Interviu DELFI I. Blekaitytė papasakojo tai, kas ją gyvenant ir dirbant Barselonoje labiausiai stebina. Tai – dėl patiriamo streso išduodami biuleteniai, bendri pusryčiai ir nesibaigiantis bendravimas su kolegomis.

Ispanų kalbą išmoko Kosta Rikoje

Ieva Blekaitytė Barselonoje gyvena beveik dvejus metus. I. Blekaitytė dirba personalo vadove įmonėje „Cafosa Gum“, Mars Inc.“, gaminančioje pagrindinį kramtomos gumos ingredientą. Įmonė priklauso didžiausiai pasaulyje kramtomosios gumos gamintojai „Wrigley“, kuri yra vienos didžiausių pasaulyje maisto produktų bei maisto gyvūnams augintiniams kompanijos „Mars Incorporated“ dalis.

Prieš tai septynerius metus I. Blekaitytė dirbo personalo vadove kompanijoje „Wrigley Baltics“ Lietuvoje ir buvo atsakinga už Baltijos šalis. Pasak I. Blekaitytės, įmonė „Mars“ daug dėmesio skiria darbuotojų ugdymui – vyksta nuolatiniai ugdymo bei karjeros planavimo pokalbiai, kurių metų aiškinamasi, ko darbuotojas nori. Darbuotojai skatinami kas 3-4 metus daryti pokyčius karjeroje, netgi keisti funkcijas.

„Atėjo momentas, kai ir man norėjosi pokyčių. Pasikalbėjau su vadovu, atsirado vieta Barselonoje, aš jau kalbėjau ispaniškai, tad iškart turėjau daugiau galimybių ten patekti. Man patinka pažinti naujas kultūras, žmones, ispaniška kultūra man labai artima, nes dažnai važiuodavau į Ibisą, kur gyvena mano sesuo“, – tai, kodėl sumąstė pretenduoti į poziciją Barselonoje, pasakoja Vilniaus universiteto bei ISM vadybos ir ekonomikos universitetų absolventė.

Ispanų kalbą lietuvė išmoko metus gyvendama Kosta Rikoje, kur stažavosi su organizacija AIESEC. Vėliau ji kalbos neleido užmiršti bendraudama su ispanakalbiais draugais. Dabar, pastebi pašnekovė, jai ispaniškai kalbėti lengviau nei angliškai.

Ieva Blekaitytė, nuotr. A. Žygaitės

Atvykusi į Barseloną, iš pradžių lietuvė buvo labiau atsakinga už darbuotojų ugdymo strategijos kūrimą ir įgyvendinimą, vėliau perėmė personalo verslo partnerės pareigas gamykloje, kur turėjo galimybę geriau susipažinti su gamykloje veikiančiais procesais. Tik po keleto mėnesių ji buvo paruošta 145 darbuotojų kolektyvo personalo vadovės pareigoms. Dabar I. Blekaitytė atsakinga už personalo strategijos kūrimą, darbą su vadovais ir personalo komanda. Užduotis – sukurti atmosferą, kurioje būtų ne tik gera dirbti, bet ir kur kiekvienas darbuotojas galėtų tobulėti ir maksimaliai panaudoti savo gebėjimus bei potencialą.

Jau antrus metus iš eilės „Mars“ įmonė Ispanijoje išrenkama geriausia vieta dirbti 500-1000 darbuotojų dydžio įmonių kategorijoje.

Stebino bendradarbių pusryčiai

I. Blekaitytės darbo diena susideda ne tik iš suplanuotų susitikimų bei susirinkimų – jai dažnai tenka spręsti staiga užgriuvusius klausimus. „Pagrindinis mane nustebinęs skirtumas nuo Lietuvos tas, kad čia žmonės dirba gal netgi daugiau. Mitas, kad ispanai dirba mažai. Galvojau, kodėl taip yra – manau, jie nedirba taip efektyviai kaip mes, gyvenantys Šiaurės šalyse ar Vakarų Europoje. Čia labai daug dėmesio skiriama santykių sukūrimui. Čia tai labai svarbu, per pirmas porą savaičių kai kurie mano kolegos apie mane žinojo daugiau nei kai kurie kolegos Lietuvoje per 7 metus“, – pasakoja lietuvė.

Ispanijoje įprasta, kad kiekviename susitikime mažiausiai penkios minutės skiriamos pasipasakojimui, kaip sekasi. Jei esi naujokas, sulauksi klausimų, ar viskas gerai, ar tinkamai įsikūrei.

Ieva Blekaitytė
Kiekvieną dieną kolegos darbe kartu pusryčiauja. „Kiekvieną rytą, 10 val., visi dings iš biuro. Aš pirmą savaitę nustebau ir klausiau, kur visi eina, gal aš kokį susirinkimą praleidau. Tam skiriamas pusvalandis, paskui, nuo antros, skiriama valanda pietums“, – pasakoja I. Blekaitytė.

Dauguma paslaugas teikiančių įmonių bei parduotuvių 14-17 val. užsidaro siestai. Darbo diena vidutiniškai trunka apie aštuonias valandas ir daugiau. „Kodėl jie čia dirba ilgiau? Visiems rūpi, kaip tu gyveni ir kaip sekasi, kol gerdamas kavą bendrauji su kolegomis, o tai vyksta dažniau nei Lietuvoje, daug laiko prarandi. Turbūt čia efektyvumo klausimas, mat darbą vis tiek turi padaryti“, – sakė pašnekovė.

