Iš tiesų Filomena gyvena niekuo iš kitų neišsiskiriančio žmogaus gyvenimą – trijų kambarių bute su dukra ir žentu, laiko linksmą šunį. Ji sako, kad gyvačių jos namuose ieško tik gyvatės - abi sąmoksliškai juokiamės, nes suprantame, jog tai kalba apie mūsų lyties atstoves, kurios, pasitaiko, užsuka pas Filomeną, norėdamos iš anksto čia aptikti ką nors bloga ar ką „ne taip, kaip pas visus žmones“.
Galbūt labiausiai neįprasta yra tai, kad 86 metų Filomena rašo labiausiai Lietuvoje skaitomas knygas ir turi savo tvirtą nuomonę apie tai, kas gražu, o kas gėdinga, kas vertybė, o kas – visiški niekai ir tai teisiai šviesiai pasako bei parašo.
– Filomena, esate kaip mokytojas, kurį mokiniai vadina kirviu, arba anūkų „baba“, kuri vis moko ir bamba, todėl kartais norėtųsi pasislėpti nuo budrių jos akių. Bet suaugi ir supranti, kokie teisingi buvo pasakyti žodžiai ir reiklumas. Ar visą gyvenimą buvote tokia – nevyniojanti žodžių į vatą?
– Manau, kad žmogus visiškai subręsta tik šešiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais. Bręsti pradeda sulaukęs keturiasdešimties, o iki tol jis yra jaunas, jam reikia tramdyti savo jausmus ir norus. Matome, ką daro jaunimėlis, patekęs į valdžią, pakanka pažiūrėti į poną A. Šedžių. Galime daugiau niekuo neužsiimti, tik šnekėti apie jo meiles, vaikus, pasivaikščiojimus. Tai žmogus, atsisėdęs į valdžios kėdę, bet nesuprantąs, kur jis atsisėdo.
Reikia nustoti garbinti kvailą jaunystę ir pradėti garbinti protingą senatvę. Aš esu tokiame palaimintame amžiuje, kai esu ne moteris ir ne vyras, bet esu žmogus. Tai man leidžia elgtis taip, kaip noriu. Man nebepavydi moterys, kai kalbuosi su jų vyrais. Aš jau nebenoriu ištekėti. Man nebereikia vaikytis visokių niekų, teisingai vertinu gyvenimą. Mūsų visuomenėje senatvė niekinama.
Žmonės slepia savo metus, tarsi tai būtų nusikaltimas. Aš manau, mano metai yra mano privilegija ir protingi, net ir jauni žmonės, mano amžių ir patirtį vertina. Tiesi buvau visą gyvenimą, net ir sovietiniais laikais. Kai išeidavau atostogų, kai kurios skriaudžiamos mano kolegės viena kitos klausdavo: „Kada Taunytė grįžta?“ Jos tikėdavosi, kad aš patvarkysiu reikalus, atstatysiu teisybę.
Manyčiau, kiekvienas žmogus turėtų kalbėti tai, ką galvoja. Jis nieko nepraras. Vienas bjauriausių dalykų yra pataikavimas, nors, rodos, F. Dostojevskis rašė, kad pataikavimas yra kaip tepalas ratams, kad jie geriau suktųsi, bet man pataikavimas – bjaurus dalykas. Vos tik žmogus praranda turėtas pozicijas, pataikūnai dingsta ir tampa priešais. Per pareigas įgyti draugai ir dingsta kartu su pareigomis. Diplomatiškas bendravimas reikalingas užsienyje, o ne šeimoje ar su draugais.
– Sakoma, kad žmogaus biologinis amžius gali nesutapti su realiu. Ar jūs jaučiatės tokio amžiaus, kokio esate?
– Visa tai niekai. Prieš savaitę mano biologinis amžius buvo aštuoniolika metų, nes susitikau su savo jaunystės draugais, man buvo labai gera. Tuoj eisiu susitikti su skaitytojais, tada mano biologinis amžius bus toks, koks ir yra arba bus dar didesnis negu yra, nes mane vertins, aš drebėsiu. Biologinis amžius priklauso nuo mūsų nuotaikos, nuo to, ar mes be rūpesčių atostogaujame, ar mes maloniai bendraujame, ar kas nors iš mūsų tyčiojasi ir mus pykdo.
Visa tai mus veikia. Biologinę jaunystę galima užmušti keturiais žodžiais. Japonai sako, kad vienas geras žodis gali praskaidrinti tris žiemos mėnesius. O keletas blogų žodžių žmogų gali stipriai sužeisti.
– Jaunas merginas ir moteris barate už tai, kad jos, netgi savo sveikatos sąskaita, žūtbūt stengiasi suliesėti. Kita vertus, medikai sako, kad liesas žmogus gali išvengti daugelio ligų, kurios gresia apkūniems ir nutukusiems.
