Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, jog pirmasis Lietuvos kartas prie Europos Sąjungos (ES) vairo bus „pirmininkavimas, kuriuo bus galima pasikliauti“. „Padarysime tai, ką ir žadėjome padaryti“, – per išskirtinį interviu „eurActiv“ patikino Lietuvos vadovė. Nuo liepos 1-osios Lietuva pusmečiui iš Airijos perėmė pirmininkavimą ES.
© DELFI / Kiril Čachovskij

D. Grybauskaitė Lietuvos prezidentės pareigas eina nuo 2009 metų liepos 12-osios. Buvusi užsienio reikalų viceministrė ir finansų ministrė nuo 2004 iki 2009 metų dirbo Europos Sąjungos komisare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą. D. Grybauskaitė, dažnai vadinama ir Lietuvos geležine ledi ar plienine magnolija, yra pirmoji moteris, vadovaujanti Lietuvai.
Praeitą savaitę ES viršūnių susitikimo užkulisiuose D. Grybauskaitė atsakė į vyriausiosios „EurActiv“ redaktorės Danielos Vincenti užduotus klausimus.

Pagaliau sutarta dėl ilgamečio ES biudžeto. Prie ES pirmininkavimo vairo stojanti Lietuva turėtų lengviau atkvėpti.

Manau, jog susitarimas kol kas preliminarus, nes jam dar turi balsavimu pritarti Europos Parlamentas.

Ar tai pakankamai geras politinis susitarimas? Kokia jūsų nuomonė?

Manau, jog tai kompromisas – to, ko norėjo Taryba, ir to, ko siekė Parlamentas.
Dėl biudžeto lankstumo, kuris laikytas itin svarbiu aspektu, praktikoje sutarta iš dalies. Tuo noriu pasakyti, jog pirmųjų metų išmokoms jokios lubos taikomos nebus. O paskutiniams metams – nuo 2018 iki 2020 metų – tokios lubos jau galios.

Taigi abi pusės gavo dalines lubas arba dalinį tokių finansinių lubų nebuvimą – priklausomai nuo pusės, su kuria kalbėtume, požiūrio. Tai kompromisas. Dėl likusių nuostatų sutarta dar prieš kelias dienas – dėl keitimo išlygos ir didesnio finansavimo [Jaunimo užimtumo didinimo iniciatyvai]. Manau, kad ateityje paketas bus naudingas abiem pusėms.

Jis leis Sąjungai funkcionuoti iki 2020 metų...

Taip, manau, jog taip ir bus, jeigu jam bus greitai pritarta. Jeigu balsavimo metu jam pritars, jau 2014 metais galime tikėtis pirmųjų išmokų savo ekonomikai, ypač jaunimo nedarbo problemos sprendimui ir naujų projektų pradžiai.

Lietuvai pirmininkavimo pusmetį teks svarstyti apie 70 teisės aktų, susijusių su ilgalaike finansine sistema. Airijos pirmininkavimo metu procesas jau prasidėjo. Kai tik Parlamentas uždegs žalią šviesą vadinamajam politinio susitarimo projektui, iki metų pabaigos jau galėsime imtis savų darbų.

Minėjote aktyvius veiksmus laikotarpio pradžioje bei lėšas, skirtas kovai su jaunimo nedarbu – 6 mlrd. eurų (20,72 mlrd. Lt) prieš 700 mlrd. eurų (2416 mlrd. Lt), skirtų gelbėti bankams. Kaip paaiškinsite tokį skirtumą ES piliečiams?

Žinome, jog 3 mlrd. eurų (10,36 mlrd. Lt) bus paimti iš socialinės apsaugos fondo, o likę 3 iš kitų 1A eilučių [biudžeto eilučių], galbūt netgi pasinaudoti bendrosiomis programomis, pavyzdžiui, energetika ir transportu, kurios taip pat labai svarbios Europos Sąjungai.

