D. Pūras: apie kai kurias daug kam nepatikusio sprendimo priežastisviešas laiškas

 (599)
Paaiškinsiu priežastis lėmusias mano poziciją klausimu, kuris šiomis dienomis atkreipė visuomenės dėmesį.
Dainius Pūras
Dainius Pūras
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) dalininkai atšaukė iš pareigų Dovilę Šakalienę.

Šis sprendimas susilaukė daug stiprios kritikos. Dovilė Šakalienė paaiškino, kad ji atšaukta dėl to, kad serga sunkia liga. Dar buvo aiškinimų, kad su Dovile (manau kad nėra nieko blogo ir viešoje erdvėje, kaip gyvenime vadinti vienas kitą tiesiog vardu) esą susidorota dėl jos ryžtingos pilietinės pozicijos svarbiais klausimais. Paaiškinome ir mes, dalininkai, kad toks sprendimas buvo nebeišvengiamas ir kad jį lėmė visai ne liga ar buvusios instituto vadovės pilietinis ryžtas. Taip pat ir Instituto darbuotojai pripažino, kad šis skausmingas sprendimas buvo būtinas ir nebegalėjo būti atidėliojamas.

Daug klausimų gavau apie tai, kas iš tikrųjų nutiko ir kodėl tarp padariusių tokį esą neteisingą ir nehumanišką sprendimą buvau ir aš. Paaiškinsiu, kodėl kartu su kitais dalininkais balsavau dėl Dovilės Šakalienės atšaukimo iš ŽTSI direktoriaus pareigų.

Šia istorija besidominti žiniasklaida kažkodėl nukrypo į ne pačius svarbiausius klausimus ir pasirinko domėtis forma, o ne turiniu – kaip su išmokama kompensacija, ar buvo prašoma, kad išeitų savo noru ir panašiai. Aš noriu kalbėti apie esmę – kodėl padaryti šį sprendimą buvo būtina, o ne apie patį sprendimo vykdymą, kuris, pripažįstu, buvo nesklandus.

Išties viskas keistai atrodo – bendražygiai atsiduria skirtingose barikadų pusėse, vieni nutaria, kad būtina atšaukti vadovą, o vadovas visa tai pateikia kaip žiaurų atpildą už puikų darbą ir ypač pabrėždamas, kad atšaukiamas iš pareigų ne dėl kokių nors kitų priežasčių, o būtent todėl, kad yra susirgęs sunkia liga.

Kas žino apie Žmogaus teisių stebėjimo instituto veiklą ir jo ginamus principus, supras kaip svarbu rūpintis, kad ŽTSI veikla ir valdymas būtų nepriekaištingi. ŽTSI veikla yra kupina iššūkių. ŽTSI negali tikėtis valstybės paramos jau vien dėl to kad dažnai kritikuoja valdžios institucijas už apsileidimą žmogaus teisių srityje. ŽTSI neturi jokių galimybių ir teisės išlaidauti taip, kaip tai gali vykti ne vienoje valdiškoje struktūroje. ŽTSI gina pažeidžiamų, nepopuliarių žmonių grupių teises, ir jau vien dėl to nuolat susilaukia nemažos Lietuvos visuomenės dalies nepasitenkinimo bei apkalbų. ŽTSI veikla stebima per padidinimo stiklą. Atkreipkite dėmesį, kiek daug šiomis dienomis buvo piktdžiugiškų ir niekinančių komentarų apie šios įstaigos veiklą ir ginamas vertybes (čia kalbu ne apie dalininkų sprendimo kritiką).

Todėl dalininkų pareiga yra rūpintis, kad ŽTSI veikla visomis prasmėmis būtų nepriekaištinga. Tai liečia ir organizacijos vidaus psichologinį klimatą, ir santykius su partneriais, ir (visada labai ribotų) išteklių valdymo kokybę bei skaidrumą.

