"Ekspertai sutaria, kad Rusijoje dominuojantis požiūris į pasaulį, savo vaidmenį yra pakankamai aiškus ir nekintantis. Rusija nori tapti didžiąja valstybe. Nori savo statuso tokio, pagal kurį galėtų pakeisti esamą tarptautinę sistemą ir iš esmės užbaigti amerikiečių dominavimą tarptautinėje sistemoje", - konstatavo TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas, kartu su kitais bendraautoriais pristatęs monografiją Vilniaus knygų mugėje, pažymėdamas, kad toks požiūris tarp Rusijos elito dominuoja pastaruosius dešimtmečius, nepriklausomai nuo to, kokios ideologijos atstovai šeimininkauja Kremliuje.

Mokslininkas pažymėjo, kad ekspertai iš esmės sutiko, jog tiesioginės konfrontacijos su JAV, kurias Rusija regi kaip pagrindines priešininkes, bus vengiama, ir karinės konfrontacijos tikimybė yra labai maža. Tokios nuomonės jis laikosi ir turėdamas mintyje vasarą planuojamas itin plataus masto pratybas "Zapad 2017".

"Jos pakankamai seniai buvo planuotos. (...) Be abejo, kiekvienos tokios pratybos kelia papildomą įtampą, (...) rusai žvangina ginklais ir rodo savo pasirengimą galbūt eiti į konfliktą tikėdamiesi, kad Vakarai nesiryš į jį įsitraukti maksimaliai, nes Rusija yra branduolinė valstybė", - kalbėjo T. Janeliūnas.

Pasak jo, tokie veiksmai yra dvigubas žaidimas, Rusija nenori karinės konfrontacijos, nes supranta, kad ji bus nekontroliuojama ir vyks ne pagal jų scenarijus.

"Antras dalykas - jų gebėjimai vis dar atsilieka nuo NATO pajėgų ir atitinkamai vienas dalykas yra stiprinti savo karinę galią viduje, leisti tam pinigus, stiprinti karinį pramoninį sektorių, rodyti gerus partnerystės santykius su baltarusiais, su kuriais vyks šitie mokymai, bet visai kas kita yra realiai tikėtis, kad tai išvirstų į tiesioginį karinį konfliktą su NATO", - sakė T. Janeliūnas, neatmesdamas, kad tam tikroms provokacijoms, tikrinimams, kaip reaguoja NATO, Baltijos šalys tai yra gera terpė.

Todėl, pasak jo, galima tikėtis, kad tų manevrų metu gali įvykti tam tikrų provokacijų - kibernetinio saugumo srityje, informacijų provokacijų, "galbūt netgi tam tikrų sienų pažeidinėjimo", tikrinant reakciją ir pasirengimą.

Vis dėlto, vieno iš monografijos autorių teigimu, pagrindinė konkurencija vyks vadinamosiose minkštosiose sferose, bandant kiek įmanoma atsigriebti už prarastas įtakos sferas per pastaruosius dešimtmečius ir mėginant kiek įmanoma užčiuopti silpnąsias vietas, kur galima tikėtis kažkiek atstumti, perimti savo įtakos iš amerikiečių.

Į Europos Sąjungą (ES), pasak ekspertų nuomonę apibendrinusio mokslininko, Rusija žiūri kaip į konkurentę, su kuria galima bendradarbiauti ekonomikos klausimais pragmatiškai, tačiau labai kategoriška dėl to, kad ES plėstų savo politinę įtaką Rytų Europoje ir kitose sferose, kurias rusai laiko savo tiesioginės įtakos zona.

"Atitinkamai bet koks ES bandymas plėsti nebūtinai narystę, bet kad ir ekonominį bendradarbiavimą į Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazą yra sutinkamas Rusijoje priešiškai, ir tam stabdyti naudojamos pakankamai agresyvios priemonės", - konstatavo T. Janeliūnas.

Remdamiesi apklausa mokslininkai konstatavo, kad vienas iš Rusijos elgsenos scenarijų - Vakarų kantrybės ribų bandymas.

"Tai yra, Rusija žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo toliau per artimiausius metus bandys Vakarų kantrybę, naudodama pačias įvairiausias priemones, visų pirma minkštąsias, tai yra nuo propagandos, ekonominių priemonių, netgi iki tam tikrų karinių provokacijų (prieigose. - ELTA), bet vengiant tiesioginės karinės konfrontacijos su JAV ir NATO", - teigė T. Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad tokių veiksmų tikslas būtų pažiūrėti, kada Vakarai jau reaguoja ryžtingai į pastangas plėsti Rusijos įtakos zonas ir kiek galima bandyti kantrybę.

Mokslininkas konstatavo, kad tokia situacija jau tęsiasi keletą metų, ir kuo Vakarai silpniau reaguoja į provokacijas, tuo Rusija drąsėja.

"Jeigu ji nesusidurs su pasipriešinimu ir pakankamai griežtu atsaku, tarkime, stipriomis ekonominėmis sankcijomis ar netgi kažkokiais kariniais atsakais, jeigu Rusija naudos karines priemones, tai kantrybė bus bandoma ir toliau", - teigė T. Janeliūnas.

Pagal antrąjį mokslininkų scenarijų, Rusija vietoj konfrontacijos su amerikiečiais renkasi pagrindinį dėmesį skirti ES, siekdama kiek įmanoma labiau suskaldyti europiečių ir amerikiečių tarpusavio ryšius.