Taigi iš tikrųjų spaudžiamės, keičiame savo ir taip kuklių lėšų skirstymo prioritetus. Tačiau visi prioritetai, esantys A1, yra labai labai svarbūs.

Teisingai palyginote lėšas, skiriamas bankų gelbėjimui, o ne ekonomikos skatinimui, tačiau Europos biudžetas labai ribotas.

Ar taip Sąjunga taps veiksmingesnė, su mažiau lėšų nuveiks daugiau?

Žinote, turint tokį nedidelį biudžetą, kuris šiuo metu net mažesnis nei 1 proc. ES BVP, kalbėti apie veiksmingumą gana sunku.

Nepaisant krizės, apie 80 proc. viso ES biudžeto lėšų atitenka tradicinėms sritims, o likusius pinigus stengiamės perskirstyti kitiems prioritetams. Kalbame apie labai nedideles sumas. Jeigu skirsite daugiau lėšų Jaunimo užimtumo iniciatyvai, pinigų neteks transportas ir energijos tiekimas, o šios sritys juk irgi labai svarbios. Taigi praktiškai mes stengiamės pasakyti, jog vieni prioritetai visgi yra svarbesni už kitus, nors ir priklauso tam pačiam krepšeliui.

Dėl mažo biudžeto Europos Parlamentas pareikalavo jo lankstumo, šiuo atveju aš, kaip buvusi už biudžetą atsakinga komisarė, puikiai suprantu, jog toks skurdus biudžetas, skirstant išmokas, privalo būti itin lakstus, štai kodėl tam pritariu ir tokį reikalavimą palaikau.

Lietuva pirmininkavimą ES pradeda itin svarbiu metu, kai 28 valstybių narių blokas kenčia nuo euro zonos krizės, trūksta tiek vidinio, tiek išorinio pasitikėjimo. Kaip ketinate perjungti pavarą, kad ES atgautų prarastą patikimumą ir teisėtumą – juk jau 2014 metų gegužę bus renkamas Europos Parlamentas?

Kalbame būtent apie prioritetus, tai, ko Europai reikia, kaip ji ketina susitvarkyti su ekonomine situacija. Vienas iš galimų atsakų –investicijų ekonomikos skatinimui didinimas ir nedarbo mažinimas.

Pačioje pirmininkavimo pradžioje mūsų laukia aukščiausio lygmens konferencija Berlyne, kurioje dalyvaus ES lyderiai.

Pabandysime išsiaiškinti, kaip veiksmingai panaudoti tuos skurdžius piniginius išteklius gelbstint Europos jaunąją kartą – suteikti jiems darbą ir ateitį. Seksime geriausiais Austrijos ir Vokietijos pavyzdžiais, aiškinsimės, kaip jie sprendžia jaunimo nedarbo problemą.

Taigi visos valstybės narės galės pasinaudoti tokia patirtimi ir sau pritaikyti geriausią strategiją. Taip pat ketiname stengtis kuo įmanoma greičiau pasiūlyti veiksmingų programų, padėsiančių per pirmuosius dvejus mūsų finansinės strategijos įgyvendinimo metus, 2014-2015 metais, kuo naudingiau panaudoti lėšas – garantijos jaunimui, mainų programos, naujos jaunimo skatinimo ir pirmojo darbo paieškų formos.

Iniciatyvų gausu, mums tereikia išsiaiškinti, kurios per trumpiausią laiką atneštų geriausių rezultatų, tačiau, aišku, svarbi ne tik jaunimo nedarbo problema.

Iš Airijos paveldėjome ir kitų klausimų, kuriuos reikia užbaigti, pavyzdžiui, vidaus rinka, ekonomikos skaitmenizavimas. Šiose srityse pasieksime progresą.

Minėjote bankų sąjungą. Ar mums reikia dar didesnės politinės integracijos, padėsiančios išspręsti demokratijos deficito problemą, ir kurti, ką Pasaulio prekybos organizacijos vadovas Pascalis Lamy pavadino affectio societatis – puoselėti didesnę pagarbą šiam Europos projektui?

