E.Motieka: carizmas Lietuvai buvo žalingesnis už sovietizmą

 (540)
Carinei Rusijai pavyko atskirti Lietuvos bajoriją nuo valstietijos, Lietuvą – nuo Lenkijos ir šitaip galiausiai sunaikinti lenkiškai kalbėjusį Lietuvos elitą. Tuo tarpu sovietmečiu, nuo šeštojo dešimtmečio „atšilimo“, lietuviškas Lietuvos elitas jau galėjo formuotis, tad šiuo atžvilgiu carizmas Lietuvai buvo žalingesnis už sovietizmą. Taip DELFI teigė politologas ir istorikas Egidijus Motieka, kurio nuomone, jeigu 1918-aisiais valstybingumą būtume atkūrę su Lenkija, būtume patvirtinę gebėjimą išlikti istorine valstybe.
E.Motieka: carizmas Lietuvai buvo žalingesnis už sovietizmą
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

„Savo ruožtu 1918 m. susikūrė iš esmės nauja – moderni valstybė. Ir nors Vasario 16-osos akto signatarai deklaravo atkurią valstybę, iš tiesų tai buvo ne valstybės atkūrimas, o sukūrimas“, - DELFI sakė E. Motieka.

Politologo teigimu, bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės norėjo Anglija ir Prancūzija, o tautinės valstybės sukūrimas buvo naudingesnis būsimoms agresorėms – Vokietijai ir Rusijai.

- Kas labiau lėmė lietuvių galimybes 1918 metais atkurti valstybingumą – vidaus Atgimimo procesai ar palankios išorės aplinkybės?

- Sakyčiau, išorės aplinkybės buvo svarbesnės. Apskritai lietuvių tauta įrodė galinti sukurti valstybę ir esanti pasirengusi tai padaryti. Išorės konjunktūra jai leido per keletą metų pasiekti to tikslo. Tačiau kalbamu laiku išorės veiksnys buvo svarbesnis.

- Ar nebuvo tam tikras praradimas tai, kad Lietuva pasirinko išskirtinai tautinio valstybingumo kelią, atmetusi kitus valstybingumo modelius?

- Be abejo, tai buvo labai didelis praradimas. Buvo atsisakyta aristokratinio elito pagalbos. Vėliau bandyta kontaktuoti su jo atstovais, tačiau to elito buvo bijomasi, ir ta baimė buvo svarbus veiksnys, dėl kurio atsisakyta sudaryti sąjungą su lenkiškai kalbančia Lietuvos bajorija.

Buvo baiminamasi, kad per bajorų sluoksnį Lenkija pasistengs vienaip ar kitaip užvaldyti Lietuvą. Nors kai kurie bajoriškojo elito atstovai vis dėlto įsijungė į Lietuvos valstybės kūrimą.

- Ar įmanoma pamodeliuoti, kokia būtų galėjusį atsikurti Lietuvos valstybė, jei būtų buvę bendradarbiaujama su minėtu elitu?

- Matyt, geriausiai tai iliustruotų paskutinis bandymas atkurti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę (LDK) – Paulo Hymanso projektas. Apskritai 1920-1922 metai buvo LDK atkūrimo projektų aktualizacijos laikas. Tie projektai buvo gana realūs, nes įsikišo tarptautinė bendruomenė.

Vakarų politikai per vadinamąjį Hymanso projektą bandė atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, kurioje būtų išlaikytas Lietuvos savarankiškumas – gal kiek mažesnis, nei Lenkijos. Tai turėjo būti federacija.

- Pagal tą projektą, Lietuva būtų buvusi didesnė, nei atkurta tautinė valstybė?

- Be abejonės – taip. Buvo mėginama sukurti trinarę federaciją su Vilniaus Lietuva, Kauno Lietuva ir Lenkija. Lietuva dėl jau minėtų motyvų išsigando Hymanso projekto – ji nenorėjo būti silpnesniuoju projekto dalyviu, kuriuo jai greičiausiai būtų tekę tapti.

