– Prieš kelis mėnesius Europa minėjo vienų tragiškiausių įvykių savo teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo dvidešimtmetį – Srebrenicos žudynes. Jūs randate paralelių tarp situacijos, kurioje tuo metu buvo atsidūręs tas Bosnijos miestelis, ir dabartinių Baltijos šalių.
– Tiesiog pabrėžiau, kad Vakarai rizikuoja dislokuodami itin nedideles pajėgas su labai ribotomis galiomis į potencialaus konflikto teritoriją. Olandų batalionas, dislokuotas ginti Srebrenicos, nebuvo apginkluotas technika, kurios reikėjo, jo įgaliojimai buvo labai riboti ir, kai atsidūrė situacijoje, kuriai buvo nepasiruošęs, pasekmės buvo apgailėtinos tiek prarastų žmonių gyvybių, tiek ir politine prasme.
Tai įvyko prieš daugelį metų, bet vis dar diskutuojama, tad akivaizdu, kad ne tik kariuomenių pareigūnai, bet ir politinius sprendimus priimantys žmonės turėtų pagalvoti daugiau nei du kartus apie tai, ko mus moko Srebrenica ir kaip to išvengti.
– Ką turite omenyje sakydamas „riboti įgaliojimai“? Norite pasakyti, kad čia atsiųsti NATO sąjungininkų kariai...
– ... buvo pasiųsti užtikrinti estus, latvius ir lietuvius, kad Aljansui mes rūpime. Bet jie čia ne tam, kad atgrasytų Rusiją ir ne tam, kad mus apgintų, nes gynybai čia būtų žymiai daugiau karių ir jie būtų remiami logistinėmis pajėgomis ir kitomis priemonėmis. Tai tik priemonė, kuri turi mums padėti pasijusti geriau.
– Tad užtikrinimas reiškia: mes nesakome, kad karo nebus, mes tik užtikriname, kad ateisime į pagalbą, jei jis prasidės? O atgrasymas reikštų, kad karo nebūtų?
– Taip, manau, jūs teisus.
– Ir dabar yra tik užtikrinimo stadija?
– Taip. Aljansas kol kas įtikinėja mus, regioną, besiribojantį su Rusija, arba regioną, kur jau vyksta karas, – Ukrainą. O atgrasymas reikštų ne poveikį mums, ne poveikį sąjungininkui, bet priešininkui – pačiai Rusijai. Tai reikštų užtikrinti, kad Rusija net negalvotų apie naudą, kurią gautų užpuolusi vieną iš mūsų. Nes jokios naudos nebūtų.
– Jei kalbėtume apie konkrečias karines priemones, ką Estija dabar daro, kam ruošiasi?
– Tai, kas daroma dabar, buvo suplanuota dar prieš Rusijos ir Gruzijos karą. Didžioji Estijos armijos dalis 2006–2008 m. buvo lengvai ginkluoti pėstininkai. Neturėjome jokios sunkiosios ginkluotės. Turėjome tik vieną batalioną su kovinėmis pėstininkų mašinomis.
Nuo tada jų įsigijome daugiau, tačiau nuo pernai pradėjome labai ilgai užtruksiantį Estijos kariuomenės mechanizacijos procesą. Daugiau sunkiosios ginkluotės – ne tik įsigyti, bet ir išmokti ja naudotis.
– Ar tai reiškia, kad ir puolimo tikitės sunkiąja ginkluote?
– Estijos kariuomenės svarbiausia užduotis visada buvo ginti savo pačių šalį. Pažvelgę į kitas Europos šalis pamatysime, kad prieš keliolika metų į pietus ir vakarus nuo mūsų esančios valstybės apie savo šalių gynybą mąstė labai abstrakčiai, o kai kurių NATO valstybių, pvz., Danijos, Belgijos ar Nyderlandų kariuomenės buvo perkurtos veikti operacijose toli nuo Europos. Kad šie daliniai galėtų būti kilnojami, jie turi būti lengvai ginkluoti ir labai mobilūs.
Tačiau kalbant apie Estijos teritorijos gynybą, lengva suprasti, kad priešininkas būtų sunkiai ginkluotas. Tad norime gebėti kautis, išgyventi ir veikti prieš sunkiai ginkluotą priešininką. Tam reikia sunkiai apsiginkluoti ir pačiam.
– O tai reiškia, kad hibridinis karas nebūtinai yra vienintelė grėsmė Baltijos šalims?
– Tai vienas iš scenarijų, bet hibridinis karas – ne tiek karinis scenarijus, kiek visas valstybės sritis apimanti grėsmė. Turite užtikrinti, kad jūsų politikai, vyriausybės ministrai nebūtų korumpuoti, kad jūsų valstybės prezidentas galėtų likti ir dirbti šalyje, kad policija būtų patikima, o saugumas išaiškintų grėsmes prieš joms kylant, prieš atsirandant sąlygoms hibridiniam karui. Tad pasiruošti hibridiniam karui – tai turėti gerai funkcionuojančią valstybę.