"Kadangi pagrindinis Rusijos požiūris yra tas, kad Europa yra priklausoma karine prasme ir kartais netgi politine prasme nuo amerikiečių, ES nėra vieninga, yra vis dar yra atskirų nacionalinių valstybių sambūris, tai kuo mažiau amerikiečių dėmesio bus Europai, tuo lengviau rusams bus susitarti su kiekviena ES šalimi atskirai, ir tuos interesus energetikoje, ekonomikoje, informacinėje srityje, netgi tiesmukai paperkant politikus ES šalyse, įgyvendinti taip, kaip jai reikia", - konstatavo T. Janeliūnas.

Siekiant ES skaldyti iš vidaus, pasak eksperto, Rusija gali naudotis silpnybėmis, kurios kyla pačioje ES: remti radikalias politines jėgas, kelti abejones dėl Europos ir demokratinių vertybių, bandyti sukelti abejonių, ar verta toliau palaikyti transatlantinius santykius, trikdyti transatlantinę prekybą.

Daug mažiau tikėtinu scenarijumi monografijos autorių apklausti ekspertai laikė Rusijos režimo kaitą. Jeigu tai atsitiktų, tai, jų vertinimu, galėtų atsitikti dviem būdais. Pirmasis - režimo kaita iš vidaus, kai valdantysis elitas "susipeša tarpusavyje".

"Tai gali atsitikti dėl to, kad bus tiesiog nepasidalinta tuo įprastu pelnu, kurį gauna, kai kažkas taps labiau nepatenkintas ir nuspręs, kad V. Putinas nebesuvaldo sistemos iš vidaus ir reikia keisti patį elito branduolį. Toks vidinis perversmas iš elito pusės gali įvykti pakeičiant arba tos grupės moderatorių, tai yra patį V. Putiną, sutariant, kad reikia kažkokio naujo lyderio, kuris geriau suvaldytų rentų pasiskirstymo sistemą, arba vidinis susipriešinimas bus toks, kad teks atverti uždarą sistemą naujam elitui", - teigė T. Janeliūnas.

Antrasis būdas, kurį numato ekspertai, kad Rusija galėtų transformuotis į liberalią pusę, tiesiog suvokdama, kad konfrontacija su Vakarais yra pražūtinga, ekonomiškai vedanti į aklagatvį ir tolesnis būdas tik per konfliktą bandyti išlaikyti savo valdžią yra niekuo neparemtas.

"Bet tai, anot mūsų apklaustų ekspertų, yra pakankamai mažos tikimybės scenarijai" - konstatavo T. Janeliūnas.

Pasak TSPMI mokslininko dr. Lauryno Jonavičiaus, prieš Rusiją yra iškilusi dilema - ji nori būti stabili, bet to kaina yra jos užstrigimas tam tikrame vystymosi etape. Tokia situacija, kaip aiškino mokslininkas, susiklosto dėl to, kad valdžioje esantys žmonės, vadinamoji dominuojanti koalicija, laikydamasi susitarimo nekariauti tarpusavy, tarsi sukuria stabilumo iliuziją, tačiau ją palaiko interesas pasidalinti rentas ir neįsileisti naujų žaidėjų į sprendimų priėmimo procesą.

"Tai reiškia valdžios užsidarymą nuo visuomenės, poreikį riboti politinių partijų steigimąsi, labai stiprų apribojimą to, ką mes vadiname paprastai demokratiniu procesu. Antra vertus, ribotos prieigos logika itin stabdo šalies ekonominį vystymąsi, nes jis susijęs su konkurencija", - sakė L. Jonavičius.

Asmenų rato, kurio interesas yra didinti sau rentas, užsienio politikos siekis, pasak eksperto, yra palaikyti konfliktišką pasaulį vien tam, kad galėtum pelnytis pardavinėjant ginklus kariaujančioms pusėms.

"Tu nenori, kad išsispręstų konfliktas, tu kuri konfliktus, (...) antras dalykas yra susijęs su energetika, kai beveik pusė tavo šalies biudžeto pajamų arba šiaip įplaukų į dominuojančios koalicijos bendrą krepšį sudaro pajamos iš parduotos naftos ir dujų, tavo interesas užsienio politikoje tampa kurti monopolines rinkas, kurti situacijas, kur tu kontroliuoji prekybą", - aiškino L. Jonavičius.

Lietuvos pašonėje esantį Kaliningradą ekspertai regi kaip tiesiogiai priklausomą nuo Maskvos karinį forpostą, kaip Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas jį vadina - "ašaka NATO gerklėje ".

"Kalbant apie Kaliningrado srities ir Lietuvos santykį, buvo bandymų užmegzti tiesiogiai ryšius su Kaliningrado srities elitu, bet galiausiai buvo (...) labai aiškiai suprasta, kad bet kokie santykiai su Kaliningrado sritimi įmanomi tik per Maskvą, ir bet kokios pozityvios darbotvarkės kūrimas tiesiogiai su regionu yra sunkiai įmanomas", - konstatavo V. Keršanskas.

Dabar, pasak jo, Kaliningrado sritis naudojama kaip geopolitinė korta atgrasyti NATO partnerius čia nuo veiksmų, kurie stiprina mūsų saugumą.

"Minkštoji politika, arba kultūrinio paveldo, tarp savivaldybių su Kaliningrado sritimi ir dabar vyksta, tiesa, tik tokiu lygmeniu. Panašu, kad pozityvią darbotvarkę įmanoma plėtoti, o bendrai žiūrėti į Kaliningrado sritį galima kaip į ašaką NATO gerklėje, kurią reikia paversti įstrigusia šaške geopolitinėje šachmatų lentoje šitame regione", - kalbėjo V. Keršanskas, pasak kurio, svarbu siekti su partneriais, kad Kaliningrado srities keliamos grėsmės būtų neutralizuotos.