Savižalos epidemiją eksportavome
Neseniai Seime vykusioje konferencijoje apie visuomenės politinę kultūrą G. Chomentauskas teigė, kad ji ir pilietinis aktyvumas neatsiejami nuo visuomenės psichologinės būklės. Norėtume, kad žmonės būtų laimingi ir vieningi, elgtųsi atsakingai, aktyviai kurtų savo bendruomenės gyvenimą ir dalyvautų politiniame gyvenime, būtų patriotai, atsparūs krizėms, mokėtų spręsti kylančias problemas. Tačiau situacija esanti prastesnė: „Nors signalai pasiekia labai seniai, mes, lyg rimtas ligonis, nenorintis girdėti apie savo ligą, nuosekliai ignoruojame, kad gyvename keistoje ir liūdnoje visuomenėje, kuri labai tolima nuo mūsų lūkesčių.“
Anot psichoterapeuto, tai liudija ne tik retai besišypsantys veidai, bet ir skaičiai. Pasitenkinimo gyvenimu skalėje Lietuva „krapšto turnyrinės lentelės dugną kartu su latviais ir bulgarais“, su kuriais, kaip pajuokavo G. Chomentauskas, tikriausiai esame susiję kosminiais ryšiais per Joną Basanavičių. Tarp 27 šalių lietuviai šioje skalėje užima 26-ą vietą (4,9 balo), lenkdami vienintelius bulgarus (4,4 balo). Laimingiausia jaučiasi danai (8,4 balo) ir šveicarai (8,1).
Žmogaus studijų centro ir „TNS Gallup“ tyrimas parodė, kad 2008 m. šalies gyventojų laimės jausmo stiprumas 4 balų skalėje siekė 2,83 balo, o 2009 m. sumažėjo iki 2,76 balo.
G. Chomentausko žodžiais, statistinis lietuvis ypač atsainiai žvelgia į savo ir kitų sveikatą bei gyvybę, nekalbant apie valstybės reikalus. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pagal vyrų mirtingumą nuo išorinių priežasčių atsiliekame tik nuo Rusijos. 2005 m. šis rodiklis siekė 257,2 žmogaus 100 tūkst. gyventojų, pernai pagerėjo iki 211,3, bet mūsų vietos lentelėje nepakeitė. Lenkijoje vyrų mirtingumo nuo išorinių priežasčių (avarijų, alkoholio, nuskendus, nukritus ir pan.) rodiklis siekė 91,3, o Nyderlanduose – 26,6. Situacija mūsų šalyje pagerėjo sumažėjus avarijų, alkoholio prieinamumui, bet savižudybių skaičiaus kreivė kyla į viršų.
„Ar galime pasidžiaugti dėl suvaldytos savižalos epidemijos? Greičiausiai – mes ją eksportavome! – ironizavo pranešėjas. – Žmonės bėga iš savo sukurtos valstybės.“ 2000 m. emigravo 75,1 žmogaus 100 tūkst. gyventojų, o pernai – jau 657,9.
Minėto Žmogaus studijų centro tyrimo rezultatai atskleidė, kad 3 iš 10 žmonių, turėdami galimybę išvykti gyventi į Vakarus, pernai tikrai būtų emigravę, kas ketvirtas tikriausiai būtų pasielgęs taip pat (užpernai skaičiai buvo atitinkamai 17 proc. ir 23 proc.). Minčių išvykti pernai nepuoselėjo tik 29 proc. gyventojų (užpernai – 39 proc.).
„Matome, kad savižudybė, savižala ir emigracija – artimi dalykai. Vienu atveju žmogus iš netenkinančio gyvenimo traukiasi tiesiogiai, kitu atveju bėga iš situacijos keisdamas geografinę dislokaciją, tikėdamasis, kad kita šalis, kita visuomenė, bendruomenė, prie kurios niekaip neprisidėjo, jam suteiks naują šansą, geresnį nei tėvynė“, – kalbėjo G. Chomentauskas.
Iš valdžios patekusio eilinio piliečio lieka tik asmens kodas
Jo žodžiais, problema yra ne ekonominė – žmonės pasijunta svetimais tarp savų. Tyrimai rodo, kad tokios tendencijos susijusios su socialinio ir vertybinio sutelktumo stygiumi (Emile'is Durkheimas tai vadino „anomija“), beviltiškumu ir socialiniu bejėgiškumu, polinkiu neigiamai vertinti politinio ir socialinio gyvenimo įvykius.
