Buvo laikas, kai Lietuvos pakraštyje prasmegęs Didžiasalio kaimas ėmė augti kaip ant mielių ir tapo klestinčiu miesteliu. Tačiau anuomet perspektyvus miestelis šiandien minimas kaip didžiausias socialinis skaudulys.
Didžiasalis, L.Stražnicko nuotr.

Subūrė melioracija

Iš kurios pusės įvažiuotum į Didžiasalį, negali nepastebėti kontrasto – daugiabučiai užkaltais langais ir dailiai tvarkomi namai. Prie vieno namo centrinėje Salos gatvėje akį patraukė neįprastas vaizdas – koplytėlė su šventųjų skulptūromis ir užrašu „2000 metai“. „Vaclovas Papšys“, – prisistatė mus pasitikęs namo šeimininkas ir paaiškino, kad šią koplytėlę sukūrė krikščionybės 2000 metų jubiliejui.

Viduje Vaclovo išdrožtų kūrinių – dar daugiau: šventųjų skulptūros, Betliejaus prakartėlė ir netgi gimtosios sodybos Galalaukio kaime maketas... 86-erių senolis – tikras miestelio metraštininkas. Savo atsiminimus jis yra įamžinęs solidžioje knygoje, daug vertingos medžiagos sukaupęs storiausiuose albumuose ir aplankuose.

Vaclovas Papšys, L.Stražnicko nuotr.
Vaclovas Papšys, L.Stražnicko nuotr.

„Didžiasalyje aš nuo 1973 metų. Anksčiau gyvenome Galalaukio kaime. Ten 1920 metais tėvai buvo susirentę medinį namą. Tačiau namui apnykus, valdžia neleido daryti kapitalinio remonto. Paskui melioracija privertė keltis į gyvenvietę. Išmokėjo daugiau kaip trijų tūkstančių rublių kompensaciją, pridėjau dar du savo sutaupytus ir ėmiau statytis šitą namą. Tada statybinės medžiagos buvo pigios.

Viską dariau pats, nes samdyti nebuvo už ką. Dienomis būdavau kolūkio mechaninių dirbtuvių vedėjas, o vakarais – statybininkas. Mūrydavau iki vėlumos. Kai sutemdavo, pasišviesdavau stulpe įtaisyta lempute. Per porą metų pasistačiau“, – pasakojo namo šeimininkas.
Anuomet Didžiasalis buvo paprastas Lietuvos kaimas su bene aštuoniasdešimt ūkininkų. Melioracija jį dar padidino. 1970-aisiais čia jau buvo 210 gyventojų.

Kūrėsi miestelis

Ramios gyvenvietės tylą aštuntojo dešimtmečio pradžioje sujaukė ekskavatorių burzgimas ir mašinų gausmas. Apylinkėse aptikus kokybiško molio klodų buvo pradėtas statyti Statybinių medžiagų kombinatas.

„Mums, kaimo senbuviams, dėl to džiaugsmo buvo mažai. Gamyklos teritorija užėmė derlingos žemės plotus, visas kaimas paskendo dulkėse. Gerai tik tai, kad asfaltą padarė. O paskui, pradėjus veikti keramzito gamybos cechui, nuo ankstyvo ryto žmones erzindavo triukšmas. Kai vėjas atsisukdavo iš gamyklos pusės, miestelyje pasklisdavo rudos keramzito dulkės, jomis buvo apneštos visos apylinkių pievos“, – didžiuosius pokyčius prisiminė Didžiasalio metraštininkas.

1975 metais Statybinių medžiagų kombinatas pradėjo veikti: aplinkinėse kasyklose buvo kasamas molis, o šalia esančios gamyklos krosnyse – degamos plytos.

Buvusi ūkininkų gyvenvietė ėmė augti kaip ant mielių: 1979 metais čia jau gyveno beveik du tūkstančiai gyventojų, o 1985-aisiais jų buvo beveik pustrečio tūkstančio. „Privažiavo daug žmonių iš visos Lietuvos. Ir ne tik... Labai daug atvažiavo baltarusių, rusų, ukrainiečių... Pristatė parduotuvių, ambulatoriją, dvi mokyklas, du vaikų darželius, kavinę“, – dėstė miestelio senbuvis.
Netoli sienos su Baltarusija išsiplėtusi gyvenvietė, be kombinato, netrukus dar gavo ir svarbią susisiekimo arteriją – čia buvo atvesta geležinkelio linija. Ji buvo unikali tuo, kad norint pasiekti miestelį traukiniu Vilnius–Didžiasalis nuo Adutiškio reikėjo važiuoti per Baltarusijos teritoriją.

