Belgijos keliuose kartais spusteli greičio pedalą
D. Grybauskaitė, profesinę karjerą pradėjusi LTSR valstybinėje filharmonijoje ir kailių fabrike tuometiniame Leningrade, dabar yra viena aukščiausių Europos Sąjungos pareigūnių, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.
Po kelias valandas užtrukusio Europos Komisijos (EK) posėdžio ji kviečia į savo kabinetą. Erdvios, šviesios patalpos sienas puošia keli spalvingi tapybos darbai ir neįgalaus berniuko iš Kauno pieštas paveikslas. Ant darbo stalo – tik kompiuterio ekranas, klaviatūra, telefonas, kelios kanceliarinės smulkmenos ir žalias bambukas. D. Grybauskaitė yra sakiusi žurnalistams, jog stalą nuklojusios dokumentų šūsnys rodo ne vadovo užimtumą ir kompetenciją, o tai, kad jis prastas lyderis, nes pats atlieka daug funkcijų, užuot kai kurias patikėjęs pavaldiniams.
Ant didelio pasitarimų stalo baltuoja saldainiai „Vilnius“, kuriuos eurokomisarė vadina vienomis puikiausių lauktuvių iš Lietuvos. Populiarūs belgiški šokoladukai paslėpti po lietuviškais saldumynais.
„Norėčiau kavos – kaip reikiant“, - prašo sekretorės D. Grybauskaitė. Paklausta, ar tai reiškia „stiprios“, ji purto galvą: „Ne – tiesiog mano puodelyje.“
Eurokomisarė – vyturys, todėl kabineto duris neretai praveria prieš septynias, ir prašo, kad komandos nariai iki 8.30 val. būtų darbo vietoje. „Neverčiu, - juokiasi D. Grybauskaitė. – Jie ateina nuoširdžiai, gauna kavos ir saldainių.“
„Ryte puikiai jaučiuosi, po pietų – jau sudėtingiau. Kai Strasbūre tenka sėdėti iki 21-22 val., būna visaip. Kartais ir liežuvis pinasi, kai reikia kokį popierių skaityti. Nelabai daug energijos lieka. Bet kavos negeriu. Laikinai suveikia adrenalinas“, - sako D. Grybauskaitė.
Nuo pirmų darbo EK mėnesių ji į darbą ir namo važiuoja pati, todėl pasiliko tik vieną vairuotoją, kurio pagalbos prireikia dienos metu. „Labai mėgstu vairuoti. Kokios mašinos patinka? Visos, kurios juda. Pati vairuoju „automatą“. Mieste tokia mašina patogesnė. Prie to pripratau JAV, kur teko dirbti diplomatinį darbą. O vairuoti pradėjau Briuselyje 1994 m., kai pirmą kartą čia dirbau “, - pasakoja eurokomisarė.
Ji prisipažįsta nesanti itin drausminga vairuotoja ir kartais paspaudžianti greičio pedalą stipriau nei leidžiama: „Visko būna. Pirmus porą metų teko baudas mokėti (juokiasi). Lietuvoje mandagiai važinėju. O čia keliai geresni, kartais užsimiršti…“
Pagal esamą tvarką prezidentus vežioja vairuotojai: „Tai – jau bėda. Kai girdžiu, kiek yra reikalavimų – gyventi, kur priklauso pagal saugumo reikalavimus, vairavimas, kai kur net telefonais negalima naudotis… Be abejo, tai būtų didžiulis asmeninio gyvenimo ribojimas.“
Važiavo į Šarlerua palaikyti krepšininkų
D. Grybauskaitė augo Vilniaus centre, mokėsi vos už kelių minučių nuo namų esančioje S. Nėries vidurinėje mokykloje. Pirmūnė nebuvo, nors mokėsi gerai. Daugiau dėmesio skyrė tik širdžiai artimoms disciplinoms: istorijai, geografijai, fizikai.