Leo Srole išskyrė tokius anomijos komponentus: vertinimą, kad bendruomenės lyderiams nerūpi žmonių poreikiai; suvokimą, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama; požiūrį, kad asmuo grįžta atgal nuo anksčiau pasiektų tikslų; gyvenimo beprasmiškumo jausmą, kylantį dėl socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo; suvokimą, kad tarpasmeniniai santykiai nėra produktyvūs.
Remiantis centro apklausa, 2008 m. šalies gyventojų anomijos lygis 5 balų skalėje siekė 2,9, o pernai – 3,22. Daugiau nei pusė sakė, kad politiniai-ekonominiai pokyčiai visiškai neatitinka jų norų (užpernai – kiek daugiau nei trečdalis). Keturi iš penkių respondentų prisipažino nejaučiantys, kad gali daryti poveikį visuomenės gyvenimui.
Skalėje nuo 0 iki 3 lietuvių beviltiškumas 2008 m. įvertintas 0,86 balo, o pernai – 1,07. „Eurobarometro“ tyrimas atskleidė paradoksą – Lietuvos gyventojai (bene vieninteliai Europos Sąjungoje) įsitikinę, kad jų balsas Bendrijoje girdimas geriau nei gimtinėje. Dviem trečdaliams atrodo, kad maža prasmės kreiptis į pareigūnus, nes jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos. „Kaip atsitinka, kad žmonėmis, kuriuos rinkome, maitinome iš savo mokesčių, mažiausiai pasitikime? – retoriškai klausė G. Chomentauskas. – Vyraujanti nuostata – keliaujame ne ten, kur norime, bet nieko negalime padaryti. Tauta ir politikai su valdininkais gyvena skirtingose planetose. Galima paspėlioti, kokia yra asmenų emocinė būsena. Liūdna. Pilietinis aktyvumas – nulinis. Gyvenimo būdas – šia diena: cepelinai, alus, degtinė...“
Anot pranešėjo, visuomenės susiskaldymas turi tragikomišką atspalvį: jei eilinis pilietis A tampa valdžios atstovu, jis tuoj pavirsta į pilietį B, kurį su A tesieja tas pats asmens kodas ir vaikai. Tai esą liudija menkas pasitikėjimas Seimu – „Eurobarometro“ duomenimis, šiuo požiūriu esame dugne kartu su Bulgarija ir Latvija. Policija, kuri sukurta mus gelbėti, Lietuvoje pasitiki maždaug trečdalis respondentų, Estijoje – per 70 proc. „Ar visi žmonės, išrinkę futbolo komandos kapitoną, kitą akimirką puola spardyti jam užpakalį?“ – retoriškai klausė G. Chomentauskas.
Visuomenės susiskaldymas esą nulėmė, kad atsirado dvi skirtingos kalbos. Nesenas parodė, kad kontrabandą linkę pateisinti 61 proc. gyventojų, pernai tokių buvo trečdaliu mažiau. „Kas valdžiai yra kontrabandininkas, tautos sąmonėje – pageidaujamos prekės tiekėjas. Valdžiai – nusikaltėlis, tautai – herojus.“
„Kontrastas – daugiau nei ryškus. Jis rodo, kad nominaliai esame demokratinė valstybė, priklausome ES, bet de facto gyvename truputį kitoje socialinėje santvarkoje“, – pažymėjo psichoterapeutas. Lietuvos visuomenė jaučiasi susiskaldžiusi, bejėgė, į ateitį žvelgia su neviltimi – tokia būsena priklauso nuo to, kiek jaučiamės reikalingi visuomenei, kiek ja pasitikime. Tyrimas atskleidė, kad laimingi yra tie, kurie jaučiasi reikalingi kitiems, galintys prisidėti prie visuomenės pokyčių, nėra vieniši bendruomenėje, ja pasitiki, pozityviai vertina dabartį ir su viltimi žvelgia į ateitį, didžiuojasi esantys Lietuvos piliečiai.
