Paklusnumas ir prisitaikymas yra daug universalesnės ir stipresnės mūsų savybės nei maištas, originalumas ir kūrybiškumas. Taip DELFI teigė Vilniaus universiteto docentas, gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Lietuvių masinę emigraciją, anot psichiatro, skatina klaidingas tikėjimas, kad kažkur yra rojus, iki kurio tereikia nusigauti, ištrūkus iš Lietuvos.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Išvažiuoti yra daug lengviau, nei kiekvieną dieną imti šluotą ir išsikuopti savo kieme. Pikčiausia tai, kad savame kieme kasdien prikrenta lapų, prisikaupia dulkių, šiukšlių. Jį vis tenka kuopti – o tai juk labai nuobodu. Kai kuriuos piliečius tai net žemina“, - svarstė E. Laurinaitis.

Jo nuomone, nors ir praėjo dvidešimt nepriklausomybės metų, Lietuvoje ir toliau, kaip sovietmečiu, yra žlugdomas kūrybiškumas, pasitikėjimas savimi bei kitais ir kurstomas bejėgiškumo jausmas.

Vertindamas Drąsiaus Kedžio istoriją, psichiatras nugąstavo dėl visuomenės sulaukėjimo: Linčo teismas virsta daugelio siekiamybe, o dėl dviejų Kaune nužudytų žmonių buvo masiškai džiūgaujama bei žavimasi žudiko drąsa.

Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, jog grimztame į nepasitikėjimą politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. Pasak prezidentės, svarbiausia šiandien yra įveikti pasitikėjimo krizę. Kokia Jūsų nuomonė?

Kai kalbama apie pasitikėjimą, visada būna kelios dimensijos. Pirma – tai pasitikėjimas savimi: ką žmogus pats gali nuveikti ar suplanuoti. Maždaug prieš 50 metų psichologai siūlė koncepciją apie išmokto bejėgiškumo būseną. Ši būsena atsiranda, kai žmogus, vaikystėje kažko siekęs, visad gaudavo „per nagus“. Kai visa, ką jis stengdavosi nuveikti, būdavo sukritikuojama ir, liaudiškai tariant, „sudirbama“.

Tam tikri stereotipai yra atsinešami iš šeimos. Jie priklauso nuo to, kiek vaiko kūrybiškumas ir savarankiškumas yra skatinamas arba draudžiamas, ribojamas šeimoje. Tačiau kalbami dalykai yra susiję ne tik su auklėjimu šeimoje, bet ir su valstybės politine santvarka, su tuo, kiek valstybėje ir visuomenėje yra sąmoningai mokoma bejėgiškumo.

Sovietmečiu Michailas Žvaneckis, kuris yra ne tik garsus humoristas, bet ir, manau, gilus filosofas, yra sakęs apie anuos laikus: „Pats sugalvosi, pats padarysi, ir tave už tai dar nubaus“. Ši taisyklė, deja, tebegalioja ir dabartinėje Lietuvoje. Praėjo dvidešimt nepriklausomybės metų, o bet kuri iniciatyva – baudžiama.

Kai žlugdomas kūrybiškumas, kartu žlugdomas ir pasitikėjimas savimi: kad ir ką siūlytum, tuoj būni sukritikuojamas ir „sudirbamas“ – net ne dėl pasiūlymo esmės, o dėl formos, biurokratiškai atsikalbinėjant, esą tavo pasiūlymas – „per ankstyvas“, jam „dar ne laikas“, „situacija nesubrendo“. O kas vertina, kada „situacija subręsta“?

Jauni žmonės, atėję dirbti į finansines institucijas bei sukūrę ir pasiūlę planus, ką galima būtų daryti kitaip, iš tų institucijų vadovų išgirsta: „To nereikia“. Ir juos labai greitai „išėda“ iš valdymo struktūrų. Žinau apie tokius atvejus iš asmeninio bendravimo patirties. Kalbu net ne apie valstybinę valdžią, o apie privatų kapitalą, kuriam, pasirodo, kūrybiškumo taip pat nereikia.

