„Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo per šešis mėnesius yra įpareigojama nugriauti pastatą, esantį Druskininkuose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą“, – rašoma teismo pranešime spaudai.
„Vijūnėlės“ istorija įtraukė daugybę aukštų politikų. 600 kvadratinių metrų ploto pastatas priklauso Druskininkų verslininkui Žilvinui Povoloniui, tačiau rajono meras Ričardas Malinauskas dėjo didžiules pastangas, kad pastatas būtų įteisintas.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vykdė tyrimą dėl „Vijūnėlės" dvaro, tačiau nerado nusikaltimo požymių – nutraukus tyrimą buvo paviešinti politikų pokalbiai.
Iš Druskininkų mero pokalbių su tuometiniu ūkio ministru Evaldu Gustu, aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku, Vyriausybės kancleriu Alminu Mačiuliu, premjeru Algirdu Butkevičiumi ir Vijūnėlės savininkui atstovaujančiu advokatu Pranu Makausku, R. Malinauskas pasiekė, kad Vyriausybė priimtų specialų nutarimą, kuris panaikino kurortų apsaugos zonų juostų reglamentavimą.
Toks nutarimo projektas parengtas iškart po premjero A. Butkevičiaus vizito Druskininkuose.
Ši istorija baigėsi R. Malinausko išėjimu iš Socialdemokratų partijos bei smukusiais tuometinio premjero A. Butkevičiaus reitingais.
Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad valčių nuomos punktą Druskininkuose įsgijęs fizinis asmuo, taip pat įsigijo teisę nuomotis žemės sklypą, kuris priklausė valstybei.
2010 m. valčių nuomos punktas sudegė.
2011 m. Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sujungus valčių nuomos punktą su kitais sklypais į vieną, buvo patvirtintas detalusis planas. Jo patvirtinimu buvo pakeistas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, iš rekreacinės teritorijos, ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, į gyvenamąją teritoriją.
Valstybė išnuomoja valstybinę žemę lengvatine (ne aukciono) tvarka, jeigu asmuo tame sklype turi teisėtai pastatytą statinį.
Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad vietoj nugriauto paslaugų paskirties valčių nuomos punkto buvo pastatytas gyvenamasis pastatas.
Asmuo, statydamas statinį, kurio paskirtis visai kita ir kitoks teritorijos naudojimo būdas, neturėjo teisės į lengvatinę žemės sklypo nuomą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad „asmens lūkestis, jog pakeitus ginčo sklypo paskirtį į gyvenamąją, šis sklypas jam bus išnuomotas ne aukciono tvarka, nėra teisėtas ir todėl negali būti saugomas teisės“.
Galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje pažymima, kad ginčo sklypas pagal naudojimo būdą buvo rekreacinė teritorija, todėl pagal įstatymus jo naudojimo būdas negalėjo būti pakeistas į gyvenamosios teritorijos.
Toks pakeitimas prieštaravo Druskininkų savivaldybės turizmo ir rekreacinių teritorijų specialiajam planui.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo žemės sklypas priklauso antrajai kurorto apsaugos zonos juostai.
Ji tiksliai apibrėžta Alytaus apskrities viršininko 2003 m. įsakyme „Dėl valstybinės žemės sklypo įregistravimo“.
Šioje juostoje draudžiama vykdyti statybos ir kasybos darbus, nesusijusius su kurorto paskirtimi ir jo plėtojimu.
Teisėjai padarė išvadą, kad individualiai ir privačiai naudojamo gyvenamojo namo statyba nebuvo skirta kurorto infrastruktūros plėtrai.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Druskininkuose pastatytas pastatas prieštarauja saugomų teritorijų apsaugos ir žemės nuomos teisės aktų reikalavimams, todėl būtina pašalinti neteisėtos statybos padarinius, atkuriant buvusią iki statybos darbų padėtį, ir sutvarkyti statybvietę.
Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo per 6 mėnesius yra įpareigojama nugriauti pastatą, esantį Druskininkuose, Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.