Esamas lyderis Gabrielius Landsbergis pasiūlė demokratiją plėsti dar labiau – pirmininką ir kandidatus prezidento, mero, Europos Parlamento nario ar parlamentaro, renkamo vienmandatėje apygardoje, pareigoms parinkti nepaisant partinio bilieto – ateityje balsuoti šiais klausimais galės ir partijai nepriklausantys nariai.
Tačiau demokratizacijos procesas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose turi ir kitų atspalvių. Partijos nariai įpareigojami privalomai balsuoti ir viešai pasisakyti taip, kaip tai nurodo partijos prezidiumas arba taryba.
Pavyzdžiui, Priežiūros komitetas yra kiek anksčiau išaiškinęs, o komiteto išaiškinimas tampa sudėtine įstatų dalimi, kad partijos nariai privalo laikytis prezidiumo ar tarybos priesakų ir negali dangstytis laisvu Seimo nario mandatu balsuodami ar pasisakydami prieš partijos valią. Priešingu atveju, jie rizikuoja būti baudžiami partijoje, kraštutiniu atveju net pašalinami iš organizacijos.
Tai susiję su buvusia situacija, kai du konservatorių nariai – Vida Marija Čigriejienė ir Arimantas Dumčius – palaikė socialdemokratų biudžeto projektą, nors konservatoriai buvo nutarę balsuoti prieš jį.
Apie tai šeštadienį vykusiame suvažiavime kalbėjo Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas, pabrėždamas, kad tokia tvarka galioja ne tik Seimo nariams, bet ir savivaldybių tarybų atstovams, merams ir kitiems konservatoriams, užimantiems viešas pareigas.
Pasak V. Benkunsko, ateityje konservatoriai apskritai planuoja visiškai reformuoti įstatus ir įrašyti Priežiūros komiteto išaiškinimus „juodu ant balto“. Įstatai registruojami Teisingumo ministerijoje ir neturi prieštarauti Lietuvos įstatymams.
V. Sinkevičius: taip Seimo narys yra spaudžiamas
Mykolo Romerio universiteto profesorius, konstitucinės teisės specialistas Vytautas Sinkevičius abejoja, ar tai nėra Seimo nario spaudimas. Vienaip ar kitaip, jei Seimo narys balsuodamas nesutinka vadovautis partijos nurodymu, jam gresia net pašalinimas iš partijos. Politikui tai didelis praradimas, mat be partijos paramos jam sunkiau dalyvauti rinkimuose, sumažėja tikimybė užimti svarbias pareigas.
„Turėtume matyti du aspektus: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad laisvas Seimo nario mandatas Konstitucijoje numatytas tam, kad Seimo narys atstovautų ne kokiais nors vienai politinei partijai, grupei ar rinkėjų daliai, bet atstovautų visai tautai. Kitaip tariant, Seimo narys yra tautos atstovas ir jis turi turėti laisvą mandatą, kad galėtų reikšti visos visuomenės, visos tautos interesą“, - sako profesorius.
Pasak V. Sinkevičiaus, Seimo narys negali būti saistomas jokių įsipareigojimų: draudžiama jam duoti pavedimus, nurodyti ar spausti, kaip balsuoti.
Kitas aspektas, kad Seimo narys ar šiaip politikas į partiją stoja laisva valia. Tai reiškia, kad jis sutinka su partijos požiūriu, ideologija bei siekiamais tikslais. Kai kyla konfliktas – Seimo nario nuomonė yra priešinga partijos nuomonei – parlamentarui tenka apsispręsti: jeigu jam partijos ideologija ar tikslai yra nepriimtini, jis turi galimybę pasitraukti.
„Bet ar galima bausti asmenį už tai, kad jis įgyvendina Konstitucijoje jam nustatytą teisę – būti visos tautos atstovu ir turėti laisvą mandatą? Aš manyčiau, kad iš Konstitucijos nekyla, jog Seimo narys už tai galėtų būti baudžiamas. Matote, vienaip ar kitaip, Seimo narys tada yra spaudžiamas, jam daromas spaudimas, jis raginamas vienaip ar kitaip balsuoti ir turi paklusti partijos nurodymams, o ne savo sąžinei. Tačiau Seimo narys turi vadovautis trimis dalykais: Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine. Konstitucijoje nėra parašyta, kad jis turi vadovautis partijos nurodymais“, - sako V. Sinkevičius.
Konservatoriai nemano spaudžiantys
Savo ruožtu konservatorius, teisininkas Stasys Šedbaras laikosi priešingos nuomonės nei V. Sinkevičius. Pasak S. Šedbaro, kuris taip pat yra Priežiūros komiteto narys, konservatorių įpareigojimas laikytis prezidiumo ar tarybos nutarimų bei sprendimų nėra Seimo nario mandato varžymas.
„Tai nesikerta su Konstitucija. Žmogus yra laisvas balsuoti, kaip jis nori, bet jis lygiai taip pat laisvas pasirinkti politinę jėgą, su kuria jis eis ir kurios įstatus, programą įgyvendins“, - sako S. Šedbaras.
