Lietuviai privalėjo naktį žingsniuoti daugiau nei 20 kilometrų ir planuoti, kaip išgyventi, kai maistui turi tik kelis sausainius, patirti realią grėsmę susitikti mešką, verstis be daiktų, nes buvo dingusios kelios kuprinės. Nepaisant to, „Misija Sibiras'15“ dalyviai savo planų neišsižadėjo ir visus juos pavertė realybe.
Iki tikslo – para be miego
Žygyje Tomsko srityje iš Parabelio į Belyj Jar, o po to – į Kuzurovą, regis, nusisuko sėkmė, nes gedo visos transporto priemonės, kuriomis teko keliauti.
Dalyviai autobusu iš Parabelio į Belyj Jar važiavo apie aštuonias valandas. Kelionė gerokai prailgo ir todėl, kad pakeliui sprogo autobuso padanga, o ją keičiant, nesklandumų neišvengta. Tačiau galiausiai vairuotojui pavyko padangą pakeisti ir „Misija Sibiras'15“ dalyviai apie 1 val. nakties pasiekė Belyj Jar. Juos svetingai priėmė Viktoras Panovas, kurio tėtis buvo lietuvis tremtinys. V. Panovas ir jo žmona Lydija – projekto „Misija Sibiras“ ypatingi draugai, kurie globojo ir „Misija Sibiras'11“ dalyvius.
„Mes labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad galime padėti. Šis jūsų projektas yra unikalus ir labai sveikintinas. Būtų smagu, jei visos tautos taip rūpintųsi savo praeitimi. Esame įsitikinę, kad tauta, kuri negerbia savo praeities, neturi ir ateities“, – kalbėjo sutuoktiniai, kurie yra viešėję ir Lietuvoje.
„Dušas, skanus naminis maistas, kuriuo buvo nukrautas stalas – tai kažkoks stebuklas“, – negalėjo atsidžiaugti ekspedicijos dalyviai.
Tą naktį jie nesudėjo nė bluosto, nes jau 4 val. vėl sėdo į autobusą, kuris juos nuvežė prie Ketės upės. Ten laukė barža, iki kurios per aukštą rasotą žolę dar teko paėjėti tris kilometrus. Barža lietuviai apie 8 valandas plaukė iki Kuzurovo – jau išnykusio kaimo.
Plaukimas nepraėjo be staigmenų – nutrūko baržos vairo lynas. Tačiau kapitonas Igoris ir jam padėjęs jo brolis Artiomas skleidė neįtikėtiną ramybės jausmą. „Aišku, kad tuoj sutvarkysime. Paskambinsime 911 ir viskas bus gerai“, – juokavo ypatingu rusišku humoro jausmu pasižymintis Artiomas.
Per valandą gedimas buvo pašalintas ir apie 14 val. dalyviai išsilaipino į krantą, netoli Kuzurovo. Priplaukti iki tikslo barža buvo neįmanoma, nes upė toje vietoje per daug sekli.
Lietuviai sukirto greitai ant laužo pasigamintus pietus ir prasidėjo kelionė, kuri priminė realybės šou „Išgyvenimas“.
Nerimas neleido miegoti
Planuota iš pradžių visiems nuvykti į už 40 km nuo išsilaipinimo vietos esantį Kurolino kaimą. Jis – nebeegzistuojantis. Kaime gyvena tik vienas žmogus – Vladimiras, lietuvius lydėjusių dviejų rusų brolių Viktoro ir Petios tėvas.
Ekspedicijos „Misija Sibiras'15“ vadovas Arnoldas Fokas įvertino dalyvių galimybes eiti pėsčiomis, nes ne vienam kojos jau buvo pūslėtos. Taip 16 žmonių buvo suskirstyti į dvi grupes.
Planuota, jog sveikesnius visureigis mėnuleigis (rusiškai „lunahod“ – DELFI) pavėžės apie 30 km, kitus 10 km dalyviai nužingsniuos patys. Kol jie keliaus, visureigis turėjo grįžti į laikiną stovyklavietę, paimti likusius ekspedicijos narius, visus daiktus, maisto produktus, kurių buvo nupirkta keturioms dienoms, ir nuvežti į Kuroliną, nes ten planuota įsirengti stovyklavietę dviem dienoms.
Tačiau valandos bėgo, o visureigis vis nesirodė. Su išvykusiais dalyviais niekaip nepavyko susisiekti, nes jie buvo ne ryšio zonoje.
Galiausiai apie 21 val. baržos kapitonas Igoris ir jo brolis Artiomas pareiškė, kad visureigis veikiausiai grįš tik ryte, nes jau per tamsu važiuoti, todėl pasiūlė statytis palapines ir nakvoti ten, kur dalyviai liko.