Dovilė Šakalienė yra aukšto lygio žmogaus teisių ekspertė, ir kaip aktyvi visuomenininkė vargu ar daug turi sau lygių. Žavėjausi ir žaviuosi Dovilės viešais pasisakymais, kai pagrįstai ir nevyniojant į vatą kritikuojamas valdžios institucijų aplaidumas žmogaus teisių srityje, kai duodamas pagrįstas atkirtis vis dar gausioms jėgoms, kurios Lietuvoje priešinasi liberalios demokratijos įtvirtinimui ir skleidžia fobijas ir panieką pažeidžiamų žmonių grupių atžvilgiu.

Su Dovile, kaip žmogaus teisių gynėja ir gera eksperte, esame ir tikiuosi kad liksime bendražygiai.

Bet ŽTSI dalininkai, paskyrę direktorių, turi vertinti ne tai. Dalininkai turi vertinti, kaip žmogus, paskirtas organizacijos direktoriumi, vykdo savo pagrindines pareigas. Kaip jis valdo įstaigos žmogiškus ir finansinius išteklius, kaip susitvarko su gausiais iššūkiais organizacijos viduje ir bendraujant su partneriais bei donorais, kaip užtikrina racionalų ir skaidrų finansų valdymą ir sveikus tarpusavio santykius.

Dalininkai turi vertinti, kaip žmogus, paskirtas organizacijos direktoriumi, vykdo savo pagrindines pareigas. Kaip jis valdo įstaigos žmogiškus ir finansinius išteklius, kaip susitvarko su gausiais iššūkiais organizacijos viduje ir bendraujant su partneriais bei donorais, kaip užtikrina racionalų ir skaidrų finansų valdymą ir sveikus tarpusavio santykius.
D. Pūras

Gana ilgą laiko tarpą oponavau kitiems dalininkams, kurie jau anksčiau pradėjo jautriai reaguoti į signalus apie ŽTSI valdymo problemas ir nerimavo dėl gausėjančių vadybinių problemų organizacijoje. Prisipažinsiu - aš taip žaviuosi Dovilės kaip žmogaus teisių ekspertės ir visuomenininkės veikla, kad ilgokai vengiau reikliai vertinti tą kitą pusę – organizacijos valdymą, kurioje Dovilei sekėsi vis prasčiau.

Deja, 2015 metų pabaigoje teko ir man apsispręsti vienam iš sunkiausių sprendimų gyvenime. Prisijungiau prie kitų dalininkų nuomonės, kad kol dar ne visai vėlu, privalome rimtai susirūpinti organizacijos veiklos tęstinumu. Įsigilinus į organizacijos veiklą ir valdymą, teko aptikti neleistinai daug susikaupusių ir nesprendžiamų problemų svarbiausiose įstaigos veiklos srityse. Lengva dabar daug kam aiškinti, kad galėjome surasti ne tokį skausmingą sprendimą. Kitokio tiesiog nebebuvo. Kito būdo sustabdyti krizės požymius organizacijoje neradome, todėl ryžomės atšaukti Dovilę Šakalienę iš direktorės pareigų.

Skaudžiausias ir jautriausias visoms pusėms klausimas yra Dovilės ligos ir jos santykio su vadovavimu organizacijai bei su jos atšaukimu klausimas. Kadangi pati Dovilė apie tai dažnai kalba ir rašo viešai, tikiuosi kad nebus nekorektiška ir man pasisakyti šiuo svarbiu klausimu. Turbūt nereikia aiškinti, kad dalininkai supranta, ką reiškia sirgti sunkia liga. Turėtų būti aišku kiekvienam kritiškai mąstančiam žmogui, kad Dovilė buvo atšaukta iš direktoriaus pareigų ne todėl, kad ji serga. Dalininkai nėra mažiau jautrūs už tuos piliečius, kurie piktinasi kaip galima buvo atleisti sergantį žmogų. Dar priminsiu kad čia kalbame ne apie eilinį darbuotoją , o apie įstaigos vadovą. Dalininkai privalo galvoti ne tik apie vadovą ir jo ligą, bet ir apie visą organizaciją ir joje dirbančius žmones.