Šiaip ar taip, tarptautinės teisės požiūriu, būtume atkūrę valstybę kartu su Lenkija ir šitaip patvirtinę savo sugebėjimą būti istorine valstybe. Savo ruožtu 1918 metais susikūrė iš esmės nauja – moderni valstybė. Ir nors Vasario 16-osos akto signatarai deklaravo atkurią valstybę, iš tiesų tai buvo ne valstybės atkūrimas, o sukūrimas.

- Ar federacinė valstybė su Lenkija išties grėsė lietuvių tautai išnykimu, ar kalbos apie tariamą nutautėjimo grėsmę yra veikiau mitai?

- Mano nuomone, tai buvo veikiau mitai. Lietuviškai kalbantys lietuviai tautiniu atžvilgiu jau buvo pakankamai sustiprėję ir galėjo atsispirti lenkų vyravimui. Kita vertus, bendroje valstybėje būtų buvę diegiami demokratiniai principai, tad gal ir Lenkijos valstybė būtų buvusi visai kitokia. Juk Vakarai buvo pasirengę padėti kontroliuoti šiuos procesus.

- Kurioms aplinkinėms valstybėms buvo naudinga tai, kad federacinės Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimo idėja žlugo ir buvo sukurta nauja – tautinė – Lietuvos valstybė?

- Lietuva tapo placdarmu kai kurių didžiųjų valstybių ekspansijai: rusams – eiti į Vakarus, vokiečiams – eiti į Rytus (1940-1945 m. tai patvirtino: Lietuva tada atliko placdarmo vaidmenį). Tuo tarpu Anglijai ir Prancūzijai būtų buvusi labai svarbi stipri Lietuvos-Lenkijos valstybė, kuri būtų svariai atskyrusi Rusiją nuo Vokietijos.

- Vadinasi, tautinės Lietuvos valstybės sukūrimas atskirai nuo Lenkijos buvo naudingas Rusijai ir Vokietijai?

- Be jokios abejonės – Vokietijai ir Rusijai tai buvo naudingiausia. Tiesa, 1919-1920 metais niekas dar nežinojo, kokia bus Vokietija. Niekas nė nenutuokė, jog gali įvykti tai, kas įvyko 1933 metais.

- Aiškindami triuškinamą 1992 m. LDDP pergalę pirmuose Seimo rinkimuose, kai kurie analitikai tvirtino, jog Sąjūdžio metais – 1988/1990 - didžioji visuomenės dalis buvusi abejinga nepriklausomybės tikslams, ir tik mažesnės nepriklausomybininkų dalies aktyvumas lėmęs laisvės idealų pergalę. Ar pritariate šiai nuomonei?

- 1988-1990 metais visus procesus kontroliavo Sąjūdis. Visuomenė į šiuos procesus buvo įsijungusi. Negalėtume tvirtinti, kad 1992 metais rinkėjai balsavo prieš nepriklausomybės idealus. Nesutikčiau su tokia nuomone.

LDDP pergalę tuomet lėmė keli svarbūs veiksniai. Pirma – išlikęs sovietinis mentalitetas: žmonės balsavo už „buvusiuosius“, nes matė juos kaip tam tikrą atramą. Antra – reikšmingas buvo Algirdo Brazausko asmenybės veiksnys: žmonės balsavo už jį. Trečia – dešinieji padarė daug politinių ir ekonominių klaidų. Ketvirtas veiksnys – to meto ekonominė suirutė, sunkmetis. Didžioji tautos dalis ėmė gręžtis atgal.

- Ar gręždamasi atgal ji nepaneigė Atgimimo idealų? Ar nepasikeitė nuotaikos?