Jie itin nerimavo dėl savo draugų, nes niekas nežinojo, kas atsitiko. „Žinojome tik tiek, kad jie turi pakelį sausainių ir pusę kilogramo saldainių. Tai buvo visas jų maistas. Palapines, miegmaišius jie taip pat buvo palikę, kad žygyje pečių neslėgtų sunkios kuprinės. Buvo išties baisu ir neramu“, – prisipažino viena iš dalyvių Milda.
Igoris su Artiomu spėliojo, kad visureigis galėjo sugesti arba kelias yra toks nepravažiuojamas, todėl planas visus ekspedicijos dalyvius tą pačią dieną nuvežti į Kuroliną žlugo.
Nerimas neleido užmigti, todėl dalyviai, kurie save sarkastiškai vadino paliegėlių grupe, sėdėjo prie laužo ir vis svarstė, kas galėjo atsitikti.
Galiausiai sužibo viltis. Vidurnaktį tamsoje pasirodė visureigio šviesos. Juo grįžo vienintelis Viktoras – visureigio vairuotojas.
Pervargęs vyras ėmė aiškinti, jog kelionė taip nenusisekė, nes tiesiog nebuvo kelio. Jį praūžęs uraganas užvertė medžiais, todėl apie 50 kartų teko sustoti ir pašalinti kliūtis.
Kai visureigis paliko žygeivius, iki Kurolino dar buvo likę apie 20 km ir jau greitai temo.
Pasitiko su ką tik iškepta rusiška duona
„Mes tuos kilometrus ne nuėjome, o nubėgome. Kuroliną pasiekėme per keturias valandas. Į priekį varė, sustoti neleido baimės jausmas. Mus lydėjęs Petia, kuris nešėsi ir šautuvą, karts nuo karto pašviesdavo į mišką, pareikšdavo, kad viskas gerai, ir traukėme pirmyn. Bet visi supratome, jog bet kurią akimirką gali pasirodyti meška“, – patirtus išgyvenimus pasakojo ekspedicijos dalyvė Unė.
„Galvoje ėmė suktis mintys, kaip išgyvensime. Suskaičiavome, kad vakarienei kiekvienas pasidalinsime po sausainį ir porą saldainių, tada jų dar šiek tiek liks ir pusryčiams. Neramu buvo ir dėl laikinoje stovykloje prie Kuzurovo likusių draugų, nes žinojome, kad jie neturi pakankamai geriamo vandens“, – pasakojo Julija, antroji mergina, kuriai teko naktį žingsniuoti mišku.
Per 4 valandas dalyviai pasiekė Kurolino kaimą. „Tas jausmas, kai įeini į pievas, jose čirpia žiogai, svirpliai ir supranti, kad esi buvusiame kaime, buvo geras, nes supratome, kad pasiekėme kelionės tikslą. Įėjome į apleistą kaimą, iš kurio žmonės išsikraustė palikę net ir baldus, kitus daiktus, vyrukai šviečia prožektoriais, o aplinkui vien namai vaiduokliai. Ir smalsu, ir kraupu. Toks neapsakomas jausmas, dėl kurio tikrai vertėjo kone bėgti tuos 20 km naktį per mišką“, – kalbėjo Julija.
Kurolino kaimo pabaigoje dalyviai pamatė spindinčią šviesą – jų jau laukė Vladimiras, Viktoro ir Petios tėvas, kuris yra likęs vienintelis to kaimo gyventojas.
Iš Kurolino miestelio teisės buvo atimtos 2001 metais, tada atjungta ir elektra. Vladimiras turi generatorių, todėl prieš sutikdamas svečius jį įjungė, kad lietuviai jaustųsi kuo patogiau.
„Kai įėjome į trobą, joje buvo labai karšta. Vladimiras paaiškino, jog ką tik kepė duoną. Kažkaip simboliška, kad mus Rusijoje, atokiame išnykusiame kaime žmogus pasitiko su ką tik iškepta rusiška duona“, – sujaudinti buvo ekspedicijos dalyviai, kurie patirtų įspūdžių ir emocijų nepamirš dar ilgai.
Merginos juokavo, kad Vladimiras joms skyrė ypatingą dėmesį. „Tada jo paklausėme, kada jis paskutinį kartą matė moterį. Sako: „2004 metais mirė paskutinė šiame kaime gyvenusi babytė“. Net policija neatvažiavo užfiksuoti mirties fakto, nes per toli. Vladimiras amžinybėn iškeliavusią moterį pats palaidojo vietinėse kapinaitėse“, – pasakojo Julija ir Unė.
Lietuviška daina – po 50 metų
Vladimiras turi ir telefoną, o prie Kuzurovo likusios grupės viena dalyvių turėjo mobilųjį telefoną, kuris kažkaip stebuklingai pagavo ryšį. Todėl abiem grupėms pavyko pasitarti ir imtis atsarginio plano.