Turėtų būti aišku kiekvienam kritiškai mąstančiam žmogui, kad Dovilė buvo atšaukta iš direktoriaus pareigų ne todėl, kad ji serga. Dalininkai nėra mažiau jautrūs už tuos piliečius, kurie piktinasi kaip galima buvo atleisti sergantį žmogų. Dar priminsiu kad čia kalbame ne apie eilinį darbuotoją , o apie įstaigos vadovą. Dalininkai privalo galvoti ne tik apie vadovą ir jo ligą, bet ir apie visą organizaciją ir joje dirbančius žmones.

Organizacijos valdymą trikdė visai ne jos vadovės liga. Pats faktas, kad Dovilė serga, ir ligos eiga, nors Dovilė ir dažnai turėjo laikiną nedarbingumą, niekaip netrukdė organizacijai veikti. Galima buvo stebėti, kokia aktyvi yra viešoje erdvėje Dovilė net kai ji yra laikinai nedarbinga. Tai dar kartą parodo, kokia nepagrįsta yra nuomonė, kad esą Dovilė atšaukta iš pareigų dėl jos ligos.

Ligos faktą šioje dramatiškoje istorijoje buvo linkęs dažnai pabrėžti ir visaip naudoti bandant spręsti susikaupusias problemas tik vienas žmogus. Tas žmogus buvo pati Dovilė. Nesąmoningai pasirinkusi šį būdą, ji klimpo gilyn į vadybinį fiasko, nes visa organizacija su darbuotojais tapo Dovilės interpretacijų apie jos ligos faktą ir eigą įkaite. Dabar gailiuosi, kad per vėlai prisidėjau stabdant liūdnas tokios direktorės elgsenos pasekmes.

Čia kalbu ne apie tai, kad Dovilė, narsiai kovodama su liga, apie savo ligą kalba viešai kaip asmenybė. Už tai Dovilei galima tik padėkoti ir ja didžiuotis. Bet koją jai kaip direktorei pakišo kiti niuansai.

Pati Dovilė pasirinko, paprastai tai vyksta nesąmoningai, ne tik dažnai pabrėžti savo ligos faktą, bet ir savaip interpretuodama, taip bandė spręsti įvairias su savo pareigų vykdymu susijusias problemas. Įtampa santykiuose tarp tokiu būdu vadybines problemas bandančio spręsti vadovo ir darbuotojų (bent jau svarbios jų dalies) blogėjo.

Psichologinis klimatas organizacijoje tapo itin prastas, ir Dovilė kaip direktorė palaipsniui prarado svarbiausių darbuotojų pasitikėjimą. Ir visai ne todėl, kad sirgo ir dažnai fiziškai nebuvo darbe.

Nuoširdžiai galvoju, kad tokia Dovilės nuostata save dažnai pateikti kaip ŽTSI darbuotojų veiklos, o dabar jau ir dalininkų veiklos auką nepridėjo ir neprideda jai sveikatos. Kai įstaigos vadovė dažnai primena aplink esantiems, kad būtent aplinkinių keliamas stresas blogina jos sveikatos būklę, tai sukelia tokį nuolatinį stresą organizacijoje ir tarp jos narių, taip nuodija santykius, kad organizacijos veikla ilgainiui tampa suparalyžiuota.

