Panevėžio vyskupijos tribunolo oficiolo, bažnytinės teisės dr. kunigo Romualdo Zdanio DELFI klausė, kaip tai vyksta.
Kunigas komentavo ir kitus keblius klausimus apie galimybes bažnyčioje susituokti skirtingų tikybų žmonėms, išsiskyrusiųjų santuokas, paaiškino kodėl yra nusistatęs prieš spaudimą apsikrikštyti vien dėl to, kad būsimas sutuoktinis nori tuoktis bažnyčioje.
- Ar gali Katalikų bažnyčioje tuoktis katalikas ir kitos tikybos žmogus, jei jis nesutinka pereiti į katalikybę?
- Tokiai santuokai reikia vietos vyskupo leidimo, nes pagal įstatymą katalikas su nekrikštytu asmeniu galiojančios santuokos sudaryti negali. Tai – santuoką ardanti kliūtis. Tačiau jos išvengti galima gavus vyskupo dispensą. Prašymą vyskupui tokiu atveju rašo kunigas, į kurį dėl santuokos kreipiasi pora.
Kunigui absoliučiai nedera įkalbinėti, prašyti ar įtikinėti norinčio susituokti bažnyčioje ne kataliko tapti kataliku.
Net ir pageidaujama, kad santuokos sudarymo metu dėl pačios santuokos niekas nebūtų verčiamas priimti katalikų tikėjimą arba pasikrikštyti.
Žmogus tai turėtų nuspręsti laisva valia. Asmeniškai aš būčiau už, kad žmogus tai padarytų rimtai pasiruošęs, jei nėra laiko iki santuokos – geriau po jos sudarymo.
- Kai Bažnyčioje tuokiasi katalikas ir ne katalikas, Santuokos sakramentas suteikiamas tik katalikui?
-Taip, nes tam, kad gautum sakramentus, reikia būti krikštytu. Be krikšto priimti jokių sakramentų negalima.
- Jei vienas iš sužadėtinių nekrikštytas, bet sutiktų tuoktis bažnyčioje, ką jam reikėtų padaryti - tik apsikrikštyti ar prieiti prie Komunijos, ruoštis Sutvirtinimo sakramentui?
- Geriausia, jei suaugęs žmogus krikštui ruošiasi iš anksto ir priima jį Velyknaktį – Didžiojo šeštadienio vakaro pamaldose, Katedroje, pas vyskupą, gaudamas visus tris įkrikščioninimo sakramentus.
Pakrikštytas katechumenas iš karto eina pirmos Komunijos, per tas pačias apeigas gauna ir Sutvirtinimą.
- Ar gali Santuokos sakramentą gauti katalikas, jei jo sužadėtinis - netikintis? Jei taip, kaip tai vyksta? Sakramentas teikiamas tik vienam žmogui?
- Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar žmogus krikštytas, ar nekrikštytas. Gali būti, kad žmogus buvo krikštytas, tačiau dabar nepraktikuoja, tapęs laisvamaniu ar net prašo išbraukti iš katalikų.
Jei tokio žmogaus pora yra katalikas ir nori Santuokos sakramento, tokiu atveju tuokiama. Žmogui išduodamas vyskupo leidimas susituokti su kataliku, kuris visiškai netikintis, atšalęs nuo Bažnyčios.
Prievartos eiti sakramentų negali būti, nes pats Dievas prievartos nenaudoja – visi esame laisvi.
Jei Santuokos sakramento priėmimo proga atsiranda žmonių, kurie nori priimti krikštą, nori atnaujinti ryšį su Bažnyčia – valio. Bet tai turi įvykti spontaniškai, o ne dėl šantažo, kad kažkam kitam svarbu susituokti su kataliku.
Bet koks spaudimas yra netoleruotinas, kraštutiniais atvejais įtakotų netgi to įgyto krikšto, pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo galiojimą, nes kiekvienas sakramentas, priimtas dėl priespaudos, baimės ar prievarta – negaliojantis.