Tegul patys gydytojai taip daro. Ar dažnai sutinkate gydytoją, kurios matmenys 90-60-90? Normalų, protinių pastangų reikalaujntį darbą dirbantys žmonės privalo valgyti tai, ką nori, o ne tai, ką liepia dietologai. Kiekvienas žmogus yra įpratęs valgyti skirtingą maistą. Jaunai merginai reikia maisto smegenims, todėl būtini riebalai, negalima jų visai nevalgyti. Gimnazistėms, studentėms negalima galvoti apie jokias dietas.
Nemokykime žmonių, ką valgyti, žmonės patys žino, ką jiems valgyti, kaip kvėpuoti ir kaip užsiimti seksu – to žmonės išmoksta patys, tai prigimtiniai dalykai. Kai mergina pavalgys, jos smegenys subręs, ji netaps “o lia lia pupyte”. Per televiziją kai kurias merginas, kurios atvirai pasakoja, kur kiek ir ką pasididino, kaip gulinčios su vyrais, vadina ir pristato kaip “visoje Lietuvoje labai gerbiamomis panelėmis”.
Visų pirma, pagal mūsų mentalitetą, tai jau seniai ne panelė. Už ką gali būti gerbiama tokia moteris – ar už tai, kad krūtis pasididino, ar kad liemenį susiplonino, ar kad lūpas nusidažė? Už ką visa Lietuva jas turi gerbti? Kodėl televizija kalba mūsų visų vardu? Tegul žmogus karkso televizijoje, tegul kraiposi, bet tylėkim, nes kol kas tokia mergina Lietuvai nieko gero nėra padariusi.
Pagal ką mes vertiname žmones? Gal pagal tai, ar seksuali. Seksuali lietuviškai reiškia krušama. Taip naikinami mūsų tautos padorumo likučiai. Žmogų reikia auklėti meilei, atsidavimui, o ne laisvam seksui. Žinomas terminas telegonija, kai pasileidusi moteris ir pasileidęs vyras chromosomose palieka paleistuvystę - jų vaikai užaugę taip pat tampa pasileidusiais.
– Jau tapo tradicija, kad šalia neseniai praturtėjusio pusamžio ar vyresnio vyro vietoj ištikimos bendražygės žmonos, kuri jam ir padėjo vis tai įgyti, staiga atsiranda jauna, dukters ar anūkės amžiaus moteris, kuri visuomenei pristatoma kaip draugė. Tokia draugė už draugystę apdovanojama prabangiomis kelionėmis, naujomis mašinomis, naujais butais ir namais. Iš literatūros, kino, teatro žinome, kad panašiai buvo ir ankstesniais laikais, kai koks žilais ūsais ūkininkas susilaukdavo vaiko su gražia, jauna samdine.
– Ir tada pasitaikydavo tokių dalykų, tačiau niekas nepropagavo ir neaukštino to kaip vertybės, tai nebuvo pavyzdys kitiems. Tai ta pati prostitucija, tik kitaip pavadinta - draugyste. Už meilę perkami daiktai, mokama.
Jeigu reikia atsilyginti, tai jau nebe meilė, o prostitucija. Jei vyrui reikia remti meilę, vadinasi, jis perka prostitutę ir ko čia girtis, kuo didžiuotis? Tavo draugė yra prostitutė, nes jai kažkuo atsilygini. Jau esu sakiusi – džiaugtis, kad devyniasdešimties metų senis padarė vaiką jaunai moteriai, yra gėdingas reikalas, tai ne jo darbas. Tegul toks senis augina iki tol į pasaulį paleistus vaikus.
– Ką gražiausio ir ką kvailiausio esate patyrusi, išgirdusi pastaruoju metu ar patyrėte seniai, bet iki šiol negalite pamiršti?
– Neseniai buvau viename miestelyje susitikime su skaitytojais. Prie manęs priėjo mano amžiaus žmogus ir klausia, kur mano šuniukas. Atsakiau, kad liko namuose. Jis nuoširdžiai apgailestavo, kad neatsivežiau. Sako: „Kaip jis ten vienas? Būčiau jį pavedžiojęs“. Paaiškinau jam, kad viskas gerai – namuose šunelį prižiūri dukra. Negaliu likti abejinga, kai matau, kad žmogus nori man gero. Toks noras labai brangus.
Dar kitoj vietoj žmogus maldavo pastovėti ir palaukti, kol jis man atneš medaus. Niekaip negaliu pamiršti vieno įvykio iš praeities, labai mane sužeidusio. Tada buvau labai jauna, gal šešiolikos. Vienas vyras sveikindamasis savo pirštu pakrapštė mano delno vidurį. Man buvo begaliniai nemalonu. Vėliau papasakojusi kitiems apie šį nemalonų pasisveikinimą išgirdau, kad tai buvęs jo nežodinis pakvietimas jaunai mergaitei lytiškai santykiauti. Man atgrasu iki šiol.
– Esate gydytoja, todėl knygose viena pagrindinių jūsų temų yra sveikata. Labai daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kenčia nuo aukšto kraujo spaudimo, kurį medikai normalizuoja tabletėmis. Gal jūs žinote gersenių būdų, kaip išvengti aukšto kraujospūdžio?