Galiu pasakyti, jog teigiamo nusiteikimo trūksta ir praktiškai visoms valstybėms narėms, nes ekonomikos atsigavimas vyksta žymiau lėčiau nei mes tikėjomės.

Daugumoje šalių smunka pasitikėjimas nacionalinėmis vyriausybėmis. Tai kiekvienoje šalyje savotiškai veikia parama Europos Sąjungai.

Tai priklauso ir nuo pinigų sumos, kuri gaunama iš ES. Ji kiekvienoje valstybėje skirtinga. Mūsų šalyje mes tebegauname nuo 3 iki 4 proc. BVP, taigi ji labai juntama.

Tačiau kitose šalyse yra priešingai. Kai kurios valstybės moka pačios, ir, žinoma, ekonominio sunkmečio aplinkoje žmonėms labai sudėtinga išlikti pozityviems.

Taigi šioje vietoje visoje Europoje regiu platesnį požiūrį, kuris smarkiai priklauso nuo ekonominės situacijos, kadangi mes negalime pakankamai sparčiai atsigauti.

Tačiau taip pat žinome, jog kartais nacionaliniai politikai, nesugebantys susitvarkyti šalies viduje, ieško kaltųjų išorėje. Lengviau kaltinti ES ar Briuselį, kuris realiai neegzistuoja, nes yra sukurtas de facto šalių narių ir jų lyderių.

Nelengva atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad pozityvesnė nuotaika paprastai grįžta su kitu ekonominiu ciklu, labiau kylančiu į viršų, o ne esančiu apačioje.

Ar nebūgštaujate, kad artėjant rinkimams į Europos parlamentą, tai gali sugadinti nuotaiką jei ne integracijai, tai geresniam ES valdymui?

Kai kuriuos pastaraisiais metais priimtus mūsų valdymo sprendimus („šešių paketas“, „dviejų paketas“, bankininkystės sąjunga) paskatino būtinybė reaguoti ir pažaboti ekonomikos krizę. Jie nebuvo priimti dėl to, kad vieną dieną valstybės narės atsibudo norėdamos glaudžiau integruotis.

Mes turėjome augimo ir stabilumo paktą, tačiau nuo 2005 metų, kaip tik prieš krizę, niekada iš esmės jo nesilaikėme. Taigi visą šią integracinę nuotaiką, ypač ekonominiais klausimais, skatino ekonominiai faktoriai iš išorės, ne iš vidaus. Reikėjo reaguoti, išsilaikyti ir išlikti konkurencingiems.

Susidūrus su globalizacijos iššūkiais, ypač tuo, kad pasaulyje vis labiau mažėja mūsų konkurencingumas, Europai labai svarbu ekonomiškai integruotis. Turime visur sutvarkyti vidines rinkas – finansų, paslaugų, skaitmenizacijos srityje, kad galėtume atlaikyti ekonominį spaudimą, sklindantį iš išorės.

Dabar ne tik skolų krizė, bet ir ekonomikos krizė, dabar turime šių krizių simbiozę.

Taigi ekonominė integracija yra objektyvi būtinybė, o jai reikia tam tikros politinės integracijos.
Tačiau šis procesas bus lėtas. Neįmanoma prievarta imtis spartesnės politinės integracijos ar ekonominės integracijos. Visa tai turi subręsti. Kol tęsiasi ekonominiai sunkumai, reikia dėti akmenį po akmens.

Taip pat neturėtume pamiršti, kad esame lėti, nes nesame viena valstybė. Mes esame nepriklausomų valstybių sąjunga.

Tačiau atsisukę 10–20 metų atgal, pamatysime įspūdingą progresą. Pamažu kuriame patys save. Tai veikiausiai yra natūralus mūsų vystymosi būdas.

Žinoma, kai kurie žmonės – federalistai ar kiti – nekantrauja. Jiems reikia integracijos dabar. Tačiau aš palieku tai spręsti gyvenimui ir laikui.