Nuspręsta, kad antroji grupė į Kuroliną nebevažiuos, į jį išsiųs tik visureigį, kuris turės nuvežti būtinus daiktus, maisto produktus. Taip ir buvo padaryta. Visureigis kitą dieną Kuroliną pasiekė maždaug vidurdienį.
Pasistiprinę dalyviai skubėjo daryti tai, ko atvyko – ieškoti kapinių, kuriose gali būti palaidota lietuvių tremtinių, ir jas tvarkyti.
„Vienerios kapinės buvo visiškoje pelkėje. Vos įžengėme, susmigome iki kelių, todėl kojos visą dieną buvo šlapios. Radome kelis kapus, regis, ukrainiečių, juos aptvarkėme, pagerbėme. Kitose kapinėse radome, kaip manome, lietuvių kapų, kuriuos buvo galima atpažinti tik iš sutrūnijusių kryžių formos, nes jokių užrašų nebebuvo likę. Sutvarkėme, pastatėme naują, kryžių, sugiedojome tautišką giesmę ir tuomet liovėsi visą dieną pliaupęs lietus“, – sutapimais stebėjosi dalyviai.
Kuroline lietuviai apžiūrėjo ir buvusius kultūros namus. Į jų sceną užlipo Justas, kuris užtraukė Algirdo Kaušpėdo, taip pat šiuo metu esančio ekspedicijoje Sibire, sukurtą dainą „Pokštas“. Taip po maždaug 50 metų Kurolino kultūros namuose vėl suskambo lietuviška daina.
Pribloškė kryžius su Kančia
Visą dieną prakiuręs dangus užsitraukė, saulė pro debesis išlindo ir Kuzurove, kai antroji grupė sutvarkė miške rastas kapinaites, kuriose buvo palaidota nemažai lietuvių, tačiau didžioji dalis palaikų parvežti į tėvynę.
„Tas jausmas, kai eini mišku ir staiga pamatai kryžius, simbolizuojančius, jog radome kapines, yra nenusakomas. Nesvarbu, lyja ar šviečia saulė, norisi plušėti iš peties, kad kapinaitės atrodytų kuo gražiau, nes jose palaidoti tremtiniai nusipelnė ypatingos pagarbos“, – kalbėjo ekspedicijos dalyvė Veronika.
Dalyvius pribloškė kapinėse rastas įspūdingo dydžio kryžius. Ant jo buvo medžio gabalas, kuriame išraižyti žodžiai „Ališausko palaikai išgabenti į tėvynę“.
Tremtinys Alfredas Ališauskas savo prisiminimuose rašė, kad Kuzurovo kapinėse 6 metrų aukščio kryžių maždaug prieš 60 metų pastatė ukrainietis Šutiakas. Jis taigoje pjovė medžius statyti gryčią, sykiu iš storo kedro padarė aukštą kryžių su žmogaus dydžio Kančia – Kristaus skulptūra. Kryžiaus viršūnė buvo matoma net iš kaimo centro, ir iš Ketės upe pro kaimą plaukiančių laivų.
Dabar jis jau tokios būklės, kad ekspedicijos „Misijos Sibiras'15“ dalyviai jo nedrįso judinti, nes jis gali bet kada subyrėti.
Vaikinai ant kryžiaus tik užkėlė nukritusią Kristaus skulptūrą. Aptvarkę kapines, ekspedicijos dalyviai pastatė naują kryžių. Į jam pastatyti iškastą duobę Tomas subėrė lietuviškos žemės, kurią perdavė tremtiniai iš Naujosios Akmenės.
Visi senieji didesni kryžiai buvo papuošti lietuviškomis juostelėmis, prie naujo ir Šutiako kryžiaus uždegtos iš Lietuvos atsivežtos, taip pat tremtinių duotos žvakės. Kai dalyviai giedojo tautišką giesmę, taip pagerbdami didvyrius tremtinius, nustojo lyti ir pradėjo šviesti saulė.
„Jūs darote tokius gerus darbus, todėl ir saulė pasirodė“, – konstatavo į kapinaitės lietuvius atlydėjęs baržos kapitonas Igoris, kuris, beje, pats uoliai padėjo tvarkyti kapines – pjovė medžius, išgirdęs apibūdinimą, kaip atrodo lietuviški kryžiai, ieškojo jų liekanų ir rado apie 10.
Simboliškai atkūrė istoriją
Tos pačios dienos vakarą iš Kurolino pervargę ir sušalę grįžo ir kitos grupės nariai. Tik tada visai netikėtai paaiškėjo, jog dalyviai lyg atkartojo prieš maždaug 60 metų įvykusius istorijos faktus.