Mūsų žmonės išsinešė savo sąmonėje nemažai sovietmečio palikimo. Kartu su patarle tapusiais dainos žodžiais – „žirafa didelė, jai geriau matyti“. Asmeninio pasitikėjimo žlugdymas kol kas, deja, yra mūsų visuomenės norma. Ji skelbia: nesikišk, ir nebūsi baudžiamas. Teks labai ilgai laukti, kol ši socialinės psichologijos nuostata pakis.

Sovietmečiu, kaip sakote, buvo baudžiama už iniciatyvumą ir kūrybiškumą; bet juk tai lėmė laisvei priešiška politinė sistema. Jau dvidešimt metų gyvename laisvoje valstybėje. Kodėl joje ribojami tie patys dalykai?

Sovietmečiu net egzistavo racionalizatorių – keitėjų, energingų ir mąstančių žmonių bendrija. Jos tikslas buvo – didinti tuometės santvarkos efektyvumą. Taigi ana santvarka skatino tai, kas jai buvo naudinga. Tik kai kalbame apie principinius pokyčius, apie žmogaus laisvės išlaisvinimą, turime pripažinti, jog sovietinė santvarka triuškino tai net svajonių lygiu.

Savo ruožtu šiandien pokyčių stabdymui didesnę įtaką daro ne ideologiniai dalykai, bet organizacinio pobūdžio pasipriešinimas. Mat kiekviena sistema pirmiausia stengiasi išlaikyti stabilumą. Jos siekis, kaip ir bet kurio organizmo – išlikti. Išlikti turi tai, kas tuo metu egzistuoja bei tą egzistenciją patenkina ir pateisina. 

Kažkada šiek tiek dalyvavau politikoje ir pokalbiuose apie galimus pokyčius Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tačiau niekas ten nesikeis, kol nesikeis suvokimas, kas yra sveikata ir ligos. O tai jau būtų filosofiniai pokyčiai. Organizacijai šiuo atžvilgiu yra labai sunku keistis.

Asmeninį pasitikėjimą griauna ir daugeliui Lietuvoje – ne tik Lietuvoje – būdingas noras, kad kaimynui būtų blogiau ir iš to noro kylantis poreikis stabdyti visus, kurie gali būti kūrybiškesni už tave.

Kalbame apie žlugdomą pasitikėjimą savimi. O antra pasitikėjimo dimensija?

Tai – pasitikėjimas kitais. Kitais pasitikime pirmiausia todėl, kad jie mums svarbūs ir reikalingi. Tiems, kuriais pasitiki, gali paklusti, kai jie yra valdžioje ir identifikuotis su jų vertybėmis.Maža to, lyderiams būna suteikiamas pasitikėjimo kreditas vien todėl, kad jie – lyderiai: socialinė psichologija tai yra įrodžiusi. Tačiau neretai būna taip, kad lyderiai, kuriais pasitikima, ilgai negrąžina jiems suteikto pasitikėjimo kredito. Galiausiai tas kreditas ima byrėti, ir šis procesas dažnai tampa panašus į laviną. Suveikia sniego gniūžtės efektas.

Lietuvoje šie procesai pastaruoju metu vyko. Aukščiausių valdžios institucijų, ypač Seimo reitingas, kaip matome, vis krinta. Tačiau jei mes nustojame pasitikėti valdžios institucijomis, tai nustojame ir vadovautis jų sprendimais. O juk jų sprendimai yra įstatymai, reguliuojantys mūsų santykius. Nustoję jais vadovautis, mes grįžtame į Linčo teismo laikus – priartėjame prie necivilizuotos JAV laukinių Vakarų būklės.

Įstojome į ES, bet, užuot vis labiau civilizavęsi, mes vis labiau laukėjame. Artėjame prie laukinių Vakarų moralės ir teisės. Vadinasi, kažkas mūsų valstybėje yra negerai.

Kokie pavyzdžiai leidžia tvirtinti, jog moralės ir teisės atžvilgiu artėjame prie laukinių Vakarų?

