Nors anksčiau neteistas V. J. Petronis pripažįsta savo kaltę, tačiau parodymų kol kas teismui nenorėjo duoti – sunkiai vaikščiojantis vyras per savo advokatą pareiškė, kad apie byloje nustatytas aplinkybes kalbės tik tuomet, kai teisėjai apklaus visus nukentėjusiuosius ir liudytojus.
Valstybės kaltinimą palaikantis Generalinės prokuratūros prokuroras Alvydas Valiukevičius teisme paskelbė, kad V. J. Petronis nuo 1945-ųjų buvo pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviu – Lietuvos partizanu. Jis priklausė Molėtų antisovietinei organizacijai „Jaunieji sakalai“.
1952-ųjų vasario 28-ąją V. J. Petronį suėmė saugumo agentai-smogikai, vadovaujami Alfonso Radzevičiaus (jis taip pat buvęs partizanas, turėjęs „Tarzano“ slapyvardį), kuriam saugumas suteikė „Alfos“ agentūrinį slapyvardį.
Sulaikytas „Klajūnas“ sutiko bendradarbiauti su sovietų okupacinės valdžios represine Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos struktūra bei vykdyti jos nurodymus.
Nuo 1952-ųjų iki 1965-ųjų V. J. Petronis buvo saugumo užverbuotas agentas ir turėjo agentūrinį slapyvardį „Kairys“. Pasak prokuroro, kaltinamasis veikė pagal iš anksto sudarytą ir patvirtintą veiksmų planą, kartu su kitais agentu vykdė šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros nurodymus – fiziškai naikino ir suiminėjo Lietuvos gyventojus.
Bylos duomenimis, 1952-aisiais iš kovo 4 į 5 d. V. J. Petronis suorganizavo partizanų susitikimą, jo metu buvo nušauti Alantos rajono partizanai Juozas Petrėnas („Diemedis“) ir Balys Šokus („Vijūnas“). „Jaunųjų sakalų“ vadas Jonas Barčius („Viesulas“) buvo suimtas, vėliau nuteistas už tėvynės išdavystę ir išsiųstas į lagerį.
V. J. Petronis dalyvavo ir dar vienoje operacijoje – tų pačių metų balandį jis padėjo sulaikyti dar du partizanus, kurie taip pat buvo nuteisti už tėvynės išdavystę ir išsiųsti į lagerį.
Kalėjime sužinojo, kad partizanus išdavė „Klajūnas“
Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas trečiadienį apklausė du nukentėjusiuosius – J. Barčiaus („Viesulo“) seserį ir B. Šokaus („Vijūno“) sūnų. Pastarasis pasakojo, kad dar 1973-iaisiais pasikeitė savo pavardę, nes nenorėjo, jog jo vaikai kentėtų patyčias.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vyras iš savo motinos gavo V. J. Petronio namų adresą ir atvyko į jo namus. Čia vykusio trumpo pokalbio metu „Klajūnas“ neprisipažino, kad buvo saugumo agentas, tik rodė nuotraukas, kuriose jis yra užfiksuotas su B. Šoku.
„Paskui atėjo jo žmona ir gražiai mane išprašė iš namų“, – teigė partizano sūnus, norėjęs sužinoti, kur yra palaidotas jo tėvas. Tačiau to jis iki šiol taip ir nesužinojo.
„Gerokai vėliau Utenos laikraštyje perskaičiau, kad J. V. Petronis buvo saugumo agentas, tik tada sužinojau, kaip buvo nužudytas mano tėvas“, – sakė jis.
„Panašus į tėvą“, – išklausęs nukentėjusiojo pasakojimą, šypsodamasis teismui sakė V. J. Petronis.
Kita nukentėjusioji – J. Barčiaus sesuo teigė, kad dar 1952-aisiais iš motinos sužinojo, jog „Klajūnas“ yra partizanų išdavikas.
„Vieną dieną mano brolis dingo, jo visur ieškojome, bet niekas jo nebuvo matę ir nieko nežinojo, – sakė moteris. – Maždaug po mėnesio iš saugumo motina gavo laišką, kad jam atvežtų maisto, o dar vėliau – ir leido susitikti. Kai motina nuvažiavo pasikalbėti su broliu, jis pasakė, kad „Klajūnas“ yra išdavikas. Mano brolį Maskvoje nuteisė dešimčiai metų, nes tuo metu buvo nepilnametis – 16 metų“.
Pasak nukentėjusiosios, iki šiol V. J. Petronis neatsiprašė už partizanų išdavystę. „Tada mums buvo sunku patikėti, kad partizanas išdavė partizanus, bet tais laikais saugumas daug ką padarė, buvo tokie laikai“, – kalbėjo moteris.
Ji stebėjosi, kad „Klajūnas“ ir kiti buvę partizanai, tapę saugumo agentais-smogikais, neišdavė, kur užkasė nužudytą partizaną Juozą Petrėną („Diemedį“). „Galėjo bent pasakyti, kur užkasė, nes artimieji jo labai ieškojo“, – kalbėjo nukentėjusieji.
Už genocidą V. J. Petroniui gresia laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.