Feisbuke savo prisiminimais apie žinomą filosofą pasidalino ekonomistas Gitanas Nausėda:

„Visiškai išmušanti pagrindą iš po kojų žinia - mirė filosofas Leonidas Donskis. Esu įsitikinęs, kad šalia žmogaus pavardės vertėtų nurodyti tik profesiją. Nereikia jokių medalių, visuomeninių pareigų, nereikia net akademinių laipsnių. Kiekvienas iš mūsų savo profesiją užpildome turiniu. Leonidas pripildė jo sklidiną taurę ir net daugiau...

Atsimenu, beveik prieš trisdešimt metų vaikščiojome į tą pačią senąją Vilniaus universiteto biblioteką ir rašėme savo disertacijas. Tada nebuvome pažįstami, tačiau aš jį visgi įsidėmėjau. Dar pagalvojau: "o, tas žmogus turi panašią į mano ševeliūrą!".

Tąkart dar nežinojau, kad jis, kaip ir aš, yra klaipėdietis.

Susipažinome gerokai vėliau - kuomet susibūrėme apie prezidentą Valdą Adamkų. Leonidas buvo tiesiog vaikščiojantis IQ - jam prabilus visi nuščiūdavome, mat bijodavome ką nors svarbaus praleisti.

Šiandien galiu su liūdna šypsena prisiminti savo apsilankymus Leonido laidoje "Be pykčio". Prieš laidą tiesiog užkeikdavau save: "Gitanai, tik nenusišnekėk, tik nesapaliok banalybių, nes atrodysi taip apgailėtinai Leonido akivaizdoje!". Atrodo, kad tai padėdavo, nes Leonidas pakviesdavo dar kartą...

Atvirai pasakysiu - per visą savo gyvenimą aš nemačiau tokios fenomenalios atminties žmogaus kaip Leonidas Donskis. Kuomet komentuodamas Olandijos futbolo rinktinės varžybas per televiziją, jis iš atminties berdavo šios šalies 1971-1974 m. pirmenybių "aktualijas", aš vis pagalvodavau: "kas negerai šitam vyrukui, kažkas jo galvoje įtaisė vargonus!". Galbūt, filosofui atmintis nėra kritiškai svarbi savybė, tačiau gamta ir čia jam dosniai drėbtelėjo.

Taip, Leonidas buvo liberalas par excellence, nors bodėjosi partinių priklausomybių ir tik vieną kartą laikinai (ir, ko gero, atsitiktinai) įlipo į tą galerą. Pagal jį buvo galima nustatyti savo ideologinį laikrodį. Pagal jį ir aš susivokiau, kad visgi nesu liberalas...

Pastaraisiais metais nesutikdavau su Leonido pozicija gana dažnai, tačiau viską atpirkdavo jo mąstymo kultūra, jos plotis ir gylis. Intelekto jėga leido jam ne tik laidas vesti, bet ir gyventi be pykčio. Tiesiog kvėpuoti išmintimi... Todėl tariu liūdnai, bet be kartėlio - geriausia, kas galėjo atsitikti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos intelektiniame gyvenime, jau atsitiko ir tai yra Leonidas Donskis. Ilsėkis ramybėje, didis žmogau!

D. Kuolys: L.Donskis buvo Lietuvos veidas daugeliui pasaulio akademikų

Trečiadienio rytą miręs filosofas Leonidas Donskis buvo Lietuvos veidas daugeliui pasaulio akademikų, sako literatūrologas Darius Kuolys.

„Leonidas buvo daugeliui pasaulio akademikų Lietuvos veidas: veržlios, dinamiškos, atviros, moraliai jautrios, intelektualios Lietuvos veidas“, – BNS sakė jis.

Kolegos akademikai netikėtai mirusį L.Donskį apibūdina kaip išskirtinį intelektualą, aprėpusį ne tik Lietuvos, bet ir Europos, pasaulio problemas, tačiau neatitrūkusį nuo visuomenės bei pasirinkusį būti viešumoje.

„Tai yra didžiulė netektis – Leonido toks staigus, netikėtas, neteisingas išėjimas. Didžiulė netektis Lietuvos akademinei bendruomenei, tiems studentams, kurie klausėsi Leonido paskaitų, ir tiems, kurie nebegalės jo klausytis. Leonidas buvo tas viešasis intelektualas, kuris labai nuosekliai gynė laisvių, teisių, humanitarinės kultūros pagrindų būtinybę šiandienos pasaulyje“, – kalbėjo D.Kuolys.

Pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, būdamas dar palyginti jaunu akademiku, L.Donskis paliko po savęs išskirtinai daug knygų, išleistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio leidyklose ir „tikriausiai gerose pasaulio leidyklose angliškai publikavo daugiau knygų negu visi mūsų posovietinės Lietuvos humanitarai kartu sudėjus.“

Be to, jis pasirūpino ir tuo, kad pasaulis daugiau sužinotų ir apie kitus iškilius Lietuvos filosofus, kurių kūriniai jo pastangomis buvo išversti ir publikuoti užsienyje.

„Kitaip sakant, kaip didelis meistras, kuris jau ne per daug suka galvą, kaip jis čia turi atrodyti scenoje, jis jau suko galvą, kaip kitiems pagelbėti, kad jie atrodytų scenoje“, – sakė E.Aleksandravičius.

L.Donskis, pasak istoriko, buvo „atklydėlis iš intelektualinės kultūros XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje – iš tų auksinių laikų, kai išskirtinės asmenybės gebėjo dirbti visuose frontuose vienu metu“.

„Ta generacija kilniausių žmonių, kurie nebuvo atskyrę intelektualinės veiklos nuo visuomeninės veiklos, tie, kuriems buvo aišku, kad nieko privataus jau ir negali turėti, jeigu pasiryžai eiti klasikiniu inteligento keliu. Tau turi skaudėti už viską: ir už Europą, ir už savąjį kraštą, ir už savąją aplinką, ir už savo artimą, ir už savo tolimą, ir už savo priešą, ir už savo draugą – už visus. Leonidas buvo toks žmogus“, – kalbėjo jis.

Profesorė Viktorija Daujotytė L.Donskį prisimena kaip buriantį ir į kitų nuomones įsiklausantį žmogų. Vienas pirmųjų jos prisiminimų apie L.Donskį iškyla dar iš jo studijų pradžios.

„Įsidėmėjau Leonidą visiškai iš kitos pusės dar tada, kai jis buvo studentas. Atsitiko taip, kad buvau prie jūros, vienoje pionierių stovykloje, nes ten buvo mano brolio mergaitė - nuvykome jos aplankyti. Leonidas buvo būrio vadovas. Aš staiga pamačiau labai kūrybingą, improvizacinės prigimties žmogų, kuris dainavo su gitara, kalbėjo, jungė vaikus, tuos 10-mečius, 12-mečius. Ir niekada nebepamiršau jo improvizacinio talento bet kada įsijungti, bet kada pradėti kalbėti, bet kada pradėti muzikuoti visomis prasmėmis ir bet kada pataikyti į toną (...). Iškart šį žmogų įsidėmėjau ir įsidėmėjau šį žmogų visam gyvenimui“, - kalbėjo profesorė.

Ji sako tik vėliau pažinusi L.Donskį ir kaip rašantį žmogų iš publikacijų mėnesiniame kultūros žurnale „Kultūros barai“, o paskutinis artimesnis susitikimas buvo profesoriaus Arvydo Šliogerio 70-mečio minėjimas, kurį organizavo filosofo mokiniu save laikęs L.Donskis.

„Mačiau kitokį Leonidą - ne europarlamentarą, ne tik pasaulio žmogų, bet ir nuoširdų mokinį, kuris visiškai atvira širdimi galėjo didelėje filosofų, akademikų auditorijoje pasakyti: A.Šliogeris yra mane daug ko išmokęs. Nors atrodo, kad jų filosofiniai keliai, vieno eina iš pasaulio, kito, A.Šliogerio - iš vietos, iš čia“, - kalbėjo profesorė.

„Jis buvo labai atsargus, korektiškas, kiekvieną kartą savo atskirą nuomonę kažkaip derino su kitais. Galima buvo galvoti, kad tai figūra, kuri gali efektyviai veikti šiuolaikiniame pasaulyje. Nuoširdžiausiai liūdžiu ir jaučiu didžiulę skriaudą, kuri yra padaryta mūsų kultūrai“, - sakė V.Daujotytė.

L.Donskį mirtis ištiko Vilniaus oro uoste, ruošiantis skrydžiui į Ukrainą, BNS sakė Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Juozas Augutis. Anot žiniasklaidos pranešimų, L.Donskį galėjo ištikti širdies smūgis.

Jam buvo 54 metai.