Dr. Daiva Šeškauskaitė, atlikusi išsamią erotikos apraiškų tautosakoje studiją, teigia, kad mūsų protėviai gyveno pagal visai kitokią sąrangą, kurioje buvo svarbi ne tik šeima, bet ir lytinė meilė, ne tik santuoka, bet ir daugpatystė.
Tik menstruacijų sulaukusi mergina galėdavo kepti duoną ir eiti į vakarones
„Žiniasklaidoje erotiką matome labai atvirą, nuogą, tačiau buvo įdomu panagrinėti, iš ko nuo seno susidėjo šeimos ir santuokos struktūra. Erotiniai simboliai tautosakoje turi labai daug reikšmių. Be to, analizė parodė, kad turėjome laikotarpį iki krikščionybės ir po jos“, - pasakojo D. Šeškauskaitė, pristatydama savo knygą „Erotika tautosakoje“.
Pasak knygos autorės, iki krikščionybės įvedimo mes visgi buvome baltų tauta, kurią sudarė daugybė genčių su visiškai kitokia sąmonės sąranga nei krikščioniškoji. O turint omeny, kad mūsų tautosaka vis dar gyvuoja ir laikoma svarbia mūsų tautinių šaknų dalimi, kyla klausimas – kiek mes esame krikščionys, arba kiek daug krikščionybė perėmė iš mūsų senosios kultūros.
Tautosakos tyrinėtoja tvirtina, kad senovės lietuvių bendruomenėje buvo svarbi ne tik meilė, bet ir toks „buitinis“ dalykas, kaip lytinis aktas, t. y. meilė ir erotika buvo glaudžiai susijusios.
„Tai buvo labai svarbu, nes keitė žmonių gyvenimu, likimus ir net visą valstybės sąrangą. Prisiminkime istoriją: Gediminas visas dukras ištekino į Rusiją, pats Jogaila vedė lenkaitę. Yra labai daug pavyzdžių, kai tarpvalstybiniai santykiai formuojami vestuvėmis.
Kiek erotika lietuviams buvo svarbi? Išanalizavus visą medžiagą, akivaizdu, kad bernelis ir mergelė domisi vienas kitu. Dviejų žmonių vilionės ir meilikavimas prasideda sode, o sodo puoselėjimas yra brandos simbolis, obuolio metimas – viliojimas, koketavimas. Pirmasis svarbus momentas merginos gyvenime – pirmosios menstruacijos. Menstruacijų sulaukusi mergelė jau galėjo kepti duoną, eiti į vakarones ir susitikti su vaikinais. Iki tol visa tai buvo ribojama“, - pasakojo D. Šeškauskaitė.
Anot pašnekovės, dabar mes laisvi, galime daryti ką norime, sugulti į lovą kad ir pirmą pažinties valandą, bet neretai tai padaryti nėra taip paprasta, nes mūsų pasąmonėje glūdi lytinio akto, ypač pirmojo karto, vertė.
Mūsų tautosakoje meilę ir lytinius santykius paprastai simbolizavo augalai. Pavyzdžiui, rūtos skynimas ar sužydėjimas buvo tapatinamas su merginos branda, pušis – falo atitikmuo, vyriškumo įsikūnijimas, marių žolyno simbolika – merginos noras mylėtis ir būti mylimai. Tautosakoje nėra frazės „aš tave myliu“, tačiau dažnai kartojama frazė „aš – tavo, tu – mano“.
Merginos perėjimas į moters statusą apibūdinamas tam tikrų įvykių seka: augalų skynimu ir sumindžiojimu. Mergystės praradimas pateikiamas taip pat tik simboline kalba – vainikų praradimu, virtimu gegute. Pavyzdžiui, mergina nusipina vainiką, eina parsinešti vandens, bet pakyla vėjas ir nupučia vainiką į vandenį. Tada ji sutinka tris vaikinus, kurių klausia, ar šie nematę jos vainiko. Pastarieji sako gal ir matę, bet ką už tai gausią. Mergina vienam pažada žiedą, kitam – gėlę, o trečiam esą pati atiteks.
Instrukcija: ką daryti, kad atsirastų vaikai
„Pasakose pasitaiko formulė „pūsti piestą“, aiškinant, ką daryti, kad atsirastų vaikas. Taigi simbolinis piesto ir grūstuvo simbolis labai aiškus – taip pabrėžiamas sueities aktas.
