Po derybų nakties paaiškėjo, kad laimėjo Europa, tuo metu A. Tsipras turėjo grįžti namo it musę kandęs: susitarimo sąlygos tokios, kad tikras kairysis neištvertų. Dar net nėra aišku, kaip reaguos A. Tsipro partijos „Syriza“ vadovaujama koalicija.
„Ką padarė Europos Sąjunga? Ji susiderėjo su Graikija ir privertė pasirašyti susitarimą, pagal kurį didžioji dalis pačių griežčiausių įstatymų turi būti priimta jau iki trečiadienio. Kitas dalykas, kad privatizacijai skirtas 50 mlrd. eurų vertės fondas realiai privatizuos Graikijos įmones su didžiule Europos Sąjungos intervencija į procesą. Tą darys nepriklausomas fondas, kurį steigs Europos Sąjunga – ji realiai viską ir kontroliuos. Kitaip tariant, kai kuriose vietose Graikijai net nepaliekama tiesioginių svertų“, - sako Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala.
Jo teigimu, taip buvo daroma todėl, kad Graikija niekas nebetiki. Pasak analitiko, pasiektas susitarimas daug griežtesnis nei buvo kalbėta prieš kelias savaites: tuomet pagrindinė problema buvo PVM ir pensijų reforma – o dabar Graikija turi įgyvendinti ir senus reikalavimus, ir naujus.
Pasak L. Kojalos, taip nutiko todėl, kad per spyriojimosi laiką Graikijos situacija stipriai pablogėjo: ką sako vien jau tai, kad prieš savaitę kalbėta apie 60-70 mlrd. eurų paskolos poreikį, dabar – 86 mlrd.
„Ir ką reiškia socialistui sutikti su privatizacija, kurią didele dalimi kontroliuos Europa? Tai yra visiškas politinis pralaimėjimas“, - sako analitikas.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas sako kol kas netikintis reformų pažadais: „Kol kas viskas rodo, kad nėra jokio pagrindo pasitikėti. Todėl ir siekiama, kad per artimiausias dienas būtų priimti konkretūs įstatymais ir tik tokiomis sąlygomis bus galima judėti toliau. Ryte kėdės, vakare – pinigai".
Posakis apie kėdes ir pinigus – tai aliuzija į Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „12 kėdžių“, kuriame legendinis sukčius Ostapas Benderis ištaria vieną garsiausių frazių: „Rytą pinigai – dieną kėdės, dieną pinigai – vakare kėdės, vakare pinigai – naktį kėdės“.
Eurozonos šalių ir Graikijos susitarimo esmė:
- Iki trečiadienio Graikijos parlamentas privalo priimti teisės aktus, kuriais būtų reformuojama ekonomika: racionalizuojama pensijų sistema; didinamos biudžeto pajamos iš mokesčių, ypač iš PVM; liberalizuojama darbo rinka, privatizuojami elektros tinklai, ilginamos darbo valandas;
- Euro zonos narės iš principo sutinka derėtis dėl 82-86 mlrd. eurų paskolos;
- Paskola būtų suteikta iš Europos stabilizavimo mechanizmo, tačiau Tarptautinis valiutos fondas būtų prašomas prisidėti nuo 2016 m. kovo mėnesio;
- Steigiamas naujas 50 mlrd. eurų vertės pasitikėjimo fondas, į kurį bus įtraukiamas Graikijos valdomas turtas. Tai mechanizmas, kad Graikija atsiskaitytų su Europos stabilizavimo mechanizmu. Pusė šios sumos bus panaudota Graikijos bankų rekapitalizavimui, kita pusė eis Graikijos skolos mažinimui (privatizuojant turtą) ir investicijoms;
- Graikija gaus trumpo laikotarpio paskolą, siekiant išvengti bankroto. Tai atskiri pinigai nuo Europos stabilizavimo mechanizmo paskolos. 7 mlrd. eurų bus skirta iki kito pirmadienio ir dar 5 mlrd. eurų iki rugpjūčio vidurio;
- Iš visos Europos stabilizavimo mechanizmo sumos, 10 mlrd. eurų bus skirta bankų rekapitalizavimui, tačiau iš viso šiam tikslui reikia 25 mlrd. eurų;
- Europos centrinis bankas ir euro zonos finansų ministrai turi stebėti, kaip Graikija laikosi visų reikalavimų;
- Derybos dėl Europos stabilizavimo mechanizmo paskolos prasidės tik tuomet, kai planas bus patvirtintas Suomijos, Vokietijos ir Graikijos parlamentuose;
- Euro zonos šalys narės yra pasirengusios kalbėti apie paskolos grąžinimo terminų pratęsimą, tačiau nebus jokio skolų nurašymo;
- Europos Komisija sieks surinkti dar apie 35 mlrd. eurų (neskaitant Europos stabilizavimo mechanizmo paskolos) ekonomikos augimo skatinimui ir darbo vietų kūrimui.
Kodėl pusė Europos šoko gelbėti Graikijos?
86 mlrd. eurų – tai milžiniški pinigai net ir euro zonos šalims. Tačiau kyla klausimas, kodėl visa Europa puolė šokti paskui A. Tsipro dūdelę, kuris pastaruoju metu nedarė nieko – tik kvailiojo.