Pasak politiko, jeigu kuris nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų parlamentaras nenori pritarti bendram sprendimui, toks asmuo gali išeiti iš partijos, sustabdyti narystę.
S. Šedbaras aiškina, kad buvimas partijos nariu politikui duoda savų pliusų: partija skiria finansavimą rinkimuose, politikui nereikia rinkti parašų, bet už tai iš politiko reikalaujama vykdyti partijos programą.
„Partine prasme jis turi vykdyti partijos institucijų valią. Jeigu jis to nevykdo, be abejo, partinės struktūros gali jį bausti. Bet, kaip Seimo narys, jis laisvas balsuoti, kaip nori. O partija laisva reikalauti iš jo vykdyti tai, ką politikas įsipareigojo“, - sako politikas.
Kitaip tariant, S. Šedbaras sako, kad Seimo narys gali balsuoti ar pasisakyti priešingai partijos valiai ir iš jo parlamentaro mandatas atimtas nebus, tačiau toks žmogus gali sulaukti partinės nuobaudos – netgi pašalinimo iš partijos.
G. Landsbergis: kokia tuomet partinių organizacijų prasmė?
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas G. Landsbergis svarsto, kad prašymas laikytis partijos programos bei prezidiumo ar tarybos nutarimų yra labai natūralus. Jis pabrėžia, kad tiek prezidiumas, tiek taryba yra demokratiškai išrinktos institucijos, jose kiekvienu klausimu gausu įvairių nuomonių, kol galiausiai suformuluojama bendra pozicija.
„Tai nėra vienasmeniai sprendimai", - sako G. Landsbergis.
Pasak politiko, priimdamas sprendimą tapti partijos nariu, žmogus įsipareigoja laikytis esminių nuostatų, nurodytų programoje. Jeigu toks asmuo nuolat jų nesilaiko, gali būti keliamas klausimas, ar bendras kelias yra geriausia išeitis.
„Partijos narys, išrinktas nuo partijos, gali balsuoti kaip jam patinka, bet tuomet tegul nebūna partijos nariu. Labai normalu yra pereiti į kitą frakciją, jungtis prie valdančiųjų", - teigia politikas.
„Aš tada kelčiau klausimą, kam iš viso reikalinga partinė struktūra, jeigu kiekvienas elgiasi, kaip nori. Man atrodo, kad tai yra apsisprendimas – būti bendruomenės nariu", - sako G. Landsbergis.
Partijų lyderių svajonė
Politinės partijos ir jų lyderiai visais laikais turėjo svajonę kontroliuoti savo atstovus Seime, Vyriausybėje ar savivaldybių tarybose, kad jie laikytųsi drausmės: tai yra, balsuotų taip, kaip nutarta partijos viršūnėlių.
Vieno lyderio ar autoritarinio pobūdžio partijose šis procesas lengvesnis, demokratinėse partijose – sunkesnis.
Pavyzdžiui, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius labai siekė ir pasiekė Darbo kodekso priėmimo Seime. Tai buvo didelis mūšis.
Nepaisant įvairaus spaudimo ir pastangų, priimant Darbo kodeksą birželio mėnesį iš viso balsavime dalyvavo 25 Seimo socialdemokratai iš 40 frakcijos narių. Likę balsavime nedalyvavo arba tą dieną išvis nebuvo Seime, bet balsavusieji parlamentarai žurnalistams skundėsi „rankų laužymu“ ir „teroru“.
Šiuo metu Darbo kodekso galiojimas sustabdytas, bet tai geriausias pavyzdys, kaip partijos siekia kontroliuoti savo narius priimant teisės aktus.
Vienas pavardės atskleisti nenorėjęs socialdemokratas pasakojo, kad A. Butkevičius, kaip partijos lyderis, disponavo neformalia galimybe nureitinguoti jo nuomonei nepritariančius Seimo narius kandidatų sąraše žemyn – tai reiškia, kad lyderiui nepaklūstančio Seimo nario galimybės būti išrinktam ateinančiuose rinkimuose mažėja.
„Jis būtent tai ir darė. Prieš balsavimą dėl Darbo kodekso iš pradžių frakcijos posėdyje ryte buvo sutarta, kad balsavimas bus laisvas (ir didžioji dalis buvo nusprendusi nepritarti), bet paskui taip jau atsitiko, kad buvo pasakyta: kas nebalsuos ir nepritars, pirmininkas pasakys skyriams, kad jie nebūtų reitinguojami“, - pasakojo socialdemokratas.
Klausiamas, gerai tai ar blogai, socialdemokratas teigė, kad šia prasme būtina išlaikyti pusiausvyrą: viena vertus, disciplina turi būti išlaikoma, nes partijos nariai turi įgyvendinti partijos programą, bet tai gana pavojinga, nes neteisingai naudojantis tokia galia, galima iškraipyti partijos politiką, pasiekti labai siaurų tikslų, kurie naudingi ne visuomenei, bet kuriai nors interesų grupei.
„Visada lazda turi du galus“, - sako pašnekovas iš Lietuvos socialdemokratų partijos.