Kad ir garsioji Drąsiaus Kedžio istorija. Žmonės, galvojantys apie galimą prievartą jų atžvilgiu, paprastai piktinasi. Bet kai Kaune buvo nušauti du žmonės, tai sukėlė daugelio entuziazmą ir susižavėjimą. Akivaizdu, kad mūsų visuomenės moralės normoms kažkas yra negerai. Kita vertus, ir nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis yra toks, kad anarchija atrodo esanti pagrindinis problemų sprendimo kelias.


Visuomenės nuomonės tyrimai vis nustato, ar pasitikima žiniasklaida, Bažnyčia, Seimu, partijomis ir pan. Ar ne per daug užsižaidžiama žodžiu „pasitikėjimas“? Žiniasklaida juk yra įvairi, ir partijų yra įvairių, tad ar galima viską suvesti į dichotomiją „pasitikiu – nepasitikiu“? 

Atskiras žmogus, žinoma, pasitiki įvairiais dalykais labiau ar mažiau. Tačiau kai kalbame apie statistikos reiškinius, tai galime operuoti tam tikrais subendrintais rodikliais. Žinoma, kartais tie rodikliai, skaičiai aiškinami nekorektiškai. Šiaip ar taip, politikų rangavimas, manau, būna pakankamai objektyvus. Kita vertus, sunku pasitikėti lietuvių atsakymais į užduodamus klausimus. Antai nubalsavę, parodę savo apsisprendimą ir išėję iš balsavimo vietos, jie vis tiek meluoja, atsakydami į klausimą, už ką balsavo.

Kaip keičiasi visuomenės nuotaikos, jausena dabartinės krizės metu, kai daugėja bedarbių, žlunga verslai, mažėja pajamos, o Vyriausybės vadovas vis aiškina, kad taip turi būti ir reikia veržtis diržus, o pasauliui – mokytis diržų veržimo iš Lietuvos?

Kai Vyriausybės vadovas aiškina mums, kad yra blogai ir bus dar blogiau, daugeliui žmonių kyla noras ieškoti, kur bus geriau. Tampame emigrantų tauta. O juk tuos pačius dalykus apie esamą būklę galima pasakyti šiek tiek kitaip, nepabloginus dar labiau žmonių savijautos.

Kita vertus, lietuvaičiams vis negana: jei negyvename taip, kaip gyvena skandinavai, tai viskas atrodo blogai, ir pasitenkinimas gyvenimu nekyla net kylant ekonomikai ir gerovei. Užuot susitvarkę savo kieme, vis dairomės per tvorą. Tad man susidaro įspūdis, jog nesvarbu – ar gąsdins mus premjeras, ar negąsdins, lietuvaičiams vis vien bus blogai.

Kas lemia nesugebėjimą ar nenorą tvarkytis savo kieme?

Žmonių iliuzijos dažnai būna paremtos tuo, kad rojus žemėje apskritai egzistuoja. O rojus juk nėra sukuriamas: jis turi būti suteiktas. Įsivaizduojama, jog yra vietų, kur tas rojus jau laukia – o Lietuvoje jo nėra. Vadinasi, reikia važiuoti ten, kur jis yra. Ir žmonės važiuoja ieškoti rojaus.

Išvažiuoti yra daug lengviau, nei kiekvieną dieną imti šluotą ir išsikuopti savo kieme. Pikčiausia tai, kad savame kieme kasdien prikrenta lapų, prisikaupia dulkių, šiukšlių. Jį vis tenka kuopti – o tai juk labai nuobodu. Kai kuriuos piliečius tai net žemina.

Galima suprasti kurios nors trečiojo pasaulio valstybės gyventoją, kuris bėga nuo skurdo, ieškodamas rojaus. Bet juk Lietuvos nepriskirtume prie trečiojo pasaulio skurdžių. Kodėl lietuviai jaučiasi taip blogai savo šalyje ir vaikosi rojaus, tarsi būtų vieni didžiausių nelaimėlių?