„Visuomenės mokslai buvo labai įdomūs, kiti – daugiau iš pareigos jausmo. Kai baigiau mokyklą, supratau, kad teks kurti matematikos pagrindus, ko nepadariau mokykloje. Politinėje ekonomikoje penkerius metus turėjau mokytis įvairių rūšių matematikos – modeliavimo, tikimybių teorijos“, - vardija eurokomisarė.
Tačiau net vienuolika metų ji vakarus ir savaitgalius leisdavo krepšinio salėje. Ne tik mokslams, bet ir kolektyviniams užklasiniams renginiams, kitai veiklai likdavo mažiau laiko. Galbūt todėl D. Grybauskaitė sudarydavo kuklios mokinės įspūdį, nors dabar ji tikina, kad būtent tuo išsiskirdavo iš bendramokslių.
„Kurdavosi įvairios grupelės. Dažniausiai tai buvo turtingų, ypatingų tėvelių vaikai, truputį palepę, visko turintys – kuo apsirengti, džinsų ir kramtomosios gumos, ko aš anais laikais neturėjau. Matyt, tai irgi vertė kovoti už save, išreikšti savo savitumą. Anksti pradėjau skaityti, ir skaičiau daug – greta sporto. Bet viską mokytis vienodai gerai neturėjau laiko ir jėgų.“
Paauglė buvo išstypusi, bet paskutinėse klasėse ją ūgiu pasivijo dauguma bendraamžių. Sulaukusi 15-16 metų D. Grybauskaitė apsisprendė rinktis studijas, kurios buvo ir jos tikslas, ir tėvų svajonė. Bet krepšinio nepamiršo iki šiol – turėdama laiko mielai pasineria į įdomesnių varžybų aistras. Du kartus eurokomisarė su kabineto nariais vyko į Šarlerua (Belgija) stebėti lietuvių krepšininkų žaidimo. Ji visuomet serga už rinktinę, tačiau paklausta, kuri Lietuvos komanda prie širdies, neatvirauja, kad nesulauktų priekaištų kažką išskirianti.
Nepriklausomybės pradžios krikštas – pusmetrio storio sutartis
Nuolatinės treniruotės ir jas keičiančios varžybos, D. Grybauskaitės manymu, vėliau padėjo ištverti studijų Leningrade metus. Baigusi mokyklą ji kurį laiką dirbo filharmonijoje kadrų skyriaus inspektore, bet netrukus išvyko į A. Ždanovo aukštąją ekonomikos mokyklą.
Iš kitur atvažiavusiems studentams reikėjo specialaus įrašo, kad galėtų įsikurti Leningrade, o „prirašymų“ kvotas turėjo įvairios gamyklos. Taip D. Grybauskaitė atsidūrė kailių fabrike „Rot-Front“ – iš pradžių tapo eiline darbininke, vėliau pakilo iki laborantės pareigų. Tuo pačiu metu ji mokėsi vakarinėse studijose.
„Buvau pasiruošusi sunkiam fiziniam darbui, nes lankiau krepšinį – kolektyvinį sportą, kur penkias dienas per savaitę vykdavo treniruotės, o šeštadienį – varžybos. Kas savaitę buvo šešios dienos sunkaus rutininio darbo, kuriame reikėjo treniruoti darbštumą, gebėjimą žaisti kolektyve, dalintis atsakomybę, kažką spręsti kartu.“
D. Grybauskaitė tikina, kad visi profesinės karjeros laikotarpiai buvo savotiškai įdomūs ir svarbūs, nes kaskart laukdavo kažkas naujo, tekdavo mokytis ir prisitaikyti. Kiekvienas laiptelis aukštyn jai atrodydavo iššūkis, kad sunkiau būti nebegali: „Kažkaip „sekėsi“ gyvenime, kad tie sunkumai mane atrasdavo arba pati juos prisikviesdavau.“
Leningrade jai reikėdavo važiuoti pusantros valandos per visą miestą į paskaitas. Fabrike dažniausiai tekdavo naktinės pamainos, todėl dieną miegodavo. Vakare – vėl mokslai. Gavusi diplomą D. Grybauskaitė apsidžiaugė – nuo šiol bus lengviau. Bet aukštojoje partinėje mokykloje ji iš karto negavo progos dėstyti, disertaciją turėjo ginti eksternu.