Ar pritartumėt sąjungai, turinčiai šerdį, kuri judėtų pirmyn greičiau už likusias valstybes?

Jau dabar yra šalių, kurios tvarkosi atskirai. Mes turime ne vieną Europos Sąjungos funkcionavimo modelį, nes tai priklauso nuo mūsų sutarčių.

Bendros politikos klausimais turime priimti daugiau ar mažiau vienbalsius sprendimus. Visus kitus priima dauguma. Galima pasitelkti tik daugumą (balsuojant), arba galima remtis glaudesniu bendradarbiavimu. Tačiau tai tiksliai apibrėžia mūsų sutartys. Glaudesnis bendradarbiavimas yra labai naudingas įrankis. Jis dažnai naudojamas, bet tai nereiškia, kad turime dviejų greičių Europą. Daugumą sprendimų, tokius kaip Europos biudžetas septyneriems metams, priima visos 27, dabar jau 28, valstybės narės. Tai vienbalsis sprendimas.

Europai ir Baltijos valstybėms energetinis saugumas yra esminis klausimas. ES lyderiai per viršūnių susitikimą gegužės mėnesį dar kartą patvirtino savo siekius iki 2014 metų užbaigti kurti vidinę energetikos rinką ir išvystyti tarpusavio jungtis, kad iki 2015 metų būtų panaikinta šalių narių izoliacija nuo Europos dujų ir elektros tinklų. Ar tai realistiškas tikslas? Kokias kliūtis dar reikia pašalinti?

Manau, kad tai gana realistiška. Galbūt šis planas nebus įgyvendintas 100 proc., bet jis labai realistiškas. Galiu pasitelkti Baltijos valstybių, ypač Lietuvos, atvejį.

Pavyzdžiui, iki 2013 metų pabaigos turėsime su kitais regionais sujungtus dujotiekius. Iki 2015 metų turėsime elektros liniją su Švedija. Iš dalies tai bus apmokėta Europos pinigais. Taigi mes savo pačių sistemoje tikrai būsime įsilieję į Europą ir mažiau priklausysime nuo Rusijos dujų. Be to, pagal naują daugiametį finansinį planą turėsime papildomų šaltinių, skirtų jungtims tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Savo regione mes būsime tai įgyvendinę iki 2014 – 2015 metų – ir tai jau milžiniškas žingsnis prijungiant mūsų energetikos – elektros ir dujų – sistemas prie Europos tinklų.

Kokius energijos šaltinius gali turėti Europa? Ar pritariate skalūnų dujoms? 

Pirma, Europoje turime žinoti, ką mes turime. Atrodo, kad dabar tikrai bijome ištirti, ką turime.
Kalbant apie skalūnų dujas, žmonės vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, jog galbūt tai nėra saugu. Tačiau pasaulio dujų sektoriuje vyksta revoliuciniai pokyčiai.

Nepraėjus nė dvejiems metams, jei Europoje nepradėsime vystyti skalūnų dujų, Jungtinės Valstijos pradės pardavinėti skalūnų dujas kitoms valstybėms. Jos jau šiandien yra tris ar keturis kartus pigesnės už paprastas dujas, atkeliaujančias dujotiekiais iš žemės.

Manau, kad tai pakeis bendrą pasaulio dujų sektoriaus paveikslą, nes suskystintos dujos nebus visur prieinamos. Turime sparčiai statyti energijos terminalus, jeigu nenorime, pavyzdžiui, priklausyti nuo Rusijos tiekiamų dujų.

Norvegija pasirengusi aprūpinti Europą suskystintomis, ne skalūnų, dujomis, ir konkurencija po dvejų ar trejų metų bus absoliučiai kitokia.

Dujų sektorius atrodys absoliučiai kitaip ir mes, europiečiai, turime būti tam pasirengę, nes šiandien Europoje energijos kainos yra absoliučiai nekonkurencingos. Mes mokame labai brangiai ir tai kenkia mūsų atsigavimui bei plėtrai.