Negerino, labai švelniai tariant, ši nuostata ne tik pačios Dovilės, bet ir kitų ŽTSI darbuotojų sveikatos ir įstaigos mikroklimato jai einant direktoriaus pareigas. Organizacijos valdymas ir veikla atsidūrė, nemaža dalimi būtent dėl šios nuostatos, dar gilesnėje krizėje, negu ji buvo iki susergant. Aš apgailestauju dėl to, kad per vėlai sužinojau apie šią per toli nužengusią organizacijos krizę, nes darbuotojai man ilgai nieko nesakė. Apgailestauju dėl to kad Dovilė pati to tarsi nenorėtų iki šiol pripažinti. Buvo ir kitų rimtų priežasčių atšaukti direktorę, bet man asmeniškai šita atrodo viena iš svarbiausių. Mes, dalininkai, neturėjome kitos išeities, kaip padaryti šį sprendimą, nors ir numatėme tokią Dovilės reakciją, kokia ji buvo sužinojus apie jai kaip vadovei nepalankų sprendimą – pristatyti save kaip susidorojimo auką.

Sutrikdyti santykiai tarp įstaigos vadovės ir svarbiausių darbuotojų – tai ne vienintelis požymis, kad valdymo krizė buvo nužengusi taip toli, kad jos nebegalima būtų sustabdyti paprastais ir neskausmingais būdais. Kol kas per sunku jiems būtų dirbti kartu, net jei Dovilė ir sutiktų dirbti kitose pareigose ar sugrįžti pailsėjusi. Kai įtampa santykiuose tarp vadovo ir svarbiausių komandos narių pasiekia kraštutinę ribą, nenuostabu, kad grėsmė iškyla visoms organizacijos veiklos grandims, o ir pačiam įstaigos veiklos tęstinumui. Daugėjo nebenorinčių ir nebegalinčių toliau su Dovile dirbti. Ir tuo nereikia stebėtis. Įsivaizduokite situaciją darbuotojo, kuriam vadovas primena kad jo ar jos keliamas stresas blogina vadovo ligos eigą.

Norėčiau, kad tie piliečiai kurie šiandien ryžtingai gina Dovilę kaip esą nehumaniško dalininkų poelgio auką, pasikalbėtų su tais ŽTSI darbuotojais, kurie buvo mano dabar aprašomos situacijos įkaitais, ir išgirstų ką šie yra patyrę.

Ligos faktą šioje dramatiškoje istorijoje buvo linkęs dažnai pabrėžti ir visaip naudoti bandant spręsti susikaupusias problemas tik vienas žmogus. Tas žmogus buvo pati Dovilė. Nesąmoningai pasirinkusi šį būdą, ji klimpo gilyn į vadybinį fiasko, nes visa organizacija su darbuotojais tapo Dovilės interpretacijų apie jos ligos faktą ir eigą įkaite. Dabar gailiuosi, kad per vėlai prisidėjau stabdant liūdnas tokios direktorės elgsenos pasekmes.

Daug yra Lietuvoje įstaigų (aišku, ir ne tik Lietuvoje), kur organizacijų vadovai, nesusitvarkydami su problemomis tinkamais būdais, naudoja santykiuose su pavaldiniais neleistinus psichologinio spaudimo, įžeidinėjimo, bauginimo ir kitokius psichologiniam smurtu prilygstančius metodus. Ir tai, deja, mūsuose toleruojama, „nematoma“, netgi pateisinama. Kur jau kur, bet žmogaus teisių gynimu užsiimančioje organizacijoje tokie dalykai negali būti toleruojami. Ir jokia vadovo liga čia negali būti pasiteisinimas ar pateisinimas. Bent jau man apsispręsti dėl direktorės atšaukimo iš pareigų padėjo tai, kad be kitų priežasčių buvo ir tokio pobūdžio darbuotojų liudijimai. Man tapo skausmingai aišku, kad direktorė buvo ne vieną kartą peržengusi leistiną ribą bendraudama su darbuotojais ir taikė psichologinį smurtą.

Gali kilti klausimas – o kur buvome anksčiau? Ir kur buvo, pavyzdžiui, valdybos nariai? Klausimas, aišku yra geras, bet ir vėl tenka kalbėti apie prasto vadovavimo pasekmes. Dėl to pačio prasto direktorės vadovavimo net nebebuvo aišku ar tebeveikia valdyba, kuri turėjo prižiūrėti įstaigos veiklą.

