintasi, kad Kijevas gali dar kartą atidėti šios dalies įgyvendinimą.
Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas teigia, kad Rygos viršūnių susitikimas gali būti vertinamas kaip pakilimas nuo dugno.
„Pavyko neutralizuoti neigiamus signalus, kurie buvo jau pasirodę, pavyzdžiui, dėl trečiosios šalies įsitraukimo per konsultacijų formatą. Baigiamajame susitarime iš esmės liko tik teiginys, kad kas vyko su Ukraina buvo gerai ir taškas. Dar vienas labai aiškus pareiškimas - kad tai yra dvišalis Europos Sąjungos ir parterių reikalas. Buvo minimizuota pasirodžiusi grėsmė", - sakė L. Kasčiūnas.
Pasak politologo, teigiama ir tai, kad tekste buvo įtvirtintos europinės partnerių aspiracijos.
„Tai jau yra daug, tai daug stipriau nei buvo prieš tai pasirodžiusios žinios", - sakė L. Kasčiūnas.
Vilniaus viršūnių susitikime 2013 m. Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus pasirašė Ukraina, Moldova ir Gruzija, tačiau Ukrainoje prasidėjo karas su Rusija, kuris komplikavo Vakarų ir Maskvos santykius bei sukėlė nerimo dėl Rytų partnerystės programos likimo.
Rytų partnerystės programoje dalyvauja 6 valstybės: Ukraina, Moldova, Gruzija, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Rytų partnerystės krikštatėviais laikomi buvęs Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas ir buvęs Lenkijos diplomatijos vadovas Radoslawas Sikorkis. Lietuva taip pat yra viena aktyviausių šios programos rėmėjų.
Rytų partnerystė kartais apibūdinama kaip Europos minkštosios galios elementas, europietiškų standartų sklaida, tačiau tam itin priešinasi Rusija, kuri į procesą žvelgia kaip į grėsmę. Tradicinės Rusijos spaudimo priemonės yra prekybinės sankcijos, energetinių išteklių eksporto ribojimai, įšaldytų konfliktų eskalavimas, įtakos darymas šalių vidaus procesams. Ukrainos atveju spaudimas virto ginkluotu konfliktu.