Černobylio draudžiama zona – teritorija, į kurią taip paprastai nepateksi, tai zona, po branduolinės katastrofos smarkiai užteršta radiacija. Nepaisant to, kaip sužinojo žurnalistai, žmonės į šią, kaip paaiškėjo, ne taip jau ir griežtai draudžiamą zoną atvyksta - ir kuo toliau, tuo tokių smalsuolių daugiau.
– Maksimai, koks šiandien susidomėjimas tragedijos istorija ir Draudžiama zona iš esmės?
– Susidomėjimas labai didelis, kiekvienais metais žmonių atvažiuoja vis daugiau ir daugiau. Tik 2014 metais dėl geopolitinės situacijos srautas buvo kiek sumenkęs: žmonės paprasčiausiai bijojo važiuoti į mūsų šalį. Savo vaidmenį atliko ir kariniai veiksmai Ukrainos Rytuose. Nepaisant to, vėliau po truputį žmonės ėmė drąsėti ir vėl atvažiuoti, dalintis informacija socialiniame tinkle „Facebook“ ir kitose socialinės žiniasklaidos priemonėse. Žmonės puikiai supranta, kad į Kijevą, į Černobylį važiuoti visiškai saugu – ir pradėjo vėl tai daryti. Negaliu skųstis – šiais metais lankytojų tikrai netrūksta.
– Tai susiję su 30-osios Černobylio branduolinės katastrofos metinėmis?
– Dėl 30-ųjų metinių žmonės atvažiuoja iš esmės dėl su profesine veikla susijusių tikslų, pavyzdžiui, žurnalistai. Paprastų turistų atvykimas su metinėmis mažai susijęs.
– Kodėl auga susidomėjimas? Bėga metai, juk po truputėlį tie įvykiai turėtų lėtai grimzti užmarštin... Arba priešingai – galbūt dėl to, kad Draudžiamoje zonoje radiacijos prasme tampa vis saugiau ir saugiau?
– Šiuo atveju galime kalbėti apie dvi priežastis. Pirmoji – kaip jūs ir sakėte, laikui bėgant mažėjantis radiacijos kiekis, o antroji priežastis – atsiranda vis daugiau informacijos. Kai prieš keliolika metų į Zoną atvykdavo žmonės, jie net nenutuokdavo, ko tikėtis. Tais laikais internete nebuvo tiek informacijos.
Pavyzdžiui, lankytojai tikėdavosi, kad atominė jėgainė yra pačiame Černobylio centre, nežinojo, kad iš tikrųjų atstumas apie 15 kilometrų. Taip pat turistai vildavosi išvysti išdegusią žemę, manė, kad ten galima lankytis tik apsirengus skafandrus ar kažką panašaus. Dabar atvykstantieji jau gana neblogai žino, ko tikėtis. Pati didžiausia lankytojų kategorija – tie, kurie atvažiuoja pasižiūrėti ne tik atominės elektrinės, bet ir savo akimis pamatyti, kaip atrodė gyvenimas Sovietų Sąjungoje.
– Kitaip tariant, prisiminti pamirštus laikus...
– Taip. Sugrįžti 30 metų atgal. Tai ne šiaip ekskursija, bet ir savotiška kelionė laiku.
– Kokie stereotipai siejami su Černobyliu ir Pripete? Iš serijos „ten laigo trigalviai arkliai“. Kiek tokiuose stereotipuose tiesos? Juk dūmų be ugnies nebūna...
– Mutantai – tai standartinis klausimas. Faktiškai kiekvienoje grupėje atsiranda žmogus, kuris paklausia apie dvigalvius gyvūnus. Nieko panašaus Zonoje nėra buvę! Atliekami įvairūs tyrimai, o jų rezultatai ne kartą įrodė, kad tokių akivaizdžių mutacijų nėra.
– Kokius dar juokus ir istorijas apie šias dvi vietas pasakoja žmones?
– (juokiasi) Zombiai Draudžiamoje zonoje!
– Kiek žmonių šiuo metu gyvena Černobylyje? Gyvena tik elektrinės darbuotojai ir tie, kurie susiję su Draudžiamos zonos priežiūra?
– Oficialus Černobylio miesto statusas – negyvenamas. Šiuo metu jis įvardijamas kaip Draudžiamos zonos administracinis centras, kuriame dirba Draudžiamos zonos administracija ir įsikūrę aptarnaujančių bendrovių biurai. Kitaip tariant, ten laikinai gyvena personalas. Nuolatinių gyventojų ten nėra.