Sunku pasakyti, ar tai lemia įsitikinimas, jog Lietuvoje gyventi yra labai blogai. Tačiau manoma, kad Lietuvoje yra blogiau, nei ten, kur veržiamasi. Pažįstu reemigrantų, kurie, pabuvę Lietuvoje, nusprendžia, jog čia – tragedija, skurdas, neįmanoma gyventi; ir jie važiuoja atgal į svečias šalis.

Žmonės užsienyje įpranta prie daiktų, tam tikro gerovės lygio. Ir socialinio saugumo požiūriu jie ten dažnai jaučiasi geriau, nei čia. Pažįstu nemažai medicinos studentų, kurie, įstoję į mediciną, po kelerių metų lygiagrečiai ima studijuoti skandinavistiką. Jie iškart mokosi skandinavų kalbų, o man iškart aišku, kam aš tuos studentus rengiu – ar Lietuvai, ar daug turtingesnėms valstybėms.

Nepaisant didelio lietuvių nepasitenkinimo esama padėtimi, kažkodėl arba taikstomasi su ja, arba emigruojama. Apie emigravimo vajų kalbėjome. Ar antra svarstomo sociopsichologinio medalio pusė yra prisitaikėliškumas?

Daugelis iš mūsų nesame nei didvyriai, nei išskirtiniai talentai, nei revoliucionieriai. Esame paprasti gyventojai – „žmonės iš gatvės“. Jei mums liepiama, mes daug ką padarysime, kaip liepta. Nors vėliau galbūt dėl to labai gailėsimės. Tokia elgsena buvo paremta ir Adolfo Hitlerio įtaka savo tautai. O juk vokiečiai – nepaprastai turtingą kultūrą ir istoriją turinti tauta.

Galime drąsiai tvirtinti, kad konformizmas, paklusnumas, prisitaikymas yra daug universalesnės ir, ko gera, stipresnės mūsų savybės, nei maištas, originalumas, kūrybiškumas. Tą įrodė garsusis Zimbardo eksperimentas su netikru kalėjimu, netikėtai ir žiauriai apnuoginusiu konformistišką žmogaus prigimtį.


Galbūt savarankiškas, nelinkęs prisitaikyti žmogus yra nelinkęs ir pasitikėti? Antai Holivudo filmuose pagrindinis herojus arba kuris nors jo bendražygis neretai taria: „Aš niekuo nepasitikiu“. Tai pateikiama kaip savarankiško, tvirto, savimi pasitikinčio žmogaus bruožas, į kurį reiktų lygiuotis.Kaip vertinate nuostatą „aš niekuo nepasitikiu“?

Manau, ji klaidinga. Mes gyvename tarp žmonių ir niekada negyvensime pavieniui. Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė. Svarbiausias dalykas, padedantis jam išgyventi nuo pat gimimo, yra ryšio ieškojimas.

Pirmas išgyvenimą lemiantis ryšys – tai ryšys su motina, nuo kurios ką tik gimęs žmogus absoliučiai priklauso. Poreikis būti su kitais yra pagrindinė žmogaus savybė.

Amerikiečiai sako: „Tavo laisvė baigiasi ties mano nosies galu“. Kalbos apie „kietus vyrukus“, kuriems nieko nereikia iš kitų, yra iliuzija. Mokėjimas būti su kitais kaip tik yra stiprybė, padėjusi homo sapiens išgyventi šiame jam nedraugiškame pasaulyje. Juk homo sapiens yra menkai plaukuotas, dantuotas, naguotas ir raguotas. Mes išgyvenome, nes gebėjome mokytis iš kitų. Vadinasi, buvo noras mokyti ir mokytis.

Šiandien – tas pat: pasaulis yra nedraugiškas ir artėjantis prie katastrofą primenančios būsenos. Šiomis aplinkybėmis reikia gebėti susikalbėti ir susitarti. O „kietų“ vienišų vyrukų idealas yra tuščias riešuto kevalas. Ne kietas riešutėlis, o tuščias riešutas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (154)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (64)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (1)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (32)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1251)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (7)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (347)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (34)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (7)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (21)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...