Turime investuoti į jungtis tarp mūsų pačių ir į tiekimo saugumą bei diversifikavimą. Tai reiškia, kad turime sugebėti priimti suskystintas dujas iš bet kur, iš Norvegijos ar iš Jungtinių Valstijų.

Jei norime trumpalaikėje perspektyvoje ar vidutinės trukmės perspektyvoje tapti mažiau priklausomi, privalome ištirti, ką patys turime. Tikėtina, kad net ir Lietuvoje yra kažkoks tarpinis variantas tarp skalūno dujų ir galbūt naftos, tačiau mes nedrįstame pradėti tyrinėti, o Europa vis atidėlioja šiuos klausimus.

Nežinoti, kokių išteklių turime, – didžiulė, brangiai atsieinanti klaida.

Privalome suvokti – su tokia energetikos politika Europos Sąjungoje patys sau kenkiame, nes vis mažiau gebėsime konkuruoti, vis lėčiau ekonomiškai atsigausite, o mūsų žmonėms tai kainuos vis brangiau.

Tad baigti (formuoti) vidaus energetikos rinką ir paslaugas...

Be kalbų – būtina. O įgyvendinę ES Trečiąjį energetikos paketą tapsime konkurencingesni prieš visus lobistus, kurie Europoje darbuojasi priešinga linkme. [juokiasi]

Lietuvai pirmininkaujant, Europos Taryba gruodį susikoncentruos į gynybą. Ar mums reikia bendros gynybos politikos?

Jei kalbame apie gilesnės integracijos būtinybę, manau, reikia daug daugiau bendrų politikų. Ypač atsižvelgus į besikeičiančias pasaulio saugumo tendencijas ir ypatingai – į JAV poziciją dėl savo buvimo Europoje.

Turint omenyje teroristų veiksmus tarptautiniu lygiu, jų migravimą po Europą, sakyčiau, būtina labiau koordinuota, tegu ir ne jungtinė, gynyba.

Svarbu ne tik gynyba, bet ir gynybos pramonė, svarbu apsaugoti mūsų teritoriją.

JAV prašo Europos aktyviau įgyvendinti gynybos politiką, tad reikia peržvelgti mūsų vaidmenį NATO.

Manau, laikas apie tai pagalvoti. Paskutinį kartą Europa diskutavo apie šiuos klausimus prieš septynerius ar net aštuonerius metus.

Vadinas, nusiteikimas yra teisingas?

Ne. Sakyčiau, terorizmas Europoje mums primena, kad reikia užbėgti jam už akių.

Lietuvai pirmininkaujant prasidės ES ir JAV derybos dėl partnerystės prekybos ir investavimo srityje. Ar galima pasiekti susitarimą per metus ir tris mėnesius?

Tai priklauso nuo įsipareigojimo. Neįmanoma greitai susitarti dėl realios laisvos prekybos visuose sektoriuose. Žiūrint apie kokios rūšies laisvos prekybos sutartį kalbame, juk daugelis elementų turi būti nepriklausomi.

Jau regime, kad prancūzai atskyrė kultūros sritį. Visada labai sunku tartis dėl intelektinės nuosavybės, dėl kai kurių žemės ūkio, aplinkosaugos politikos aspektų...

Žinoma, iš tiesų reikės labai glaudžių prekybinių ryšių tarp dviejų didelių prekybos centrų – JAV ir Europos Sąjungos.

Taip, viskas įmanoma, tačiau Europoje ir JAV labai skiriasi laisvosios prekybos supratimas. Iki šiol (supratimas) buvo toks skirtingas, kad galiu įsivaizduoti tik tokią laisvosios prekybos sutartį, kurios reikės norint, kad šie du centrai būtų konkurencingi.

Jei jie neturi kito pasirinkimo...

Taip. Antraip kodėl anksčiau nepasiekėme susitarimo? Tačiau kartais išoriniai neišvengiami dalykai gali mus pastūmėti derėtis dėl tam tikro susitarimo. Manau, bus atskirtų sričių, o tai bus vienas iš galimų būdų paspartinti derybas.