- Žmonės atkreipė dėmesį į tai, kad LDDP nebuvo nusistačiusi prieš Lietuvos nepriklausomybę. Buvo politiškai kovojama už vienokią arba kitokią Lietuvą. Didžioji dalis tų, kurie balsavo už LDDP, įsivaizdavo, kad jie yra nepriklausomos Lietuvos šalininkai. Vadinčiau tas nuotaikas sovietinio mentaliteto liekana.

- Ar pirmi anos nepriklausomybės metai buvo kuo nors panašūs šiuo atžvilgiu į 1990-1992-ųjų situaciją? Ar po 1918 metų būta nusivylimo?

- Ne, nusivylimo tada nebuvo. Centro dešinė buvo stipri, o kairieji pamažu ėmė kelti galvas ir artėti prie valdžios tik 1923-1924 metais. Maža to, 1918 metais Lietuva iš esmės buvo okupuota Vokietijos, kuri, tiesa, beveik nesikišo į Lietuvos vidaus procesus. Savo ruožtu net ir po nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais mes „fiziškai“ – de facto – tebebuvome SSRS sudėtyje. Net ir SSRS pripažinus mūsų nepriklausomybę, Rusijos kariuomenė liko Lietuvoje – iki 1993 metų vidurio.

1990 metais nepriklausomos Lietuvos politinis elitas galėjo geriau valdyti padėtį šalyje, nei 1918 metais dėl komunikacijos priemonių pažangos. Savo ruožtu 1918-1919 metais valdyti padėtį buvo labai sunku. Lietuva buvo kaimas. Jos elitas 1917-1919 metais tikrai atliko žygdarbį, „priversdamas“ gyventojus paremti savo siekius.

- Kuo panašūs ir kuo skyrėsi du anos nepriklausomybės dešimtmečiai nuo dviejų dabartinės nepriklausomybės dešimtmečių politinio, ekonominio ir kultūrinio elito formavimosi ir jo vertybinių nuostatų atžvilgiu?

- Esama panašumų, bet į akis labiau krinta skirtumai. Dabartinis elitas yra labiau subiurokratėjęs. Tas elitas, kuris kūrė Lietuvą 1918 metais, buvo labiau vakarietiškas. Nepaisant to, kad didelė jo dalis tuo metu buvo baigusi mokslus Rusijos universitetuose. Tuose universitetuose tada buvo gana demokratiška dvasia.

Dabar valdžioje yra sovietines aukštąsias mokyklas baigę žmonės. Nors jau ateina ir nauja banga. Tačiau sovietiniam režimui priešiško politinio elito vertybės, šiaip ar taip, formavosi ne Vakaruose, o sovietijoje.

Šiandien matau didelę bręstančią problemą: kultūrinis ir mokslinis elitas yra kur kas kvalifikuotesnis už politinį-administracinį elitą. Jei ši problema nebus skubiai sprendžiama, tarp šių dviejų elitų gali atsirasti dar didesnis atotrūkis.

- Po valstybės atkūrimo rašytos Maironio eilės verčia manyti, kad nusivylimas elito elgesiu turėjo panašaus pagrindo, kaip ir šiandien – buvo nuogąstaujama dėl ne tiek valstybiško, kiek buitiško mąstymo su visu iš jo plaukiančiu savanaudiškumu ir smulkmeniškumu. Ar esama tokio pobūdžio panašumų?

- Maironis vertino trečio dešimtmečio situaciją. Galima tvirtinti, kad jis buvo nusivylęs lėta valstybingumo, visuomenės, politinio elito raida. O buitizmo negalėjo nebūti. Juk Lietuvą 1918 metais iš esmės kūrė du šimtai intelektualų. Turėjo subręsti valstybingumo raidos kelyje juos paremti galinti nauja karta. Tad maždaug iki 1927 būta ir sunkaus valstybės kūrimo darbo, ir tam tikros tuštumos. Vaisiai sunoko vėliau – ketvirtą dešimtmetį.