Vėliau D. Grybauskaitė pateko į Gedimino Vagnoriaus vadovaujamą Vyriausybę, užsienio ryšių padalinio Vakarų Europos skyrių, rūpinosi santykių su šio regiono šalimis atkūrimu.
„Dirbome penki žmonės. Mokėmės naktimis. Aš, pasidėjusi penkis žodynus, aiškindavausi, ką reiškia viena ar kita kategorija. Mokėmės prie derybų stalo, žiūrėdami į akis atvažiavusiam partneriui. Pirmą kartą pamačiau Laisvosios prekybos sutartį – maždaug pusmetrio storio dokumentą. Tarybinės prekybos tiekimo sutartis buvo vos penkių puslapių. Niekas Lietuvoje to nemokėjo, bet reikėjo daryti. Padėjo tai, jog visi vienodai nežinojome. Negalėdavai nieko nustumti, niekuo kitu pasikliauti – imi ir darai.“
Studentai „kirviu“ nevadino
Pirmojoje konservatorių-krikdemų lyderio Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje eurokomisarė buvo finansų viceministrė, vėliau tapo ministre Algirdo Brazausko vadovaujamoje Vyriausybėje. Anot D. Grybauskaitės, įtikti ir dešiniesiems, ir kairiesiems greičiausiai padėjo tai, kad ji vengė painiotis į politiką.
„Stengiausi vengti visų partijų, nedalyvavau jokioje aktyvioje politinėje veikloje. Norėjau dirbti tarptautinės ekonomikos, tarptautinių ryšių srityje. (…) Turėjau savo nuomonę, nesitaikiau ir nenorėjau vykdyti kažkokių nurodymų. Mane vertino vadovai, žinojo, kad dirbu sąžiningai. Todėl problemų, kad reikėtų prie kažko taikytis, daryti kitaip, nei galvoju, nebuvo. Atvirkščiai – aš įtikindavau vadovus, kad reikia elgtis priešingai. Gal tiesiog sekėsi gyvenime, kad sutikau protingus žmones, kurie sugebėjo nebijoti mano nuomonės, konkurencijos, leido pasireikšti, dirbti ir daryti tai, ką tuo metu reikėjo daryti Lietuvai.“
D. Grybauskaitė tvirtina dar dirbdama kailių gamykloje pastebėjusi, kad išsiskiria iš kolegų. Iš 22 ar 23 studijas baigusių kurso draugų ji vienintelė buvo ne leningradietė – kitiems buvo per sunku mokytis ir dirbti. Aukštojoje partinėje mokykloje, kur dėstė apie ekonominį ir politinį pasaulio žemėlapį, jos pavardė taip pat nuskambėjo.
„Trims kursams parašiau per 60 dvejetų. To partinių mokyklų istorijoje nebuvo“, - prisimena eurokomisarė. Tačiau studentai esą nei „kirviu“ ją vadino, nei kokią kitą pravardę buvo prilipdę: „Vadino Dalia ir labai pagarbiai. Bet šoko įvariau nemažai. Partinės mokyklos vadovai turėjo aiškintis Vladimirui Beriozovui, Lietuvos Komunistų partijos antrajam sekretoriui. Nežinojo, ką daryti, nelabai suprato, kas įvyko. Po metų-dvejų studentai suprato, kad kitaip nebus ir galiausiai pradėjo mokytis.“
Rašyti disertaciją padėjo P. Čaikovskis
Ne vienas EK narys yra dalyvavęs rinkimuose, tapę parlamentarais ar ministrais, keli ruošiasi birželį vyksiantiems Europarlamento rinkimams, todėl lietuvės sprendimas kandidatuoti kolegų nestebina. Tačiau ji yra bene pirma eurokomisarė, siekianti prezidento posto.
