Būtent taip savo atsivertimą vadina jie patys. 30 metų diena iš dienos gėręs, būstą, šeimą ir visą savo gyvenimą praradęs Jurijus blaivas jau 4 metus ir dabar labiausiai už viską brangina aplinkinių pagarbą. 2 kartus kalėjusi ir smurtu už būvį kovojusi Nadežda šiandien tikina gyvenanti taikoje ir meilėje.

Daugiau nei pusę gyvenimo rūke gyvenusį vyrą sukrėtė nepažįstamų žmonių gerumas

„Mano gyvenime buvo visa puokštė to, ko neturėjo įvykti. Buvau labai stipriai priklausomas nuo alkoholio. Dabar man 50 metų, 30 iš jų gėriau. Pradėjau iškart po armijos – tuomet ir prasidėjo mano odisėja. Mama jau buvo mirusi, tėvas vėl sukūrė šeimą, turėjo kitą moterį, taigi kontrolės nebuvo. Mane auklėjo gatvė. Iš pradžių dirbau, tačiau teko viršininkams atlikti keletą nešvarių darbelių. Lengvi pinigai patiko, įsipainiojau. Vėliau, kai jau nebebuvo sveikatos, tiesiog vagiliaudavau. Buvau teistas, bet gavau lygtinai 2,5 metų.

Prieš ketverius metus mane pakvietė į skurstančius žmones maitinančią valgyklą „Ekklesia“, prašė padėti. Valgyklos direktorė pažįsta mano seserį, kuri vis pasiskųsdavo, kokį brolį turi. Nesuprantu, kodėl sutikau. Gėriau toliau, bet atėjęs po truputį valiau grindis, tvarkiau, šildžiau patalpas. Iš pradžių man nieko nesakė, šie žmonės tiesiog mane apsupo gerumu ir rūpesčiu. Mane tai labai nustebino ir sujaudino: aš jiems buvau visiškai pašalinis žmogus, o jie manimi rūpinosi. Tai nutiko pirmą kartą po daugybės metų. Draugų aš neturėjau – argi galima laikyti draugais sugėrovus? Tai draugai iki juodos dienos – kol turi pinigų ir gali juos pavaišinti. Todėl dabar labai gerai suprantu tuos žmones, kurie pas mus ateina. Nors dažnai jie būna pikti, stengiuosi jų neatstumti. Juk jie tokie, koks aš buvau. Man jų tiesiog gaila, labai norisi juos sušildyti, pamaitinti. Be to, didžiuojuosi, kad iš viso to išlipau“, - pasakojo Jurijus.

Pašnekovas pasigyrė, kad jau net alkoholio skonio neatsimenantis ir tuos ketverius metus jo prie stikliuko nebetraukia. Taip pat metė rūkyti. „Padariau tai be jokių gydytojų ir specialistų pagalbos. Tiesiog valgykloje, praėjus maždaug porai mėnesių, man pasakė: „Pasirink: arba tu ir toliau gersi, arba tapsi pilnateisis visuomenės narys, kurį gerbs aplinkiniai“. Ir aš nusprendžiau, kad noriu liautis gerti bei likti su tais žmonėmis, kurie mane apsupo savo gerumu. Aš mačiau, kaip jie gyvena, man tai patiko. Taip pat norėjau tapti normaliu žmogumi. Ir man pavyko. Anksčiau žmonės, mane pamatę, pereidavo į kitą kelią pusę. Dabar jie drąsiai žiūri man į akis. Mano jaunesnis brolis su manimi jau daug metų nebendravo. Šiandien jis manęs nebesigėdija“, - atviravo vyras.

Jurijus: dabar turiu daugiau nei milijoną – žmonių pagarbą

Jurijus
Paskutinius savo alkoholizmo metus jis praleido gatvėje, miegodavo daugiabučių laiptinėse ar pas sugėrovus, kurie dar turėjo stogą virš galvos, pinigų odekolonui susiveikdavo pridavęs surinktus butelius arba vogdavo. Maisto esą daug nereikėjo – kai geri, valgyti nesinori. Kartais pagailėdavo ir pamaitindavo žmonės, kurie prisiminė jį dar vaiką.

„Kai pradėjau gerti, iš pradžių buvo linksma, man tai patiko. Vėliau išgerti reikėdavo net esant normaliai būsenai – kažko trūkdavo. Pusė litro per dieną – mažiausias kiekis, kuris buvo būtinas. Nuo jo apsvaigimo jau nebūdavo, tik rūkas. Jaučiausi tarsi zombis – viską girdžiu, suprantu, kas sakoma, bet ir tiek“, - pasakojo Jurijus.

Dabar jis valgykloje ne tik dirba, bet ir gyvena. Jis čia ir kiemsargis, ir pečkurys, ir tvarkdarys, ir meistras – viskas viename. Užsiregistravo Darbo biržoje, atsistojo į eilę socialiniam būstui gauti.