- Kiek ir kaip vidaus politinis gyvenimas tarpukariu prisidėjo prie nepalankių išorės veiksnių, prarandant nepriklausomybę? Kodėl pritrūko jėgų būti atsparesniems? O gal Lietuva padarė viską, ką galėjo, ir nuo jos vidaus politinio gyvenimo niekas nebepriklausė?

- Lietuva buvo nedemokratinė valstybė, nors tarp 1936 ir 1940 metų Antanas Smetona šiek tiek „atsuko varžtus“ ir leido reikštis politinėms partijoms. Tačiau nebuvo nei visavertės politinių jėgų konsolidacijos, nei visavertės pilietinės visuomenės. Viską sprendė dešimties žmonių sudaryta Valstybės taryba.

A.Smetonos Lietuva tarsi labai daug padarė, kad valstybė nebūtų okupuota. Gal net per daug padarė: su visais Sovietų Rusijos reikalavimais buvo sutinkama, jie buvo vykdomi greitai ir tiksliai. Tai buvo daroma siekiant išvengti okupacijos ir karo.

Vienas vyriausybės narių okupacijos išvakarėse – 1940 metais – sakė: „Pažiūrėkite, kokie gražūs rugiai! Nejau gali būti karas?“ Bet rugiai buvo gražūs ir 1941 metais, ir 1944 metais. Lietuvoje jie dažniausiai būna gražūs.

- Kodėl nugalėjo susitaikėliška pozicija – nusileisti ir, kaip sakote, tiksliai vykdyti reikalavimus?

- Per paskutinį balsavimą A. Smetona nenorėjo sutikti su Rusijos reikalavimais ir priimti 1940 birželio mėn. Rusijos memorandumo. Tačiau A. Smetona su savo pozicija liko vienas: visuomenė nebuvo politiškai konsoliduota. Maža to – ano meto strateginė mintis Lietuvoje buvo labai menko lygio, ir situacija nebuvo tinkamai įvertinta.

A.Smetona neadekvačiai save vertino ir kaip valstybės prezidentą: tikrovė parodė, kad vieną dieną esi prezidentas, o kitą dieną – jau nebe prezidentas ir bėgi į užsienį. Tačiau A. Smetona iki galo elgėsi garbingai. Jis ir pasitraukė į Vakarus, ir mirė garbingai.

- Sakote, kad Rusijos reikalavimų akivaizdoje A. Smetona liko vienas. Bet juk jis ir buvo tas vienas, nuo kurio priklausė, kaip elgsis Lietuva. Galėjo spręsti taip, kaip valdė – autokratiškai.

- Be abejo, taip. Buvo matyti jo neryžtingumas. Jam užteko ryžto kovoti su politine opozicija, bet kai reikėjo priimti sprendimus, susijusius su svarbiausiais valstybės reikalais, jis elgėsi neryžtingai.

- Tačiau A. Smetonos pabėgimą į Vakarus vertinate kaip teisingą žingsnį?

- Palyginti su tuo, kaip pasielgė mūsų kaimynų latvių vadovas – taip, A. Smetona elgėsi teisingai. Mūsų prezidentas buvo kaip tam tikras depozitas Vakaruose. Tol, kol su juo nebuvo susidorota. Kol A. Smetona buvo gyvas, Vakarai turėjo galimybę imtis tam tikrų priemonių, nes jis buvo politinė figūra.

- Kas Lietuvos visuomenei ir valstybingumui padarė didesnę neigiamą įtaką ir kodėl: ar daugiau nei šimtas metų carizmo, ar penkiasdešimt metų sovietizmo?

- Labai sunkus klausimas. Gal jums atrodys keista, bet vis dėlto manau, kad carizmo periodas buvo Lietuvai kenksmingesnis. Ir ne tik todėl, kad jis truko daug ilgiau – apie 120 metų. Mat carizmo politikos tikslas buvo – sunaikinti mūsų elitą, aristokratiją. To nepavyko padaryti nei per XIX a. sukilimus, nei persekiojant kultūriškai – iki pat paskutinio XIX a. dešimtmečio. Bet per paskutinius 30 carizmo metų vis dėlto pavyko tai padaryti.