L. Kojala teigia, kad pirmiausia Europos šalys yra suinteresuotos euro zonos stabilumu, mat Graikijai iš jos pasitraukus iškart susvyruotų Europos Sąjungos ir euro zonos integralumas.
„Jeigu viena valstybė išstotų iš euro zonos, tai būtų priežastis manyti (ypač jei ji per keletą metų išspręstų savo problemas), kad tokios euro zonos funkcionavimas yra kvestionuotinas. Tada kitos šalys – Portugalija, Ispanija, kurių skolos irgi didelės, o ekonominės problemos ne ką mažesnės – pradėtų manyti, kodėl jos neturėtų sekti tuo pavyzdžiu? Tada kyla rimtų klausimų: koks yra Europos Sąjungos egzistavimo variklis. Iki tol tai buvo ekonominė integracija ir didele dalimi – euras“, - sakė analitikas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tarptautinių santykių specialistas T. Janeliūnas sako, kad euro projekto patikimumas iš esmės buvo svarbiausias veiksnys, kodėl niekas nenorėjo Graikijos pasitraukimo iš euro zonos.
„Politine prasme euras buvo patrauklumo magnetas, kuris Europos Sąjungos viduje subūrė stabiliausias, finansiškai turtingiausias, patikimiausias šalis. Jei būtų pripažinta, kad ne visos euro zonos šalys yra patikimos, tai atitinkamai sumažėja visos euro zonos patikimumas“, - sako politologas.
T. Janeliūno teigimu, pasitraukusi iš euro zonos Graikija gali skatinti dezintegracinius procesus visoje Europos Sąjungoje: pavyzdžiui, blokuoti įvairias Europos Sąjungos iniciatyvas, kurioms priimti paprastai reikia vieningo balsavimo. Vienas toks liberum veto balsas gali tapti rimtu iššūkiu visai organizacijai.
„Savo ruožtu tai gali vesti į norą pasitraukti iš pačios Europos Sąjungos. Tai būtų antrasis domino kauliukas, kuris sukeltų dar didesnę sumaištį. Rizika gali kilti ir NATO. Nors nėra jokių precedentų, bet jeigu Graikija taptų visiškai nepatikima šalimi, jei ten įsivyrautų chaosas ir jos Vyriausybė vadovautųsi nežinia kokiais interesais, tai šalis imtų kliudyti įvairioms NATO iniciatyvoms. Ypač dabar, kai kyla saugumo iššūkių, ji gali elgtis priešingai NATO interesams, turint galvoje, kad Graikijos vyriausybė flirtuoja su Rusijos valdžia“, - sako politologas.
Kaip žinia, birželį A. Tsipras lankėsi Sankt Peterburge vykusiame Tarptautiniame ekonomikos forume, kur susitiko su prezidentu Vladimiru Putinu. Iš vienos pusės tai buvo derybinių pozicijų stiprinimas parodant, jog Graikija turi kur kreiptis pagalbos, bet iš kitos – Graikija ir Rusija palaiko ryšius per Ortodoksų bažnyčią, Rusija graikams atrodo patikima partnerė istorine prasme, nes rėmė prieš Otomanų imperiją XIX amžiuje.
T. Janeliūnas priminė, kad NATO kaip tik dabar po Rusijos agresijos Ukrainoje stiprina savo buvimą rytiniame aljanso pakraštyje, tad jei Graikija stengtųsi dar labiau suartėti su Rusija (ypač karinėje srityje), tai didintų NATO pažeidžiamumą.
Graikija į NATO įstojo 1952 m., kaip ir pagrindinė jos priešininkė – Turkija. Šaltojo karo metais abiejų šalių įstojimas buvo laikomas neišvengiamybe: pirma, taip buvo bandoma užkirsti kelią abiejų šalių tarpusavio konfliktui, antra, remiantis Trumano doktrina nebuvo galima leisti Graikijai ir Turkijai atsidurti už geležinės uždangos, todėl jos buvo įtrauktos į Maršalo planą – ekonominės pagalbos planą Europai.
Graikija saugumo požiūriu laikoma svarbia valstybe, nes tai puikus atramos taškas Balkanuose, iš jos patogu vandens keliu pasiekti Juodąją jūrą, vykdyti operacijas Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose.
Į Europos Sąjungą, kurios tuomet dar vadinosi Europos Bendrijomis, Graikija įstojo 1981 m., bet prašymą pateikė 1975 m. – praėjus metams po karinio konflikto su Turkija dėl Kipro, kai sala buvo padalinta į graikišką ir turkišką dalis. Eurą graikai įsivedė 2001 m., bet, kaip 2011 m. yra sakęs buvęs Europos centrinio banko vadovas Otmaras Issingas, Graikija sukčiavo prisijungdama prie euro zonos.
2004 m. tuometinis Graikijos premjeras Costas Karamanlis tik laimėjęs rinkimus apstulbo, kad buvusi socialistų vyriausybė klastojo pateikiamus duomenis, esą biudžeto deficitas neviršija 3 proc. BVP.