Mūsų šalyje sukurta ir Civilinės saugos strategija, egzistuoja ir Lietuvos civilinės saugos sistema. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslas – parengti visuomenę ekstremalioms situacijoms, užtikrinti sklandų perėjimą nuo kasdienės veiklos prie veiklos ekstremalių situacijų metu bei sumažinti valstybės ekonominius nuostolius ekstremalių situacijų atvejais, išsaugoti žmonių gyvybę, sveikatą, turtą ir aplinką.
Taip pat skatinti visuomenės iniciatyvą šiose srityse ir stiprinti pasitikėjimą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos veikla.
Tačiau iš visuomenės didelės iniciatyvos sunku tikėtis – paprastai tokie mokymai, jeigu ir vyksta, kaip, pavyzdžiui, darbo sauga, laikomi nuobodžiais ir nereikalingais dalykais, vadovaujantis išankstine nuostata, kad nieko blogo greičiausiai neatsitiks.
Palyginti mažas nelaimių dažnumas verčia žmones jų galimybę stumti į pasąmonę, retai vykstančios nelaimės leidžia snūduriuoti ir civilinės saugos sistemai, kurios veiksnumą ramiomis sąlygomis sunku patikrinti, tad kaip ji veiks nelaimės atveju, galima tik bandyti įsivaizduoti.
Potvyniai ir krizės ateina nelaukti
Grįžtant prie pagrindų, Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą sudaro Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisija, kuri bent jau kol kas renkasi dėl potvynių ir vėtrų. Sistemai priklauso Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos, ministerijos, valstybės ir savivaldybių institucijos, savivaldybių priešgaisrinės ir kitos civilinės saugos tarnybos, ūkio subjektai, įstaigos; aplinkos stebėjimo ir laboratorinės kontrolės tinklas.
Prieš kurį laiką Vyriausybė patvirtino naują komisijos sudėtį (jos nariai – aukšti įvairių ministerijų pareigūnai) ir veiklos nuostatus. Viena iš juose numatytų naujovių ta, kad nuo šiol komisijos sprendimai bus privalomi ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir gyventojams.
Beje, gyventojams būtų gerai tuos sprendimus žinoti – juk artėjančią audrą net meteorologai gali įžvelgti tik likus kelioms valandoms iki jai prasidedant. Pasirodo, gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų tinklų infrastruktūrą, sistema dar tik kuriama ir turėtų pradėti veikti tik po metų.
Prieš porą metų ekstremalių situacijų valdymą tikrino Valstybės kontrolė. Netrukus, beveik prieš metus, buvo priimtas naujas Civilinės saugos įstatymas. Šis įstatymas ir reglamentuoja ekstremalių situacijų skelbimo tvarką, bet tikslias procedūras turėjusi numatyti Vyriausybė kol kas to nepadarė.
Beje, tuomet Valstybės kontrolė buvo įspėjusi Vyriausybę, kad turi būti oficialiai skelbiama ne tik ekstremali situacija, bet ir krizė. Tačiau tik tada, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas skundą dėl sumažintų pensijų, atkreipė dėmesį, kad jokia krizė nebuvo oficialiai paskelbta, Vyriausybė suskubo tai padaryti...
Nelaimėms pasiruošę?
Nors mūsų kraštas, palyginti su karo, aktyviomis seisminėmis ir gamtos kataklizmų zonomis, atrodo ramus, Lietuvoje yra įvairių ekstremalių situacijų šaltinių, galinčių sukelti žmonių žūtį, pakenkti sveikatai ar turtui. Tai gamtinės nelaimės, ryškūs klimato sąlygų pokyčiai, sukeliantys stichines nelaimes, masinius miškų ir durpynų gaisrus, geologiškai pavojingus reiškinius, ypač pavojingas ar masines epidemijas, epizootijas (masinį infekcinės gyvūnų ligos išplitimą), epifitotijas (masinį užkrečiamosios augalų ligos išplitimą), techninės nelaimės – įvairių technologinių procesų sutrikimai, dėl kurių kyla gaisrai, sprogimai, į aplinką patenka cheminių ir radioaktyviųjų teršalų, griūva pastatai, įvyksta įvairių transporto rūšių, energetikos, magistralinių vamzdynų avarijos ir kiti ekstremalūs įvykiai, būdingi pramonės objektams ir komunikacijoms, ekologinės nelaimės – priežastys, sukeliančios sausras, atmosferos sudėties ir savybių, hidrosferos būsenos pokyčius, socialinės nelaimės – masinės riaušės ir neramumai, blokados, provokacijos, diversijos, teroro aktai, taip pat kariniai veiksmai Lietuvos ar kaimyninės valstybės teritorijoje.
Galimi ekstremalių situacijų šaltiniai: avarija Ignalinos atominėje elektrinėje ar objektuose, naudojančiuose radioaktyviąsias medžiagas, avarijos kaimyninių valstybių atominėse jėgainėse, branduoliniai sprogimai, avarijos transporte, legaliai ar nelegaliai pervežant radioaktyviąsias medžiagas, avarijos įmonėse, sandėliuose ar kituose statiniuose, kuriuose nuolat arba laikinai gaminama, perdirbama, laikoma, perkraunama, naudojama, sandėliuojama ar neutralizuojama viena arba kelios pavojingosios medžiagos ar jų atliekos, pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, epizootijos, geležinkelių, automobilių, oro ir jūrų transporto avarijos, avarijos magistraliniame dujotiekyje ir naftotiekyje, gaisrai ir sprogimai įmonėse, gaisrai miškų masyvuose ir durpynuose, stichiniai ar katastrofiniai reiškiniai (stiprus vėjas, smarkus lietus, snygis, didelė pūga, smarki lijundra, apšalas, smarkus speigas, tirštas rūkas).
Pavojaus signalai kol kas tyli
Civilinė sauga – tai valstybės gynybos ir valdymo sistemos dalis. Tarptautiniuose apibrėžimuose sakoma, kad jos esmė – aktyvus visų valstybės gyventojų dalyvavimas. Kitaip sakant, kad sistema veiktų sklandžiai, su šia sritimi turi būti susipažinęs kiekvienas žmogus.
Yra patvirtinti šeši civilinės saugos signalai: radiacinio pavojaus, cheminio pavojaus, oro pavojaus, potvynių pavojaus, uraganų pavojaus ir biologinio pavojaus (maro, choleros, raupų, geltonosios karštligės, virusinės hemoraginės karštligės, Marburgo, Ebolos, Lasos virusinių ligų).
Pagal 1949-ųjų Ženevos konvencijos papildomą protokolą, patvirtintą 1977 metais, civilinės saugos personalas ir institucijos yra ginamos tarptautinės teisės normų. Civilinės saugos ženklas – mėlynas lygiašonis trikampis oranžiniame fone.