„Gyvenu be alkoholio ir tikrai nesu toks kvailas, kad dėl taurelės atsisakyčiau viso to, ką dabar turiu. Turiu daugiau nei milijoną – blaivų gyvenimą. Žmonės, kurie anksčiau nusisukdavo, pradėjo su manimi bendrauti, šypsotis man, sveikintis su manimi. Tai pati didžiausia vertybė, kurią gali turėti žmogus. Ir pats tapau geresnis. Jaučiuosi laisvas. Pagaliau koks stebuklas – atsibundi, o tau nebloga. Jei iškiltų kažkokia konfliktinė situacija? Suprantu, kad tokioje situacijoje yra alkoholio rizika. Tačiau žmogus visada turi pasirinkimą. Gyvenimu reikia džiaugtis, tikrai neverta graužtis dėl smulkmenų. Aš neketinu prarasti kitų žmonių prielankumo. Atsilaikyti man padeda tikėjimas. Tačiau kai nustojau gerti, dar nebuvau tikintis. Pats negaliu racionaliai paaiškinti savo išgijimo. Tikėjimas atėjo vėliau“, - tikino pašnekovas.

Sesuo per išgertuves nužudė Nadeždos vyrą, tačiau moteris ir toliau gėrė

Nadeždos gyvenimas taip pat pasikeitė įtikėjus Dievą. Nakvynės namuose gyvenusi ir nemokamų pietų į valgyklą „Ekklesia“ vaikščiojusi moteris teigia kardinaliai pasikeitusi prieš dvejus metus.

„Stebėdama, kaip gyvena tikintieji ir aš pradėjau mąstyti apie Dievą. Po truputį įtikėjau. Man užteko išpažinti savo nuodėmes ir paprašyti Dievo pagalbos atsikratyti priklausomybės. Nuo to karto – nė lašo. Viskas gavosi natūraliai, be mano pastangų, tiesiog nebenoriu nei alkoholio, nei rūkyti. Pati buvau nustebusi dėl tokio gyvenimo posūkio“, - atviravo pašnekovė.

Kaip ji tapo alkoholikė? Pirmą taurelę išgėrė būdama 15 metų ir jau nuo paauglystės tapo priklausoma nuo alkoholio. Tėvas pats išgėrinėjo, kėlė konfliktus namuose, tačiau dukros pomėgio nepalaikė, draudė gerti. Nuo mamos mergina net diržo už tai buvo gavusi, tačiau niekas nepadėjo. Nuo 19 metų ji pradėjo gyventi su kaimynų jaunuoliu. Mama visai už galvos susiėmė – dukra susidaro tokį patį girtuoklį. Nadeždos šeiminis gyvenimas daug metų tekėjo viena vaga – namuose tryško alkoholio upeliai. Kartą įvyko nelaimė – per vienas išgertuves konflikto metu sesuo nužudė jos vyrą. Šiuo metu ji jau atlikusi bausmę, geria toliau, tačiau Nadežda tikina, kad jos susitaikiusios.

Pašnekovė pati du kartus sėdėjusi už grotų – dėl vagysčių čia ji praleido penkerius metus. Alkoholis moteriai jau seniai neteikė pasitenkinimo – gerti reikėjo tam, kad nekamuotų abstinencijos simptomai, kad neskaudėtų viso kūno. Per tuos gėrimo dešimtmečius ji taip niekur ir nedirbo – jei ir pavykdavo kur nors įsidarbinti, ją tuoj pat atleisdavo, kadangi gavusi progą išgerti į darbą ji neateidavo. Dabar ji gyvena iš 350 Lt neįgalumo pašalpos.

„Šiandien esu laiminga. Mano širdyje – ramybė, džiaugsmas ir meilė. Turiu viską, ko reikia, man nieko netrūksta, tikiu, kad Dievas manimi pasirūpins. Net jei neliks šios valgyklos, atsiras kita galimybė, kur man prisiglausti. Gyvenu šia diena ir ja džiaugiuosi. Neturiu jokių planų ateičiai, tiesiog stengiuosi būti gera tiems žmonėms, kurie aplink mane. Buvo laikas, kai į žmones kreipdavausi triaukščiais keiksmažodžiais, dabar jie manęs net neatpažįsta, stebisi, ar aš ta pati Nadia. Su tikinčiaisiais lankiausi Panevėžio moterų kalėjime, kur pati esu sėdėjusi. Dvi moterys mane pažino ir negalėjo savo akimis patikėti. Kadaise su jomis net kalbėti nenorėjau, juk buvau karalienė. Net baisu prisiminti tuos laikus, kokia buvau šlykšti – visada viskuo nepatenkinta, nuolat ko nors prisidirbdavau“, - atviravo moteris.

Šis interviu parengtas bendradarbiaujant su aukojimo portalu aukok.lt. Šiame portale rasite įvairių patikimų socialinių projektų, kuriems galite paaukoti internetu.

Labdaros fondo „Ekklesia“ tikslas – teikti visokeriopą pagalbą žmonėms, esantiems prie skurdo ribos ar net už jos. Vilniuje, Liepkalnio ir Gerovės gatvėje fondo narių pastangomis įrengti paramos centrai, kuriuose veikia labdaros valgyklos. Centrų lankytojai gali nemokamai pasinaudoti skalbimo mašina bei dušo kabina, sulaukti teisinės bei kitos būtinos pagalbos. Šiuo metu labdaros valgyklėlė karštais pietumis kasdien pamaitina daugiau nei 570 skurstančių žmonių. Silpnos sveikatos žmonėms maistą fondas pristato į namus.

Daugiau apie projektą rasite bei galėsite paaukoti norimą sumą čia.