1870-1880 metais Lietuvos dvarininkija dar buvo linkusi kurti bendrą su valstiečiais valstybę. Ji dar nebuvo labai sulenkėjusi. Ji turėjo ir savo struktūrą – nuo aristokratijos iki vien formaliai bajorystę liudijančius dokumentus turinčių, bet nusigyvenusių Lietuvos bajorų.

Bet apie 1890-1895 metus, kai reikėjo rinktis tarp dviejų modernių tautinės valstybės projektų, daug Lietuvos dvarininkų pasirinko Lenkiją.

Carizmas stengėsi prisidėti prie lietuvių valstietiškos tautos konsolidavimo, išlaikydamas tam tikrą kontrolę. Savo ruožtu iš valstietijos kilęs lietuvių politinis elitas natūraliai šiek tiek padėjo apsispręsti tam mūsų dvarininkijos sluoksniui, kuris dar buvo neapsisprendęs, su kuo eiti – su lietuviais ar su lenkais. Ir jie nuėjo su lenkais.

Taip Lietuva iš esmės prarado savo istorinį elitą. Kartu ji neteko ir jo įkūnijamos kultūros, intelekto. Nors mūsų senasis elitas kūrė lenkų kalba, tai vis dėlto buvo Lietuvos kultūra, ir tai buvo mūsų elitas. Carizmas jį sunaikino ir pasiekė savo tikslų: bet kuria kaina atskirti Lietuvos aristokratiją nuo valstietijos ir atskirti Lietuvą nuo Lenkijos.

Sovietmečiu, kitaip nei carizmo laikais, buvo vykdomi masiniai trėmimai ir masinės žudynės, naudojama daug fizinės ir psichologinės prievartos; buvo kuriamas „naujas sovietinis žmogus“.

Tačiau sovietmečiu – nuo šeštojo dešimtmečio „atšilimo“ laikų – galėjo formuotis lietuviškas Lietuvos elitas. Jis buvo mokslinis ir kultūrinis, bet tai buvo lietuvių elitas, kuris sudarė opoziciją sovietizmui. Sovietai su ta opozicija net buvo susitaikę. Būtent šis elitas sukūrė Sąjūdį bei suteikė svarbų postūmį siekiant nepriklausomybės. Visa tai leidžia tvirtinti, kad carizmo periodas buvo šiek tiek pavojingesnis, nei sovietmetis.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Toksikologas su siaubu pasakoja apie naujus psichotropikus: vienkartinės dozės yra kraupiai pigios (8)

Naujų psichotropinių medžiagų per metus vien Europoje fiksuojama daugiau nei šimtas, medicina jų išaiškinti sugeba dešimtimis kartų mažiau. Taip LRT.lt sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras.

A. Butkevičius: turime du kandidatus į teisingumo ministro postą (40)

Socialdemokratų partijos valdyba pirmadienio popietę renkasi Kaune. Socdemai toliau ieškos kandidato į teisingumo ministrus. Tai jau ketvirtasis socdemų bandymas rasti tinkamą ministro kandidatūrą.

Pas A. Butkevičių - neskelbtas socialdemokratų vadovybės susitikimas

Pirmadienio popietę Vyriausybėje vyko iš anksto neskelbtas socialdemokratų vadovybės susitikimas.

NATO derinamas susitikimas su Rusija (39)

Briuselio ir Maskvos atstovai derina dar vienos NATO ir Rusijos tarybos susitikimo laiką, teigia Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Seimui - raginimas uždrausti mušti vaikus (25)

Visuomenininkai ragina Seimą priimti pataisas, kurios uždraustų taikyti vaikams fizines bausmes, nes dabartinė situacija lemia ydingą ratą – mušamas vaikas vėliau pats tampa smurtautoju.