Įprastas darbo grafikas – keturios ir trys dienos: nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – darbo dienos, nuo penktadienio iki sekmadienio – laisvadieniai. Tuo metu darbuotojai gyvena buvusiuose daugiabučiuose, kurie perdaryti trumpalaikiam apgyvendinimui. Yra ir tokių, kurie dirba grafiku 15/15. Tokios rotacijos principu dirba ugniagesiai, policija ir apsauga.
Zonos administracijoje dirba kiek daugiau nei 3 tūkst. žmonių. Pačioje elektrinėje – beveik 5 tūkst. žmonių: darbininkai, atsakingi už sklandų elektrinės eksploatacijos nutraukimą ir naujo sarkofago statybas. Taigi iš viso 8 tūkst. žmonių.
– Ar už kenksmingas darbo sąlygas moka papildomai?
– Kažkokia priemokų sistema egzistuoja. Nepaisant to, šiais laikais nebebūna tokių dalykų, kad vairuotojas Zonoje uždirbtų daugiau nei, pavyzdžiui, banke dirbantis vairuotojas. Nebėra sistemos, kuri buvo Sovietų Sąjungoje: pirmosios, antrosios klasės vairuotojas... Žmogui tiesiog pasiūloma suma pinigų, ir jis arba sutinka dirbti, arba ne. Nedrįsčiau teigti, kad Zonoje daug moka.
Savaime suprantama, atlyginimai čia kiek didesni nei apylinkėse, tačiau, vertinant pagal Kijevo standartus, tikrai negalėčiau pasakyti, kad jie dideli – tiesą sakant, mažesni nei vidutinė alga Ukrainos sostinėje.
– Po šiai dienai niekaip nesutariama: ar tada – 1986 balandžio 26 dieną – būta sprogimo. O gal tai buvo ne sprogimas, o tiesiog didelio masto ir staigus medžiagos išmetimas?
– Žinoma, tai buvo sprogimas. Tik ne branduolinis, o šiluminis. Perkaitus reaktoriui, jo viduje susidarė perteklinis spaudimas, kuris jį ir susprogdino. Panašiai kaip garų puodo sprogimo atveju, tik šiuo atveju į aplinką pateko radioaktyvių medžiagų.
– Kokių problemų šiuo metu yra Draudžiamoje zonoje?
– Savaime suprantama, yra bėdų dėl atlyginimų. Jeigu nevynioti žodžių į vatą, kalbant apie šiuo metu čia atliekamus darbus, dabar yra statomas naujas reaktoriaus Nr. 4 sarkofagas. Išvežama labai daug radioaktyvių atliekų, atsirandančių ruošiant aikštelę. Būtina statyti saugyklą. Tai viena iš problemų – vietų radioaktyvioms atliekoms laidoti statybos ir eksploatacija.
Kita problema – elektrinės eksploatacijos nutraukimas. Šiuo metu čia elektra nebegaminama. Nepaisant to, branduolinė jėgainė nėra vienas iš tų objektų, kur tiesiog galima pakabinti spyną, uždaryti ir tiesiog pamiršti. Ten yra branduolinių medžiagų, taigi, norint jėgainę uždaryti, būtina atlikti daug sudėtingų darbų, kaip saugiai nutraukti jos eksploatavimą. Konkrečiai kalbu apie branduolinio kuro bei visų radioaktyvių medžiagų išėmimą iš reaktoriaus, radioaktyvaus vandens valymą, visos radiaciją skleidžiančios įrangos demontavimą.
– Kur visa tai dėti?
–Tam ir reikalinga saugykla! Zonoje yra ir dar viena problema: 1986 metais įgyvendintas primityvių saugyklų projektas. Išoriškai jos primena savotiškas krūvas, bet kas tai iš tikrųjų, mes dar negalime pasakyti, šis faktas nedokumentuotas. Dabar mums reikia išsiaiškinti, kas tai per primityvios saugyklos, ir ką su jomis daryti.
– Ir vis dėl to: kokia oficiali tragedijos priežasčių versija? Ir dar vienas iš amžinųjų klausimų: „Kas kaltas?“
– Yra dvi priežastys: žmogiškasis veiksnys ir paties reaktoriaus ydos. Kitaip tariant, jis buvo suprojektuotas taip, kad, veikdamas tam tikru režimu, tapdavo nestabilus ir sunkiai valdomas. Kai įvyko avarija, reaktorius veikė kaip tik tokiu režimu: ilgą laiką dirbo menku pajėgumu.