Ta proga aš atsiprašau už buvusios direktorės darbo trūkumus ir neatsakingus žiniasklaidos atstovų pasisakymus Leonido Donskio, kuris, ir dar Šarūnas Liekis, buvę likę vieninteliai de facto jau nebeveikiančios valdybos nariai. Kiek man žinoma, Leonidas Donskis buvo senokai supratęs iš direktorės elgsenos, kad jis nieko bendra su ŽTSI nebeturi ir kad jo seniai nebesaisto jokie valdybos nario įpareigojimai. Direktorė jau ilgą laiką valdybą kaip tokią ignoravo ir su jos nariais bendrauti ir tartis vengė. O atsiprašyti reikia Leonido Donskio todėl, kad viešoje erdvėje kai kurie populiarumo siekiantys kritikai jau pliekia už jautrumo neturėjimą ne tik dalininkus, bet ir Leonidą Donskį.

Dar buvo visa eilė grėsmingų požymių, kad dalininkams reikia imtis ne bet kokio, o labai nepopuliaraus sprendimo. Paprastai dalininkai kišasi minimaliai, o ir valdyba pagal mūsų regiono tradicijas kišasi į paskirto direktoriaus veiklą minimaliai, taip demonstruodama pasitikėjimą juo.

Čia matau tam tikrą paralelę su diskusija – ar vaikų teisių tarnybos turi kištis į tai kas vyksta šeimose, ar neturi. Išmintingas atsakymas būtų toks - turi kištis kai reikia ir neturi kištis, kai nereikia. Bet gyvenime atsitinka taip, kad tas „kai reikia“ paaiškėja per vėlai – ar tai būtų apie kišimąsi į šeimos gyvenimą, ar į organizacijos. Šiuo atveju valdyba, dėl neatsakingo direktorės vadovavimo įstaigai, nebeveikė, na ir dalininkai dėl subtilių aplinkybių (visų pirma, dėl Dovilės ligos) svarstė ir vis atidėliojo įsikišimo klausimą. Primenu kad šios problemos jau buvo pradėjusios kauptis iki Dovilei susergant.

Ta proga aš atsiprašau už buvusios direktorės darbo trūkumus ir neatsakingus žiniasklaidos atstovų pasisakymus Leonido Donskio, kuris, ir dar Šarūnas Liekis, buvę likę vieninteliai de facto jau nebeveikiančios valdybos nariai.

Dabar svarstau, kad visos tos problemos, kurios stiprėjo nesprendžiamos ir persmelkė svarbiausias organizacijos veiklos sritis, galėjo būti susijusios su vienu klastingiausių išbandymų koks tik gali ištikti žmones – tai išbandymas valdžia. Kai puola liga, žmonės dažnai mobilizuojasi ir sėkmingai kovoja. Atlaikyti išbandymą valdžia gali būti sunkiau. Ta proga visiems patariu, kad nė vienas iš mūsų nebūtų per stipriai prisirišęs prie užimamų pareigų ir prie jų suteikiamų galimybių. Tos galimybės gali būti viliojančios, bet todėl ir negerai yra tapti nuo jų priklausomais. Šios temos ir kitų dalininkų sprendimą lėmusių priežasčių aš dabar neplėtosiu, ir taip per ilgai aiškinu kas iš tikrųjų įvyko. Bet kokiu atveju, Dovilei buvo patogu nesuprasti, kad ji kaip vadovė patiria nesėkmę ir praranda ne tik dalininkų, bet ir didelės darbuotojų dalies pasitikėjimą, nematyti skaudžių jos valdymo stiliaus pasekmių organizacijos veiklai ir įstaigos darbuotojų sveikatai. Aktyvi veikla viešojoje erdvėje bebuvo likusi vienintelė Dovilės kaip direktorės sėkmingos veiklos dalis, bet ir šioje veikloje vis dažniau buvo nebeaišku - ar Dovilė dar atstovauja savo vadovaujamą organizaciją, ar jau tik save.