Panašių pavyzdžių mūsų tautosakoje nemažai. Tuo tarpu svarbiausias momentas jaunų žmonių gyvenime – pirmasis lytinis aktas, nuo kurio priklausydavo, kaip toliau jie gyvens - perteikiamas simboline neįprastų, nekasdienių veiksmų ir garsų seka: dažniausiai tai būna žąsų ir gulbių klyksmas.
Arba bernelis joja, krenta jo kepurė, jis prašo paduoti ją merginos, bet ji verkia, kad nebegalinti to padaryti.
Beje, kaip ir mergina, vaikinas taip pat praranda savo nekaltybę. Jam lygiai taip pat sunkus pirmas kartas – jis ir žirgą gali prarasti, ir pentinus, ir kepurę, arba žirgas įjoja į rūtų darželį ir ten kažkas vyksta. Taip pat labai svarbus lytinės sueities akcentas – juokas. Dar gali būti ledo, kurį reikia pralaužti, užšalus ežerui vasarą, simbolis“, - aiškino etnologė.
Anot mokslininkės, tautosakoje yra labai daug pavyzdžių, kai ant pečiaus užmetamas nykštys. Pečius visoje Europoje simbolizuoja moters gimdą, nykštys – penį, taigi šis veiksmas – lytinių santykių pradžia. Įdomu, kad tas nykštys guli ant pečiaus ne vienerius metus, kol galiausiai kartą beminkant duoną (o tai taip pat lytinį aktą simbolizuojantis veiksmas), netikėtai atsiranda vaikas, besisiūlantis padėti.
Besilaukianti moteris simboliškai perteikiama kaip serganti, besiskundžianti galvos skausmais, bloga savijauta. Tuo tarpu gimdanti moteris serga džiaugsmo liga. Tai rodo, kad vaikų susilaukimas buvo labai svarbus įvykis gyvenime.
Daugpatystė uždrausta tik 16-ame amžiuje
„Beje, šiandien mes vaikus auginame kaip lėlytes. Mes juos saugome, kad tik kas neatsitiktų, todėl jie nemoka integruotis į gyvenimą, išsilaikyti. Senojoje tradicijoje vaikas nuo penkerių-šešerių metų tampa darbo jėgos dalis, jis padeda šeimai išgyventi. Todėl vaikai vaizduojami nepaprastai – paršiukas, ežiukas, obuolys, pupos, nykštys, riešutai, bateliai ir pan. Netiesa, kad žmonės buvo kvaili ir tikėjo, kad suvalgę obuolį ar riešutų pastos. Tuo metu buvo labai svarbi simbolika, ženklai, mimika, gestai“, - tikino mokslininkė.
„Vestuvės, kaip įvykis, tautosakoje minimas labai retai – nebent pasakose ir vėlesnėje tautosakoje. Tuo tarpu iki pat šešiolikto amžiaus vyrai baltų tautose galėjo turėti po kelias žmonas. Tai buvo būdinga ir prūsams – jie dar 12-ame amžiuje buvo pasižadėję neturėti daugiau nei vienos žmonos. Tame pačiame amžiuje išleistame prūsų teisyne net penki punktai iš dvylikos, buvo skirti lytiniams santykiams. Pavyzdžiui, jei vyras, turintis tirs žmonas dar bando atimti nekaltybę jaunai merginai, jis gali būti sudegintas. Tačiau jei vyras netenka žmonos, jis kuo greičiau turi susirasti naują.
Atėjus krikščionybei, visa ši sąranga susijaukė. Visi mūsų dievai buvo pavadinti demonais ir nebeleista moterims daugiau jiems prašant vyrų pajėgumo, kad šie galėtų jas apvaisinti. Iš visų dievų, kaip blogio simbolis, buvo iškeltas velnias, iki tol buvęs eilinis vaisingumo dievas. Taigi atsirado šėtonas. Aišku, į valstybės reikalus taip pat pradėta kištis krikščioniškuoju požiūriu“, - pasakojo D. Šeškauskaitė.
Anot knygos autorės, susipažinimas su erotikos, kuri buvo labai svarbi mūsų protėvių gyvenimo dalis, sąvoka, gali mus atvesti prie mūsų šaknų, tautiškumo ir religingumo. Jei geriau žinosime savo praeitį, kas mums buvo svarbu, gal tai padės išsilaikyti, susivienyti ir suprasti, kad lietuviu būti yra ne gėda, o garbė. „Mes tikrai nesame tokie, kad turėtume vaikščioti nuogi. Gal nereikia akcentuoti, kad esame europiečiai – mes ir taip toje Europoje jau esame. Elkimės taip, kaip mums norisi, kaip jaučiame“, - svarstė pašnekovė.