Siūlo steigti laimės ministeriją
G. Chomentausko manymu, žmogaus psichologinės ir socialinės gerovės tikslus reikia paversti valstybės prioritetu: „Juk valstybės paskirtis yra ne surinkti pagalvės mokesčius ir užkamšyti skyles, bet užtikrinti, kad piliečiai gyventų turiningiau, smagiau, būtų politiškai ir ekonomiškai aktyvesni, vieningesni, su didesniu optimizmu žvelgtų į ateitį, norėtų gyventi ir kurti savo šalyje.“
Psichoterapeutas kartais pašmaikštauja, kad mums reikalinga laimės ministerija, bet vietoj supratimo dažniausiai sulaukia juoko. „Šie tikslai reikalauja vyraujančios materialistinės, marksistinės-leninistinės pasaulėžiūros keitimo. Dabar prioritetai sukasi apie BVP ir valstybės skolą. Nežiūrint, koks yra BVP, mumbu jumbu genties žmonės gyvena laimingai, nors realiai sukuria gal 3 dolerius BVP. Nežinau, iš kur jie semiasi linksmybės – greičiausiai iš sutelktumo, bendrumo jausmo, tikėjimo, kad kitą dieną gyvens geriau. Materialistinių vertybių sistema Lietuvoje yra rekordiškai aukšta, palyginti su kitomis ES valstybėmis.“
Anot pranešėjo, mūsų veiksmai turėtų telkti, vienyti, o ne skaldyti. Tačiau, pavyzdžiui, nemažai įstatymų marginalizuoja atskiras visuomenės dalis ir prisideda prie jų nutolimo nuo valdžios. Kuo daugiau reguliavimo, tuo daugiau asmenų atsiduria už borto. 11 žmonių komanda Vilniuje esą negalėtų susirinkti pažaisti futbolo, nes daugiau nei 10 žmonių grupė, neturinti savivaldybės leidimo, pažeidžia viešąją tvarką. Jonas Jablonskis, teigęs, kad „Alus gerti sveika“, taip pat atsiduria už įstatymo ribų, nes agituoja už alkoholį.
„Nereikia pamiršti, kad žmonės yra žmonės: jie nusišneka, kartais padaro kvailų dalykų, būna girti, pikti, nori ne dirbti, o linksmintis. Tai yra gyvenimo dalis. Kai spraudžiame viską į griežtus reglamentus, marginalizuojame pačią žmogaus prigimtį – tai ir yra fenomeno, apie kurį kalbame, paaiškinimas. Kuo daugiau reguliavimo, tuo daugiau asmenų, kurie de facto nusižengia įstatymams, o kuo dažniau nusižengia, kad ir smulkmenose, tuo dažniau teigia: „Valdžia kvaila“, o įstatymo pažeidimas tampa moraline norma.“
Lietuvoje esą dominuoja santykių aiškinimasis, viešojoje erdvėje svarbiau įrodyti, kas yra teisus, pamirštant pačią tiesą. Moksle pirmiausiai iškeliama hipotezė, po to ji tikrinama, tačiau sprendžiant visuomenės problemas tokios sekos nesilaikoma: „Kokia hipoteze remdamiesi kėlėme priedą, kad mokesčių reforma atgaivins Lietuvos ekonomiką? Kaip išmatuosime, kad ji pasiteisino?“ Todėl „beprasmį lojimą“ psichoterapeutas kviečia paversti konstruktyvia diskusija, kurioje ieškoma pagrįsto sprendimo, priešpastatyti ne žmonės ar partijas, bet argumentus, nuomones ir alternatyvas, juodus akinius pakeisti rožiniais, įdėmiau žiūrėti į tai, ką sukuriame, gaudyti politikus, viršininkus, policininkus ar darbuotojus, darančius ką nors gero. „Įvairovės dėlei padėtų koks nors rožinis dienraštis, skelbiantis tik geras naujienas“, – pusiau juokais siūlė G. Chomentauskas.
Kalbėdamas apie būtinybę atkurti bendrumo jausmą ir rasti vienijančių tikslų, jis dažnai sulaukia klausimo apie finansus. „O už kokį biudžetą surinktumėte žmones į Baltijos kelią? Tai neįmanoma. Kai yra bendras tikslas, bendras matymas, bendros vertybės, tai vyksta savaime. Šiuo atveju turime reikalą ne su pinigų, o su tikro patriotizmo ir geros fantazijos, kuri suvienytų žmones, trūkumu“, – tvirtino pranešėjas ir ragino, jei esame nepatenkinti, keisti receptą, nes kol darysime tą patį, sulauksime tokio paties rezultato.