Gaunu moralizuojančių pastabų ir apie tai kad negalima taip elgtis su bendražygiais. Nesutinku. Man labai nepatinka kad Lietuvoje tęsiasi tradicija dangstyti „savus“ – ar tai būtų bendrapartiečiai, ar geri pažįstami, draugai ar idėjiniai bendražygiai. Vadovams, jų veiklos kokybei ir skaidrumui, kartelė turi būti pakelta aukštai, ir čia negali būti jokių išimčių. Be to, skausmingas sprendimas, koks jis beatrodytų kartais nemalonus ir nejautrus, ilgesniam laikotarpyje gali būti pačiam tam žmogui į naudą ir į sveikatą. Tikiuosi kad ir Dovilė tai supras.

Koks žiaurus kai kam atrodytų šitas dalininkų sprendimas, esu įsitikinęs kad jis nebuvo žalingas – žvelgiant į priekį - nei Dovilei, nei ŽTSI kaip įstaigai, nei žmogaus teisių judėjimui ir nevyriausybiniam sektoriui Lietuvoje. Jei tai ir buvo blogybė, tai pasirinkome mažesnę blogybę negu dabar atrodo. Didesnė blogybė būtų buvusi leisti Dovilei likti pareigose ir tęstis situacijai, kurią jau net ir nuolatinį stresą keliančia pavadinti būtų per švelnu. Dar kartą nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kad per vėlai suvokiau, kas vyksta organizacijoje dėl netinkamų direktorės poelgių ir sprendimų, nes juos stabdyti reikėjo anksčiau.

Taip jau yra, kad talentingi savo srities ekspertai, charizmatiški modernių idėjų nešėjai nebūtinai būna sėkmingi organizacijų vadovai. Tik reikia mokėti tai pripažinti ir išmokti garbingai pralaimėti, patyrus vadybinę nesėkmę. Kaip daugiau patirties turintis Dovilės vyresnysis kolega ir idėjinis bendražygis jaučiu pareigą apie tai kalbėti.

Dovilei tvirtinau, ir kartoju tai viešai, kad tikiu, jog Dovilė po šio jai nemalonaus sprendimo būtinai atsities ir ras kaip panaudoti žinias ir gebėjimus, kurių ji daug turi. Lietuvoje daug kas vertina Dovilės ekspertinius gebėjimus, ir todėl netikiu kad Dovilė gali likti be darbo. Linkiu Dovilei priimti šį iššūkį kaip karčią pamoką, susidoroti su nuoskauda, sveikti ir prasmingai darbuotis įtvirtinant vertybes, už kurias mes daug metų kartu kovojame.

Dar keletą minčių noriu skirti aktyviems piliečiams, parėmusiems Dovilę, kuriai buvo labai sunku priimti dalininkų sprendimo faktą.

Suprantu, kad šis sprendimas ir po jo vykęs jo aptarimas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pakenkė ir taip jau trapios žmogaus teisių bendruomenės ir nevyriausybinio sektoriaus įvaizdžiui Lietuvoje. Prisiimdamas už tai dalį atsakomybės, noriu pakviesti visus šios bendruomenės narius nebetęsti tarpusavio kovų, o susitelkti bendram darbui. Per daug pikto džiaugsmo suteiksime mūsų dar vis gausiems oponentams, pašaipiai vertinantiems bet NVO veiklą ir ypač žmogaus teisių gynėjų darbą, jei tarp bendražygių užsitęs pasmerkinėjimai.

Didesnė blogybė būtų buvusi leisti Dovilei likti pareigose ir tęstis situacijai, kurią jau net ir nuolatinį stresą keliančia pavadinti būtų per švelnu. Dar kartą nuoširdžiai gailiuosi dėl to, kad per vėlai suvokiau, kas vyksta organizacijoje dėl netinkamų direktorės poelgių ir sprendimų, nes juos stabdyti reikėjo anksčiau.

