- Gegužės 14-ąją minime Pilietinio pasipriešinimo dieną. Ką ji šiandien turėtų reikšti?

- Pilietinis pasipriešinimas visų pirma reiškia kažkokias bendrybes, kurios sieja sovietinę totalitarinę santvarką ir laisvų žmonių reagavimą į ją su šiandiena, kada mes formaliai gyvename liberaliosios demokratijos, nepriklausomos valstybės sąlygomis.

Reikšmė matoma tik tada, kai herojiškos praeities įvykio prisiminimas kažkaip daro įtaką mūsų elgesiui dabar. Kokio tipo laisvę ir kokio tipo pilietinę poziciją ginti reikia formalios liberaliosios demokratijos valstybės nepriklausomybės sąlygomis – čia sudėtingesnis klausimas.

Ir šiandien Lietuvoje turime ginti žmogaus savigarbą, ir šiandien reikia pilietinio nepaklusnumo prieš biurokratinį, represinių struktūrų, galios ir turto klanų savivaliavimą.

- Tačiau atrodo, kad praėjus 20 nepriklausomybės metų, Lietuvoje sudėtinga net mitingą surengti – akcijos prie Seimo ar Vyriausybės draudžiamos, mitinguotojai išgrūdami į pažliugusias aikšteles, miesto pakraščius.

Egidijus Aleksandravičius
- Esu įsitikinęs, kad apskritai šiandien Lietuvos valstybė, nepaisant konstitucinių liberaliosios demokratijos įtvirtinimo principų, vistiek yra biurokratinė valstybė, kurioje piliečio teisės nėra kaip nors labai pagarbiai priimamos. Jos priimamos daugiau pro sukąstus dantis, per negalėjimą - ne iš sisteminio jautrumo.

Man toks jausmas, kad apskritai tai nėra labai pagarbu – pervažiuoji per kokį trapų individą, ir kas čia tokio. Pavyzdžiui, Eglę Kusaitę patąsyti po „kagėbistinius“ kalėjimus. Arba kaip su kokiu kitu žmogumi pasielgti – pradedant nuo valdžios, baigiant žiniasklaida – ką nors užpilti, apjuodinti.

Nejautrumas atskiram, silpnam, pagarbos stygius, savosios galios ir pranašumo demonstravimas yra mūsų kasdienybės dalis. Ir ne pati valdžia dėl to kalta – valdžia tai esame mes – kokie mūsų bruožai, sąmonės savybės viešpatauja, tą mes ir sukuriame.

Esu įsitikinęs, kad mūsų susirinkimų, demonstracijų teisė įgyvendinama tik pro sukąstus dantis. Į piketavimą, eitynes – į viską žiūrima įtariai. Reagavimo į protesto akcijas posovietizmas yra akivaizdus.

Be abejo, ir mūsų visuomenės solidarumo tinklai pakankamai fragmentiški – mūsų protesto kultūra iš tikrųjų ganėtinai ydinga. Ši diena galėtų būti proga pamąstyti apie savąją protesto kultūrą.

- Kokius šių dienų pilietinio pasipriešinimo pavyzdžius išskirtumėte? Riaušės prie Seimo? Emigracija?

- Išties, kada nėra solidarumo tinklų, žmonės žymiai lengviau emigruoja negu streikuoja arba protestuoja. Emigracijos niekas nevaržo, o štai kokius nors protesto veiksmus padaryti, atlikti tą garbingai, nuosekliai, gerokai sunkiau. Nepasitenkinimas savuoju būviu, aplinka lengviausiai realizuojamas per emigraciją.

Ko gero, antrasis tokio protestavimo būdas – perversiški anoniminiai komentavimai internete. Pasineri į virtualią minią, kur nėra tavo veido, vardo ir tu nebūtinai turi dorai reikšti savuosius įsitikinimus, savąsias idėjines pozicijas. Protestas dažnai reiškiamas keiksmažodžiais.

Galimas dalykas, kad dalis anoniminio protesto dalyvių yra tiesiog su gerais kostiumėliais, prie sistemų prisitaikę herojai, kurie, vardan sistemos ir savo galios pozicijų, turi atsisakyti dalies savo spontaniškumo, tikrumo, įsitikinimo. Ir tada jie dalyvauja dvilypiuose žaidimuose – esi sistemoje ir esi savim nepatenkintas, dalyvauji ritualuose viešoje vietoje, o užkulisiuose jau reiški protestą, kad aplinkui visi vagys, blogiečiai...

- Kaip vertinate tai, kad Lietuvoje teisės mitinguoti negauna, pavyzdžiui, pensininkai, tačiau Kovo 11-ąją Vilniaus centre laisvai galima žygiuoti radikalams?

- Radikalai, „skinhedai“ taip pat yra piliečiai. Tačiau čia reikalinga, viena vertus, lygsvara, tam tikras tolerancijos ir gebėjimo išklausyti įvairias puses įpratimas. Iš kitos pusės, jau ir valstybės galiomis siekinys, kad vienų pilietinių grupių, protestų energija nebūtų užlieta ant kitų pilietinių interesų.

Gyvenant neoliberalinėje demokratijoje visi supranta, kad pasaulėžiūros ir vertybės svarbios, bet jau nebegalima leisti, kad viena kokia nors pasaulėžiūra ar ideologinė orientacija būtų fetišuojama, paversta vienintele, o kitaminčiai, kitamaniai ir kitaip besielgiantieji būtų užkišti už tvorų, žeminami, terorizuojami. Čia yra begalinis diskutavimo, ginčo ir tiesos ieškojimo procesas.

Bet kuriuo atveju, be pilietinio priešinimosi, be protesto kultūros vystymo, mes, matyt, geresnių savo gyvenimo kokybių negalėsime pasiekti.

- R. Kalanta laikomas pilietinio pasipriešinimo simboliu. Ar tokių simbolių turime dar?

- Žiūrint į šiandieną pro holivudinius akinius, manau, kad neturime. Nesakau, kad nebuvo dorų žmonių, kurie leistų sau priešintis, bet R. Kalanta iš tikrųjų turi tokius visus pasiaukojančio piliečio bruožus. Jis yra ikona. Bet kuriuo atveju, jis mūsų šiuolaikinėje tikrovėje, pilietiniame pasipriešinime nepranokstamas.

Žinoma, galima sakyti, kad partizanai, disidentai irgi buvo pilietinio priešinimosi aktyvistai – jie verti pačios didžiausios pagarbos. Bet kai kalbame apie tam tikrus simbolius, ikonas, R. Kalanta yra nenurungiamas.

Net jei kas nors burbės skleisdamas kagėbistinę pasaką apie psichiškai nesveikus jo bruožus, visada tai bus individualistinio, jaunuomenės, hipiško, tuo pačiu metu bendražmogiško protesto simboliu. Ir galime didžiuotis, kad mūsų istorija tokių herojų turi.

Gegužės 14-ąją minima Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. 19-metis R. Kalanta nusižudė protestuodamas prieš sovietinę santvarką. Kauno muzikinio teatro sodelyje jis apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino.

Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos ir KGB pareigūnus. Jie R. Kalantą palaidojo slapta. Tai sužinoję žmonės pradėjo rengti masines eitynes, demonstracijas, jų metu skanduoti politiniai šūkiai. Neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d., jų metu daugiau kaip 400 žmonių suimta. Šiandien R. Kalanta išlikęs kaip pilietinio pasipriešinimo simbolis.