– Jei esate senas ir jūsų kraujospūdis aukštesnis negu buvo jaunystėje, todėl saujomis geriate vaistus ir penkis kartus per dieną matuojatės kraujospūdį, tai penėte penite tą savo kraujospūdį. Šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų žmogaus spaudimas, kurio sistolinis (viršutinis) rodmuo 160, yra normalus.
Kai aš mokiausi, taip ir buvo mokoma. Dabar kažkam pasirodė, kad seno žmogaus kraujospūdis turi būti 120/80. Jeigu žmogus gerai jaučiasi, nejaučia kraujospūdžio, nereikia jo mažinti, kiekvieną dieną ryti vaistų. Todėl negaliu nebambėti, aš tiesiog verčiama bambėti, nes niekas kitas nepasako tiesos. Kai kurie medikai tik pasižiūri į mane ir konstatuoja man ligą: „Jūsų padidėjęs kraujospūdis ir sergate cukralige“.
Nesergu diabetu ir mano kraujospūdis toks, koks ir turi būti tokio amžiaus žmogaus. Vaistų, mažinančių kraujospūdį, turiu, bet geriu tik tada, jei blogiau pasijaučiu. Cheminiuose preparatai kenkia mūsų sveikatai, nors ir padeda mažinti kraujospūdį. Daug kas, pamatę mane, sako: „Oi, aš tiek negyvensiu“ arba giria mane už protą lyg turėčiau būti išprotėjusi, nors tą išprotėjimą ir prišaukia gydymas cheminiais vaistais.
Savo paskutinėje knygoje rašau, kad prieš kelis dešimtmečius JAV atliktais tyrimais nustatyta, kad Alzheimerio ligos priežastis 50 procentų yra gydymas vaistais. Gyvenimo būdo pakeitimas, tinkamas maistas efektyviai sumažina kraujospūdį. Padeda ir gydymas dėlėmis, bet tai turėtų vykti su Sveikatos apsaugos ministerijos žinia.
– Šiuolaikinius žmones pjauna ir kita liga, vadinama civilizacijos rykšte, alergija. Kaip siūlote ją gydyti?
– Alergija – ne liga, o atitinkama reakcija į produktą, aplinką, vaistus. Taip pasireiškia atmetimo reakcija. Mano supratimu, šiems žmonėms vaistų nereikia. Juos aš drąsiai gydau dėlėmis, nes tokių žmonių tirštas kraujas. Net sunkiausią bronchinę astmą, pritaikius specialią mitybą, galima išgydyti maždaug per tris mėnesius, bet ne per tris dienas. Ilgai vartojami cheminiai vaistai yra mums pavojingi.
– Ką tik leidykla „Tyto alba“ išleido jūsų septintąją knygą „Ieškau tikro lietuvio“, kuri iš karto atsidūrė perkamiausių knygų dešimtuko pirmojoje vietoje. Kaip jūs pati manote, kodėl jūsų knygos tokios populiarios, nors pati tikrai ne visiems patinkate dėl savo tiesmukumo?
– Žmonės, man atrodo, skaito mano knygas todėl, kad niekada nemeluoju. Viskas, apie ką rašau, yra mano matyta ir išgyventa, nors kartais, siekdama literatūriškumo, galiu dviejų žmonių charakterius aprašyti lyg tai būtų vieno. Man sako, kad kažkam nepatinku, bet pati su tokiais žmonėmis nesusiduriu – visi mano knygas giria. Niekada dar nepajutau, kad kam nors nepatikčiau.
Man atrodo, kad aš visiems patinku, bet, matyt, yra žmonių, kurių aš nepažįstu, peikiančių mane. Tiesa, vieną kartą mane keikė ekstrasensė ir vieną kartą davatka už tai, kad aš nepakankamai myliu kunigus ir kad turėčiau prieš juos keliais eiti.
Pati myliu visus tuos, kurie elgiasi padoriai. Jei elgiasi nepadoriai – aiškiai pasakau, todėl man visai nereikia, kad mane mylėtų ponia K. Butrimienė ar vyriausioji Lietuvos ragana. Mano gyvenimo patirtis rodo: keturi žmonės yra labai padorūs, penktas – ne. Vis dėlto gerų žmonių mūsų šalelėje yra daug daug daugiau negu blogų.
Padorieji vis dar tiki žodžiais, todėl tokie nevykę Lietuvoje rinkimai. Žmonės lyg stebuklu tikėjo prisikėlimu, o rezultatas – nusmukimas. Būtina žiūrėti į renkamų Seimo narių praeitį. Kaip galima rinkti teistą žmogų? Į Seimą einama tiesiai iš kalėjimo. Kaip taip gali būti? Seimas darosi nusikaltėlių prieglauda. Latviai bando taisyti padėtį, nieko kito nelieka ir mūsų prezidentei – jai reiktų ištaisyti padėtį, nes Seimo reitingai labai žemi.