„Vieni smalsiai žiūri, kiti džiaugiasi. (EK pirmininkas Jose Manuelis) Barroso, kai pirmą kartą pasakiau, pradėjo įkalbinėti likti antrai kadencijai, tvirtino, kad EK bus didelis praradimas, jei pasitrauksiu, bet dabar džiaugiasi. Vieni komisarai į tai žiūri smalsiai, kiti džiaugiasi ir net žada atvažiuoti į inauguraciją, jei laimėčiau“, - sako D. Grybauskaitė.
Ji, dar net nepradėjusi eiti eurokomisarės pareigų, buvo vadinama „geležine mergele“, lyginama su kieto charakterio buvusia Didžiosios Britanijos premjere Margareth Thatcher. Šalia D. Grybauskaitės pavardės dažnai minimi epitetai valinga, griežta, kieta, reikli, tvirto charakterio, žaibiškos reakcijos.
Pasidomėjus, kokia būna, kai pareina namo ar leidžia laiką su draugais, eurokomisarė siūlo kreiptis į bičiulius: „Man pačiai sunku įsivaizduoti. Žinoma, darbas, kai kurie įpročiai uždeda tam tikrą antspaudą. Bet draugai žino, su kuo turi reikalą. Aš prisitaikau, jie prisitaiko. Iš diplomatinės tarnybos išmokau atskirti darbą ir asmeninį laiką, atsijungti, atsipalaiduoti, gebėti pasportuoti, pakeliauti. Su draugais nekalbame apie darbinius reikalus – nei jų, nei mano. Tikiuosi, kad sugebu atsipalaiduoti. Draugai taip pat mano, kad aš energinga, daug juokiuosi. O aš kartais juokauju, kad darbe žmonės tvirtina, jog per mažai šypsausi, dažniau būnu rimtai nusiteikusi.“
D. Grybauskaitės dispozicijoje – milijardai ES eurų. Pašnekovė sako niekada nesiekusi pati būti turtinga: „Reikia pinigų turėti minimaliai, kad netektų nejaukiai jaustis. Augau kuklioje šeimoje. Uniformos buvimas mano laikais gelbėjo gyvenimą, nes po mokyklos nelabai būdavo ką rengtis. Nesidomiu garsiais vardais, neieškau ypatingų drabužių, apsiperku eilinėse parduotuvėse. Dabar santaupų atsirado, ypač padirbus EK, nes alga čia gana didelė. Turiu butą Lietuvoje. Štai ir visi turtai. Svarbiausias turtas – draugai, mano šalis, nuveikti darbai.“
Laisvalaikiu keliauja, daug skaito, sportuoja, mėgsta klasikinę muziką – tokie pomėgiai nurodyti eurokomisarės biografijoje. Studijų metais ji mielai kopdavo į kalnus ir buvo pasiekusi net Kamčiatką, daug valstybių aplankė dirbdama diplomatinėje tarnyboje. D. Grybauskaitė tebevertina aktyvų, bet ne ekstremalų turizmą: „Labai mėgstu Europos valstybes, ypač jų gamtą, salas, kur mažiau šurmulio, ne taip karšta. Todėl ir atitinkamą sezoną kelionėms renkuosi, kad būtų galima pakeliauti, kažką pamatyti, atsipalaiduoti.“
Eurokomisarei labiausiai prie širdies klasikinė, ypač kamerinė ir simfoninė muzika: „Kai vasarą rašiau antrą disertacijos variantą, padėjo Piotro Čaikovskio Pirmas koncertas, ypač energingoji vieta. Kartais labai reikia Nicolo Paganinio. Automobilyje klausausi lengvesnės, estradinės muzikos, o jei toliau važiuoju – net trankesnės, nes ji truputį erzina ir palaiko, kad neužmigtum, neatsipalaiduotum.“