Privalu suprasti, kad tariamės ne vien su JAV, tariamės su NAFTA (sutarties) regiono valstybėmis, su Šiaurės ir Centrine AmerikaKanada, Meksika. Realiai tai derybos tarp dviejų žemynų.

Kalbama apie esamus susitarimus, o tai reiškia...

Atnaujinti, atnaujinti. Kalbame būtent apie tam tikras gaires. Laukiama bent jau pirmo žingsnio, jis objektyviai būtinas. Jis labai svarbus abiem pusėms, ypač turint omenyje, kokiais konkurencingais tapo kiti regionai, kaip antai, Kinija.

Bet jai tai bus tik gairių mandatas. Puiku. Gal jis bus aiškesnis, juk gyvenimas sparčiai keičiasi. Gal atsiras vis daugiau ir daugiau dalykų, dėl kurių reikės derėtis, kuriuos reikės atnaujinti.

Jus vadina geležine ledi dėl ryžtingumo. O aš pridurčiau – ir dėl kompetentingumo bei nepretenzingumo. Ar sutinkate su šiuo apibūdinimu? Ar jis tiktų Lietuvos pirmininkavimui apibūdinti?

Užsienyje taip vadina. Lietuvoje mane vadina Dalia ir veikiausiai niekaip kitaip. [Juokiasi]

Galvoju, pirmininkaujant mūsų esminis tikslas yra įsipareigojimas, profesionalumas ir rezultatai.

To sieksime, stengsimės, kaip įmanydami stengsimės. Mokomės, esame puikiai pasirengę.

Pirmininkaujant Liuksemburgui, komanda buvo nedidelė, tačiau jie daug nuveikė. Esame nedidelė šalis, tačiau mūsų žmonės pasistengs profesionaliai atlikti savo darbą.

Dabar pamatysime, jei daugiametė finansinė programa yra galutinė ir bus patvirtinta, beliks susitarti dėl formalių aspektų. Žinoma, krūvis bus didžiulis, bus daugybė teisinių aktų.

Jau suskaičiavome daugiau nei 300 (teisinių aktų). Kai kuriuos reikia užbaigti, kai kurių priėmimą pastūmėti. 74-i – dėl biudžeto, kiti, įskaitant ir plėtros, Rytų partnerystės programą, ruošiami.

Na, mes įdėsime maksimaliai pastangų, o apibūdinsite jūs, ne mes.

Tad geležinis pirmininkavimas?

Jei pirmininkaujant turėsime maksimaliai galios, gal ir būsime geležiniai [juokiasi], tačiau sutartys ir galių balansas – riboti.

Jei kalbėtume apie jūsų pirmininkavimo palikimą, koks jis būtų?

Sieksime, kad mūsų pirmininkavimas būtų toks, kuriuo galima pasikliauti. Pateiksime tai, ką žadėjome.

Jūsų pavardė minima, kalbant apie vieną iš aukščiausių ES postų. Ar norėtumėte grįžti į Briuselį?

Juk žinote, kaip būna. Tai – jūsų, žurnalistų, mėgstamas žaidimas. Mano gimtoje šalyje niekas nemini mano pavardės tokiame kontekste.

Visada sakau – nespėlioju apie savo ateitį. Reaguoju į tai, ko nori Lietuvos žmonės, taip dariau 2009 m., kai grįžau dalyvauti prezidento rinkimuose. Ir dabar Lietuvos žmonės spręs, kur jie norėtų mane matyti.

Kokio vadovavimo reikia Europai?

[Pagalvoja] Manau, mums reikia vadovavimo. Esmė, ne kokio vadovavimo, tiesiog – vadovavimo. Vadovas prisiima atsakomybę, aukojasi dėl žmonių. Reikia pradėti nuo savęs... Kad ir ką darytum, reikia būti lyderiu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (41)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (18)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (214)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (9)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (73)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (5)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (170)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus (6)

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (274)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (9)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...