Ir skirtumas tarp Baltijos šalių ir Ukrainos 2014-ųjų vasarį, kai Rusija pavogė Krymą, buvo tas, kad Ukraina kaip valstybė tada silpnai funkcionavo, sprendimų priėmimo mechanizmas neveikė iš viso, politinis sluoksnis buvo paralyžuotas ir Rusija dėl to pasiekė savo tikslus. Žinoma, visada galime rasti didžiulį kiekį problemų, kurias norėtume išspręsti valstybių viduje, bet apskritai mūsų šalys – stabilios demokratijos, o tai viena iš esminių sąlygų saugant mūsų nepriklausomybę.
– Estija niekada nebuvo sugalvojusi atsikratyti šauktinių kariuomenės, priešingai nei Lietuva. Kodėl?
– Pagrindinė priežastis – didžiulė visuomenės parama šaukimui į kariuomenę apskritai. Tarnauti kviečiame apie trečdalį visų vyriškos lyties jaunuolių ir tai gana populiaru tarp atliekančių tarnybą, o visuomenėje gal net dar populiariau.
– Ar manote, kad tokie faktai, kaip 60 procentų vokiečių nepritarimas tam, kad jų valstybė gintų Baltijos šalis, turėtų tampyti mūsų nervus?
– Tai parodo, kad Vokietijos vyriausybė ir politikai nesistengė per pastaruosius kelis dešimtmečius savo piliečiams parodyti, kokį svarbų vaidmenį turi NATO ir Vokietija jame ir kad, vienam sąjungininkui patiriant nelaimę, kiti turi skubėti jam į pagalbą.
Bet 5-asis Vašingtono sutarties straipsnis nenumato referendumų, tad nebūtų jokių sudėtingų procesų, kai savo nuomonę turėtų išreikšti kiekvienas pilietis. Tai bus politinis sprendimas ir sprendimų priėmėjai Vokietijoje ar bet kurioje kitoje valstybėje nedvejos, kai reikės veikti pagal 5-ąjį straipsnį.
– Mąstant teoriškai, net jei NATO subyrėtų, kai kitos sąjungininkės nesuskubtų į pagalbą užpultoms Baltijos šalims, kodėl tokiai šaliai, kaip Prancūzija, tai turėtų rūpėti? Kodėl jie turėtų būti suinteresuoti mus ginti? Juk pats karas gali jų niekada nepasiekti.
– Manyčiau todėl, kad yra įsipareigoję tai daryti. Ypač šalys, kurios turi pasaulinių interesų, daug reikšmingesnių nei Estija, yra suinteresuotos, kad įsipareigojimų būtų laikomasi. Tai – pagrindinė priežastis.
Yra ir kitų. Priežastis paklusti 5-ajam straipsniui – ir ta, kad karas iš tiesų būtų pats blogiausias scenarijus. O tam, kad išvengtų karo, sąjungininkai per artimiausius mėnesius ir NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepą stengsis padidinti atgrasymo ir gynybos galimybes Aljanse.
– Kad atgrasytų nuo karo, Šaltojo karo metais amerikiečiai Vokietijoje buvo dislokavę ketvirtį milijono karių. Vokietija tada buvo pasienio su Varšuvos paktu valstybė. Baltijos šalys, NATO pasienis su Rusija, šiandien turi vos kelis šimtus amerikiečių karių. Ar turime grįžti prie šimtų tūkstančių amerikiečių, dislokuojamų šiame regione? Ar pavojaus lygis – toks didžiulis?
– Nemanau. Bet tikrai svarbiausia ne skaičiai. Sakyčiau, kad svarbiausia tų pajėgų užduotis ir misija. Tai – strategijos klausimas. Šiandien amerikiečių kariai mūsų regione vykdo misiją mus užtikrinti, kad NATO įsipareigojęs mus saugoti. Tačiau sprendimas atgrasyti Rusiją nuo Baltijos šalių puolimo dar nepriimtas.
Jei bus priimtas politinis sprendimas padidinti gynybos ir atgrasymo poziciją mūsų regione, tuomet tikrai matysime daugiau kovinių pajėgų Baltijos šalyse, nes to reikia. Bet nemanau, kad reikia šimtų tūkstančių, nes šiandieninis priešininkas, palyginus su priešininku devintajame dešimtmetyje, labai skiriasi.
Karine prasme Rusija yra sąlyginai silpna, tačiau jos pajėgos labai dažnai treniruojamos, pratyboms Rusija skiria žymiai daugiau dėmesio nei daugelis NATO narių. Todėl mūsų regione taikos metu reikia dislokuoti kovines pajėgas ir palikti jas čia tiek, kiek reikės. Skaičiai net nebūtų arti Šaltojo karo laikų skaičių, bet jie būtų daug didesni nei šiandien.