Rizikuodamas vis tik turiu palinkėjimų ir šiaip piliečiams, ypač populiarumo aukštumų siekiantiems įtakingiems žiniasklaidos ir kitokio elito atstovams, kurie nesigilindami piktinasi sprendimu ir, tapę naujaisiais moralės sergėtojais, sudarinėja jautrumą praradusiųjų sąrašus. Va taip aistringai, kaip šiuo atveju, gindami Dovilę, jūs, gerbiamieji, susitelkite ir sutelkite Lietuvą ties tikslais, kuriuos kelia Dovilė kaip žmogaus teisių ekspertė ir ryžtinga visuomenininkė.

Palaikykite, ir ne žodžiais, o pilietiniais veiksmais ir realiu spaudimu valdžiai Dovilės ir kitų nevyriausybininkų pastangas, kad Lietuvoje nebeklestėtų valdiški kūdikių ir vyresnių vaikų globos namai, žmogaus teisėms abejinga ir ydinga psichiatrijos sistema, panieka socialinės atskirties ir visuomenės fobijų paliestiems žmonėms, kad pagaliau Lietuva civilizuotai investuotų į vaikystę ir išmintingai remtų šeimas, kad Lietuvos socialinėje apsaugoje ir sveikatos apsaugoje prasidėtų ryžtingas proveržis, apie kurį svajoja ir už kurį kovoja Dovilė. Lietuvos valdžia yra abejinga šioms problemoms todėl, kad jūs esate abejingi arba apsiribojate moralizuojančiais postringavimais bei selektyviomis kovos už jautrumą akcijomis, kai jums tai būna patogu. Tikiuosi kad Dovilė Šakalienė pritars šiems mano palinkėjimams.

Viliuosi, kad išklausius visas šios nemalonios istorijos paliestas puses, kritiškai mąstantiems piliečiams bus apie ką pagalvoti. Man pačiam ši dramatiška istorija buvo labai skaudžiai pamokanti, ir tas pamokas aš atsakingai nagrinėsiu. Tikiuosi kad ir Dovilė padarys tinkamas išvadas ir gal tada kitaip vertins dalininkų padarytą sprendimą.

Retai būna, kad teisybė tebūtų vienoje pusėje. O ir tų teisybių gali būti ne viena. Todėl ir pristačiau jums, gerbiami skaitytojai, įsigilinęs į Dovilės Šakalienės tiesą, savąją. Ačiū neabejingiems piliečiams už kantrybę skaitant ir tikiuosi kad dabar, turėdami pilnesnį šios istorijos vaizdą, galėsite geriau pasinaudoti kritiniu mąstymu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

L. Ruokytė-Jonsson: pirmą kartą patikėjau partija

„Aš pirmą kartą patikėjau partija, kuri nemelavo. Mano ir partijos požiūris sutapo – kultūra turi būti dėmesio centre“, – sako paskirtoji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

D. Grybauskaitė paskyrė M. Vainiutę teisingumo ministre (5)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė į naujai suformuotą Vyriausybę teisingumo ministre penktadienį paskyrė Mykolo Romerio universiteto profesorę Mildą Vainiutę.

D. Grybauskaitė perspėja: Kremliaus žvilgsnis nukrypęs į Europą (42)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvai akredituotais Europos Sąjungos (ES) valstybių ambasadoriais.

G. Steponavičius Generalinėje prokuratūroje užtruko (67)

Narystę Liberalų sąjūdyje susistabdęs Gintaras Steponavičius penktadienį daugiau nei penkias valandas duoda parodymus Generalinėje prokuratūroje byloje dėl galimos politinės korupcijos. Manoma, kad jo apklausa gali užtrukti iki darbo dienos pabaigos.

Žmogaus teisių komisarą stebina smurto artimoje aplinkoje situacija Lietuvoje (9)

Lietuvoje pernelyg apsunkintas smurto artimoje aplinkoje bylų tyrimas, sako Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilas Muižniekas.