Dabar apie žmogiškąjį veiksnį – žmonės, dirbę tą nelemtą pamainą, atsidūrė tokiose sąlygose, kad tiesiog buvo priversti atlikti reaktoriaus bandymą. Atlikti bandymą, ignoruodami turimus nuogąstavimus ir įtarimus, kad tokie veiksmai nėra teisingas sprendimas.
Reglamente nieko apie tai, kad tokiu režimu dirbantis reaktorius nestabilus, nebuvo. Ir tie žmonės – tas pats Anatolijus Stepanovičius Diatlovas, kuris ir buvo atsakingas už tą bandymą – neturėjo jokio juridinio pagrindo atsisakyti atlikti bandymą. Nebuvo kuo remtis!
Paprasčiausias atsisakymas būtų reiškęs bandymų programos nesėkmę. Reaktorių valdę inžinieriai bandė įsikišti, tačiau, deja, akivaizdu, kad jais niekas nepatikėjo... Mano asmeninė nuomonė dėl tragedijos priežasčių ir padarinių – tai, kad pats projektas nebuvo be trūkumų.
– Nebesikišant žmogui, gamta pradeda aktyviai reikšti savo teises. Kalbama, kad Zonoje šeimininkauja gyvūnai, auga grybai, uogos, klesti krūmai ir medžiai...
– Taip, ekosistema atsigauna, ji po truputį darosi tokia, kokia buvo iki XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio: iki to laiko, kol čia nepradėjo savivaliauti žmogus, nepradėjo jaukintis šios teritorijos, nepradėjo kasti drenažinių kanalų, aktyviai kirsti miškų, plėsti gyvenviečių. Pavyzdžiui, dabar čia auga medžiai, kurie ten augo seniau. Formuojasi pelkės. Gamta atsigauna. Laukais laigo Prževalskio arkliai – įprasti šioms vietoms.
Černobylio atominės elektrinės avarija
1986 metų balandžio 26 dieną Vladimiro Lenino vardo atominės elektrinės energijos bloke Nr. 4 įvyko sprogimas, sunaikinęs reaktorių. Įvykus avarijai, į aplinką pateko branduolinio kuro skilimo produktų, radiacinis užterštumas fiksuotas ne tik šalia elektrinės, Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos teritorijose, bet ir už tūkstančių kilometrų nuo nuotėkio vietos.
Iš karto po katastrofos mirė 31 žmogus, dar 600 tūkst. darbininkų, dalyvavusių gesinant gaisrą ir tvarkant avarijos vietą, gavo itin didelę dozę radiacijos. Radiacijos teko beveik 8,4 mln. Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos gyventojų, iš jų namus dėl pavojaus teko palikti beveik 404 tūkst.
Draudžiama zona
Kaip pasakoja mūsų gidas M. Krygina, šiuo metu darbo dieną Draudžiamą zoną aplanko maždaug septynios turistų grupės. Savaitgaliais sulaukiama ir daugiau nei dešimties.
– Kas kategoriškai draudžiama Draudžiamoje zonoje?
– Atvykstate į radiacija užterštą zoną. Tai reiškia, kad aplinkoje yra radionuklidų (radionuklidas – atomas, turintis nestabilų branduolį, galintis savarankiškai transformuotis (vadinamasis radioaktyvusis skilimas). Svarbiausias su tuo susijęs draudimas – nerekomenduojama niekur sėstis, gultis, dėti daiktų (net ir ant kelio). Pavyzdžiui, važiavo mašina iš elektrinės ir vežė radioaktyvių atliekų į saugyklą – neduok Dieve, kas nors iškrito...
– Ar galima Zonoje valgyti ir gerti?
– Valgyti Draudžiamoje zonoje galima tik specialiai tam skirtose vietose – valgyklose ir tik labai kruopščiai nusiplovus rankas. Valgyti po atviru dangumi čia nerekomenduojama: pirmiausia niekas negali garantuoti, kad jūsų rankos pakankamai švarios, o antra – niekas nežino, kas gali ant maisto užkristi.
– O rūkyti?
– Kai kurie radionuklidai iš organizmo nepasišalina. Pavyzdžiui, stroncis kaupiasi kauluose. Draudimas rūkyti susijęs su tuo, kad cigaretę laikote pirštais ir ją vėliau liečiate lūpomis. Dar viena priežastis, kodėl čia nerūkoma – priešgaisrinė sauga. Praeitą vasarą kilo nemažai gaisrų.