Didžiasalis, L.Stražnicko nuotr.
Didžiasalis, L.Stražnicko nuotr.

Kiti laikai, kiti ir papročiai

Didžiasalio šviesuolis pasakojo, kad nuo seno Didžiasalio gyventojams ryšiai su kaimynine Baltarusija buvo labai svarbūs. Dar lenkų okupacijos metais lietuviai vežimais, prikrautais įvairiausių žemės ūkio gėrybių, kas savaitę dardėdavo į už keliolikos kilometrų esantį Vidžių miestelį. Ten vykdavo vienas didžiausių turgų. Jis neprarado savo reikšmės ir sovietmečiu. „Į Vidžius veždavome grūdų, kiaušinių, sviesto, obuolių, paršiukų. Ten buvo nemažai parduotuvių. Ko reikėdavo, apsipirkdavome ten. Kitas turgus vykdavo už 20 kilometrų esančiame Adutiškyje. Didžiasalyje niekada nebuvo turgaus. Čia nebent kariškių žmonos atveždavo parduoti kokių nors drapanų. O šiandien artimiausias turgus – tik Ignalinoje“, – pasakojo senolis.

Kitados klestėjęs ir perspektyvus miestelis, anot Vaclovo, šiandien merdi kurtinamoje tyloje. „Kai išardė gamyklą, žmonės išsivažinėjo, liko daugybė tuščių butų. Dabar Didžiasalyje – vien pensininkai. Jaunimui čia nėra ką veikti“, – apie niūrią miestelio nūdieną prabilo vietos gyventojas.
Šalto ir šilto gyvenime matęs senolis atvirai sako, kad geriausi laikai Didžiasaliui buvo bene sovietmečiu. Tačiau ir jie ne iš karto atėjo. „Lenkų laikais gyvenimas buvo labai sunkus.

Daugiausia pajamų ūkininkai gaudavo iš linų. Lenkų valdžia žemdirbiais nesirūpino, nestatė jokių fabrikų. Vietiniai važiuodavo užsidirbti pas Latvijos ūkininkus ar į fabrikus. Atėjus sovietams ir įkūrus kolūkius, penkiolika metų irgi buvo sunku – už darbadienius mokėjo varganus pinigus, o mokesčius mokėti juk reikėjo. Negalėdavai nei kiaušinio, nei sviesto suvalgyti – vis turgun tempdavai. Tik kai čia buvęs Liudo Giros kolūkis praturtėjo ir tapo milijonieriumi, gyvenimas palengvėjo. Tris kartus kolūkio profsąjunga man davė kelialapius į sanatoriją Birštone. Pačiam tik 42 rublius tereikėjo sumokėti“, – laikus lygino pašnekovas.

Ponas Vaclovas jau ketverius metus gyvena vienas savo statytame name. Jo du sūnūs yra įsikūrę atskiruose butuose tame pačiame miestelyje, o dukra gyvena sostinėje. Senolis daugiau kaip dvidešimt metų gieda bažnytiniame chore. Savos bažnyčios Didžiasalis neturi. Artimiausia – už keturių kilometrų Tverečiuje.

Paviešėję pas Didžiasalio šviesuolį, leidomės pasižvalgyti po šį garsųjį Ignalinos rajono miestelį.

Didžiasalis, L.Stražnicko nuotr.
Didžiasalis, L.Stražnicko nuotr.

Pagrindine gatve į karo vaizdus

Važiuojant pagrindine miestelio gatve, tarsi kaleidoskope atsiskleidžia visa Didžiasalio istorija – nuo nuosavų kitados gyvenvietę sudariusių namų, per keramikų daugiabučių kvartalą su lentomis užkaltais langais ar švytinčiais plastikiniais rėmais, puošniomis užuolaidomis iki griuvenų krūvos gatvės pabaigoje.

Pirmą kartą atvykus į Didžiasalį nelabai buvo aišku, kas šių griuvėsių vietoje stovėjo miestelio klestėjimo metais. Laimė, išvydome mūsų pusėn artėjančias dvi moteris. Tad jas ir užkalbinome. „Elena ir Dana“, – prisistatė moterys. „Dabar esame pensininkės, o kažkada abi dirbome buvusiame Statybinių medžiagų kombinate: aš buvau gamyklos meistrė, mano darbininkai kraudavo vagonus, o Dana dirbo mechaninio cecho viršininke“, – toliau tęsė Elena.