Ima streso atostogas

„Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką, kurį pavadinau streso atostogomis – daug žmonių dėl streso pasiima biuletenį. Čia tam skiriamas gana didelis dėmesys. Jeigu darbuotojas blogau jaučiasi, jam kelias dienas skauda galvą, tu nespėji su darbais, tavo santykiai su vadovu nėra patys geriausi, nuėjęs pas gydytoją labai lengvai gali gauti biuletenį dviem trims savaitėms, o kartais net keliems mėnesiams. Tai priklauso nuo streso lygio“, – sakė „Cafosa Gum“ personalo vadovė.

Pašnekovė nežino, kaip nustatomas streso lygis, tačiau įmonėje streso biuletenį jau ėmė ne vienas. Tuo metu Lietuvoje stresas kartais laikomas tarsi gyvenimo varikliu. Pasak I. Blekaitytės, Ispanijoje darbdaviai į tai nežiūri kreivai, o, priešingai, tokiu darbuotoju rūpinasi, galvoja, kaip žmogų integruoti po ligos. Į tai žiūrima rimtai, vadovas po ligos grįžusį žmogų kelis mėnesius stebi, su juo kalbasi.

„Cafosa“ – ispaniška įmonė, joje dirba tik trys užsieniečiai. Prieš ketverius metus įmonei pradėjęs vadovauti generalinis direktorius atnešė daug naujovių ir pradėjo ieškoti naujų žmonių. „Su tuo, kad aš lietuvė, siejama didelių lūkesčių. Žmones domina, kaip tuos pačius darbus mes atliekame Lietuvoje, mano, kad mes iš Šiaurės, tad esame labiau struktūruoti, efektyvesni. Buvau sutikta labai šiltai“, – pasakojo lietuvė.

Įvardijo svarbiausius kriterijus priimant į darbą

I. Blekaitytei tenka priimti darbuotojus į aukštesnes pareigas. Pirmiausia jos įmonėje svarbūs minimalūs kriterijai – techniniai įgūdžiai, išsilavinimas. „Bet labai svarbu asmeniniai įgūdžiai, tokie kaip efektyvi komunikacija, prisitaikymas, iniciatyva, gebėjimas mokytis ir potencialas. Sakyčiau, gebėjimas mokytis – svarbiausias kriterijus, nes jei žmogus gali greitai priimti informaciją, išmokti, reiškia, jis daug lankstesnis, lengviau adaptuojasi“, – aiškina personalo specialistė.

Priimdama į darbą I. Blekaitytė galvoja ne tik apie tą poziciją, bet ir dviem žingsniais į priekį – ką tas žmogus galės daryti po 3-4 metų. „Deja, jei nematau perspektyvos, žmogus gali ir 100 proc. atitikti šią poziciją, bet atsakymas bus ne – mes planuojame karjerą ir tobulėjimo perspektyvas“, – sako pašnekovė

Ką I. Blekaitytė patartų karjerą planuojantiems jauniems žmonėms?

„Manau, labai svarbu derinti mokslą su užklasine veikla ir nuo pat pirmų kursų labai svarbu, ką veiki šalia studijų. Dabar tiek įvairiausių organizacijų, kuriose gali save išbandyti. Skaitydama CV, labai daug dėmesio skiriu tam, ką žmogus veikia be studijų“, – pasakojo I. Blekaitytė.

Barselonoje kai kas pigiau nei Vilniuje

I. Blekaitytė pasakoja, kad dauguma vietinių Lietuvą gerai žino. Katalonai Lietuvą puikiai žino iš Baltijos kelio, savo kovą už nepriklausomybę sieja su Baltijos šalių išsilaisvinimu iš sovietų jungo.

„Jie į Lietuvą žiūri kaip į vieną sektinų pavyzdžių kaip atsikovoti nepriklausomybę“, – teigia pašnekovė. Dauguma vietinių save laiko ne ispanais, o katalonais ir šia tema nelinkę diskutuoti.

Ieva Blekaitytė
Katalonijos sostinėje Barselonoje lietuvei labai patinka, nes tai miestas, turintis viską – jūrą, kalnus, kuriuose po poros valandų kelio gali slidinėti. Laisvalaikiu I. Blekaitytė sportuoja, o aistra laiko šokius – šoka kizombą, mokosi tango, samba šokių paslapčių bei domisi šokio terapija – biodanza.

Pašnekovė akcentuoja daug dėmesio skirianti savęs tobulinimo kursams. Kelis kartus per metus ji dalyvauja sesers Leonoros Be You Ibisoje organizuojamuose mokymuose moterims „Kelionė į save“.

„Tai gilių vidinių transformacijų savaitė, tai programa, ne vienerius metus organizuojama profesionalų komandos, kuri pirmoji pradėjo organizuoti tokio tipo mokymų programas. Tai savaitė, kuri kiekvienai taps vienu iš įsimintiniausių įvykių gyvenime. Tai daugiau nei įprastos jogos ir meditacijų kelionės, tai savaitė, kurioje sudėta ne vienerių metų ir ne vieno profesionalo mokymų patirtis bei išmintis. Tai patirtis bei moterų draugystė visam gyvenimui“, – kalbėjo I. Blekaitytė.

I. Blekaitytė pastebi, kad Barselonoje daug kas pigiau nei Vilniuje. Barselonoje didžiausią pajamų dalį turi skirti butui, mat NT kainos gana aukštos. Visa kita – transportas, maistas – kainuoja mažiau nei Lietuvoje, o ir kokybė daug aukštesnė: „Už tą pačią kainą gali valgyti daug kokybiškesnį maistą nei Lietuvoje. Po euro įvedimo kainų skirtumas vis labiau jaučiasi“.