Kai 1951 metais lietuviai buvo tremiami į Kuzurovą ir Kuroliną, pirmajame miestelyje buvo paliekami silpnesni, paliegę žmonės, o stipresni, galintys dirbti miško darbus, buvo vežami į Kuroliną.
„Mums visai netikėtai atsitiko taip pat. Daugiau žaizdų ant kojų turintys dalyviai, kurie patys save vadino paliegėliais, liko Kuzurove, o stipresnieji pasiekė Kuroliną. Keisti tokie sutapimai“, – ir juokėsi, ir stebėjosi dalyviai.
„Misijos Sibiras'15“ ekspedicijos vadovas A. Fokas, paklaustas, kodėl šioje ekspedicijoje nuspręsta aplankyti išnykusių Kuzurovo ir Kurolino kaimų kapinaites, teigė, jog Lietuvoje surinkta pakankami daug informacijos, jog šiose kaimuose gyveno daug lietuvių tremtinių.
„Šios, dešimtmečio ekspedicijos „Misija Sibiras“ tikslas yra ne sutvarkyti kuo daugiau kapinių, bet savotiškai prisiliesti prie kiekvieno žmogaus istorijos. Todėl nors kelionė iki šių kaimų tikrai buvo ilga ir sudėtinga, labai džiaugiuosi komanda, kad ji su visais iššūkiais susidorojo. Lietuvoje yra nemažai tremtinių, kurie gyveno tuose kaimuose, todėl labai norėjosi įamžinti, kai jie dabar atrodo, kad nuotraukas, filmuotą medžiagą parvežtume į Lietuvą ir parodytume žmonės, kaip dabar atrodo tos vietos, kuriose jie kažkada gyveno“, – teigė A. Fokas.
Įtariamuosius sučiupo operatyviai
Šioje ekspedicijoje „Misija Sibiras'15“ jos dalyviams teko susidurti su dar vienu iššūkiu, kuris sustiprino komandą, be to, sukėlė ypatingą pagarbos jausmą Rusijos pareigūnams.
Vienoje iš stovyklaviečių, kurioje apsistojo ekspedicijos dalyviai, o jie įsikuria netoli kaimų, prie upės ar kito vandens telkinio, po nakties keli dalyviai pasigedo savo kuprinių su daiktais, pinigais, lauktuvėmis sutiktiems tremtiniams ar jų palikuoniams.
„Tą naktį, jau paryčiais, stovyklavietėje išgirdau balsus. Išlindau iš palapinės ir pamačiau du neblaivius jaunuolius. Gražiai pasikalbėjome ir jie išėjo, o iš ryto paaiškėjo, kad dingo kelios kuprinės. Nežinia, kada jie spėjo mus apvogti, kuprinės buvo palapinių prieangiuose, bet tą naktį siautė stiprus vėjas, sunku buvo, ką nors girdėti, jei veikta tyliai“, – pasakojo ekspedicijos dalyvis Vaidas.
Kai iš ryto buvo pastebėta, jog dingo kelios kuprinės, A. Fokas iškart iškvietė vietos policijos pareigūnus. Jie, remdamiesi Vaido parodymais, tą pačią dieną sulaikė du jaunuolius, o dar po kelių dienų pasiekė žinia, jog kuprinės rastos, jose yra beveik visi daiktai.
Dalyviai savo kuprines atgaus Tomske, nes jas dar vertina ekspertai, kad nustatytų patirtą žalą, o ji ir lems, kokia bausmė bus skirta.
„Žinoma, nemalonu, kad taip atsitiko, tačiau taip įvykti galėjo bet kur ir bet kam. Tai tik nemalonus incidentas. Reiškiame ypatingą padėką Rusijos pareigūnams, kad jie taip greitai išaiškino nusikaltimą, esame tikrai labai maloniai nustebinti“, – teigė projektą „Misija Sibiras“ organizuojančios organizacijos „Jauniems“ vadovas Ignas Rusilas, kuris pats yra tarp ekspedicijos dalyvių.
Apvogti ekspedicijos nariai tikino, jog itin didelių nepatogumų nepatyrė. „Smagu, jog buvome tikra komanda. Kažkas paskolino kelnes, kažkas – marškinėlius, dalis daiktų liko nepavogta, nes buvo išimti iš kuprinių, todėl mums šis incidentas ekspedicijos tikrai nesugadino“, – tikino savo daiktų laikinai netekę dalyviai.
„Misija Sibiras'15“ ekspedicijos nariai į Lietuvą, Vilniaus geležinkelio stotį grįš traukiniu iš Maskvos rugpjūčio 1 dieną, 9 valandą.
Tą pačią dieną jie važiuos į Ariogalą, kur vyks tradicinis lietuvių tremtinių suvažiavimas, kad su jais iškart pasidalytų naujienomis iš Sibiro.