Raudonų plytų pastatas, dabar jau be langų, su priešais tyvuliuojančiu ir amžiams numirusiu fontanėliu – buvęs kombinato administracinis pastatas. Priešais akį rėžiantys griuvėsiai – visa, kas liko iš gamybos cechų. Virš tos griuvėsių krūvos ryškėjantys padoresnio statinio kontūrai – bendrovės „Ignolita“ medienos cechas, dabar dirbantis net trimis pamainomis.

Šalimais dar yra įsikūrusi Vilniaus statybos, kelių tiesimo ir remonto bendrovės „Luidas“ antrinė įmonė „Luido keramika“, jau seniai ketinanti čia statyti naują plytų gamyklą. Mat mokslininkai nustatė, kad šalia miestelio esantys didžiuliai kokybiško molio telkiniai puikiai tinka ne tik plytų, bet ir daugybei kitų keramikos dirbinių gamybai. Deja, kol kas optimistiniai planai stringa dėl investuotojų trūkumo.

Dar viename šiandien blokų nuolaužomis, duobėmis ir plytgaliais nuženklintame plote kitados ūžavo traukiniai. Elena mena, kaip kitados čia atriedėdavo traukinių sąstatai, o jos darbininkai net suplukę skubėdavo laiku sukrauti į vagonus gamyklos produkciją. Du kartus per dieną iš Vilniaus atvažiuodavo ir dyzelinis keleivinis traukinys. Atsiradus sienoms ir bankrutavus gamyklai, geležinkelis buvo išdraskytas.

Visa teritorija atrodo kaip po bombardavimo. 1992-aisiais bankrutavus kombinatui, pastatai buvo sparčiai niokojami. Darbo netekę ir elgetaujantys žmonės ištąsė viską, ką tik buvo galima parduoti. Dar ir šiandien galima išvysti statybinio šlamšto krūvoje besirausiančius varguolius, kurie nepaiso net čia tykančio pavojaus. Antai pavasarį nukritusi gelžbetonio plokštė ir sunkios konstrukcijos prispaudė kojas vienam čia besikapsčiusiam 35-erių vyriškiui. Neapsieita net be ugniagesių gelbėtojų pagalbos.

Griūtis atnešė bėdų

Sutiktos moterys bėdojosi, kad su nepriklausomybe į Didžiasalį atėjo juodžiausi laikai. Bankrutavus fabrikui, daugelis žmonių suskato parduoti savo butus, netgi pusvelčiui. Kiti, negalėdami jų parduoti ir įsiskolinę už komunalines paslaugas, paliko juos likimo valiai. Todėl apsukrūs veikėjai į Didžiasalį pradėjo vežti asocialius ir prasiskolinusius asmenis iš Vilniaus. Manoma, kad atvyko daugiau nei 200 tokių šeimų.

„Tada buvo baisu – klestėjo vagystės, buvo ir žudynių, vaikai elgetaudavo gatvėse, jų tėvai neišsipagiriodavo, o jei išsipagiriodavo, eidavo ieškoti žadėto darbo į plytų fabriką, kurio jau seniai nebuvo...“ – prisiminė moterys.

Tokio „biznio“ schema buvo paprasta. Verteivos Vilniuje ieškodavo žmonių, paprastai gyvenančių brangesniuose butuose, tačiau turinčių problemų dėl alkoholio, pasistengdavo su jais „susidraugauti“, kol pagaliau prikalbindavo parduoti savo butą už neva gerą kainą mainais į butą „pigesniame Vilniaus rajone“. Dažniausiai naktimis į Didžiasalį sunkvežimiu atveždavo tuos žmones, paprastai girtus, ir palikdavo prie namo laiptinės kartu su visais baldais. Ryte atsibudę jie net nesuvokdavo, kur atsidūrė. Dažnai pusę daiktų jau būdavo ištampę kiti panašaus likimo broliai.

Šiandien miestelyje galima pamatyti netgi tuščių daugiaaukščių. Tačiau dabar į Didžiasalį gyventi keliasi pagyvenę žmonės, pensininkai, pardavę būstus miestuose ir nutarę, kad čia jiems bus pigiau ir ramiau. Elena pasakojo, jog neseniai kaimynystėje apsigyveno viena moteris iš Molėtų, savo butą pardavusi už 70 tūkstančių litų ir čia nusipirkusi už dvylika. Pasak pašnekovės, moteriškę žiauriai apgavo. „Gerai paieškojus čia galima rasti butų už kelis tūkstančius ir net už vieną litą – tereikia sumokėti už dokumentų perrašymą. Anksčiau tokių butų būdavo nemažai“, – tikino Didžiasalio gyventoja. 

Šiandien Didžiasalio miestelyje gyvena apie 1 300 gyventojų. Juos sudaro lietuviai, baltarusiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, yra karaimų, mordvių... 650 seniūnijos gyventojų gauna paramą maisto produktais, 450 yra socialiai remtini.

Viltis nepalaidota

Noriai bendravusios moterys sakė, kad apie Didžiasalio ateitį seniai kalba visi Lietuvos vadovai. Apie miestelio gaivinimo ir plėtros programą kitados savo antrosios kadencijos išvakarėse kalbėjo čia lankęsis Valdas Adamkus. Apie būtinybę spręsti susikaupusias problemas šneka ir dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau kol kas akivaizdžių pokyčių nematyti. „Jeigu čia pastatytų naują keramikos gamyklą, kurioje dirbtų planuojamas pusšimtis žmonių, mūsų miesteliui būtų pats tas. Ir mes eitume dirbti“, – net pažvalėjo moterys.

Elena ir Dana teigė į Didžiasalį atsikėlusios iš Vilniaus, bet ir dabar iš čia niekur nenorinčios išvažiuoti. Abi turi savo butus. Daugiabučius šiluma aprūpina 2001 metais pastatyta nauja katilinė, naudojanti ekologiškai švarų kurą. Elena pasakojo dvylika metų turėjusi savo kioską, tačiau jį pardavusi, kai loterijoje laimėjo 74 tūkstančius litų. Padėjo dukroms įsigyti butus Vilniuje ir dabar sau ramiai gyvena už 650 litų pensiją. Vasarą dar prisiduria apylinkėse rinkdama uogas ir grybus.

Moterys ne tik apgailestavo dėl miestelį užgriuvusių problemų, bet ir pasidžiaugė, kad Didžiasalis gražiai tvarkomas. „Čia net švariau nei kai kuriose sostinės vietose“, – patikino šnekioji Elena.

Miestelyje šiandien veikia keturios parduotuvės, keturi kioskai, ambulatorija, neseniai renovuota „Ryto“ vidurinė mokykla, kurioje mokosi 230 mokinių, 1998-aisiais įkurtas Vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centras. Kitados gyventojai linksmindavosi kombinato administraciniame pastate buvusiuose erdviuose kultūros rūmuose. Dabar ir kultūros namai, ir vaikų darželis veikia po vienu stogu. Po juo dar tilpo ir koplyčia. Moteriškės džiaugėsi, kad jų gūdžios provincijos nepamiršta ir estrados žvaigždės. Neseniai čia dainavo Ruslanas Kirilkinas, anksčiau viešėjo Rytis Cicinas. Bilietai kainuoja 10 litų. „Tai nėra daug. Kad tik daugiau tų pramogų būtų“, – tikino Elena ir Dana.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (3)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę stebėti...

Lietuvos bankas persikels iš prabangaus pastato: specialistai įvardija vienintelį jo privalumą (2)

Lietuvos bankui paskelbus, kad išsikraustys iš pačiame miesto centre esančių pastatų į...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (219)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Nuo dukrytės gimimo iki bilieto į Europos čempionatą: geresnės vasaros naujokas negalėjo tikėtis

Pirmadienio vakarą komandos draugai Eimantą Bendžių sveikino su dukrytės gimimu, o jau po paros...

Į L. Somovo ir Jazzu koncertą Vilniuje tūkstančiai renkasi „apsiginklavę“ skėčiais ir apklotais (5)

Antradienio vakarą į Vilniaus Universiteto botanikos sodą renkasi minios Leono Somovo ir Justės...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (96)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (194)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (154)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Paauglių liga laikyta aknė vis dažniau puola suaugusiuosius (2)

Su odos problemomis, tokiomis kaip aknė, vis dar susiję daugybė mitų, žmonės tiki senoviniais...

Nepamirštamas pasimatymas: vaikino išradingumas nustebino (9)

Ši istorija atsiųsta konkursui „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu“ . Dėkojame Gabijai už...