- Ar gali Santuokos sakramentą gauti žmogus, jei pats niekada nebuvo susituokęs, tačiau jo sužadėtinis - išsiskyręs, jo santuoka buvo palaiminta bažnyčioje ir jis neketina kreiptis į bažnytinį tribunolą dėl jos paskelbimo negaliojančia?
- Aišku, tokia santuoka negalima. Bažnytinė santuoka įmanoma tuomet, kai abu yra laisvi, neturi jokių kliūčių. Jeigu nors vienam ši sutuoktinių yra kliūtis susituokti Bažnyčioje, tai visą jų santuoką daro negaliojančia.
Dispensos nuo santuokinio ryšio kliūties nėra. Jos nelieka tik tuomet, kai bažnyčios tribunolas santuoką paskelbia negaliojančia.
- Viena pora pasakojo, kad norėjo tuoktis katalikų bažnyčioje, bet sentikiui vyrui buvo pasiūlyta apsikrikštyti katalikų bažnyčioje. Jis nesutiko, tad pora susituokė stačiatikių bažnyčioje, kur moteriai nebuvo keliamos jokios sąlygos. Klausimas: ar stačiatikių bažnyčioje susituokusi moteris nelaikoma gyvenanti nuodėmėje ir gali katalikų bažnyčioje priimti Komuniją.
- Gali priimti Komuniją ir tai yra vienintelė išimtis, kai kalbama apie santuoką kitose bažnyčiose.
Jei žmonės sudaro santuoką Rytų stačiatikių bažnyčioje, jei santuokos sudaryme dalyvavo teisėtas stačiatikių dvasininkas, pagal Katalikų bažnyčios teisės kodeksą tokia santuoka yra neteisėta, tačiau galiojanti.
Neteisėta todėl, kad pažeista santuokos forma, tačiau jos galiojimui tai įtakos neturi, nes tai nėra santuoką ardantis trūkumas.
Jei katalikas susituoktų anglikonų, protestantų ar kitoje bažnyčioje, jo santuoka būtų negaliojanti. Stačiatikių bažnyčia vienintelė išimtis, nes šios bažnyčios yra labai artimos.
- Civilinėje santuokoje daug metų gyvenanti moteris klausė, ar gali jai būti suteiktas Santuokos sakramentas, kuris leistų visavertiškai gyventi tikinčiosios gyvenimą, jei vyras nesutinka net ateiti į bažnyčią, ką ir kalbėti apie pasirengimą Santuokos sakramentui ar krikštą? Ką tokiu atveju daryti katalikų tikėjimą išpažįstančiam žmogui? Ar dėl sutuoktinio pažiūrų jis ir gyvens nuodėmėje?
- Ne. Tokiu atveju, jei sutuoktiniai nežada skirtis, sutaria, gyvena civilinėje santuokoje, nėra pavojaus, kad greitu laiku jie išsiskirs, Santuokos sakramentu suinteresuotas asmuo per vietos kleboną turėtų kreiptis į vyskupijos vyskupą ir paprašyti, kad jo civilinė santuoka būtų pataisyta.
Ką tai reiškia? Civilinę santuoką Katalikų bažnyčia laiko negaliojančia, tad, kad būtų susitvarkyta su Bažnyčia, ją reikia pataisyti.
Tai padaryti galima dviem būdais: kai abu sutuoktiniai ateina į bažnyčią, išpildę minimalius reikalavimus dėl pasiruošimo Santuokos sakramentui ir Bažnyčioje, dalyvaujant kunigui, atnaujina santuokos priesaiką. Liaudiškai sakant, jie susituokia bažnyčioje.
Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kad vieno iš sutuoktinių, nors ir pakrikštyto, net su kuolu ar botagu nenuvarysi į bažnyčią. Jis žmoną myli, nesiruošia jos palikti, bet su juo apie bažnyčią net nėra ko kalbėti.
Tada Santuokos sakramentu suinteresuotas asmuo kreipiasi į vietos kunigą, kurio prašymu vyskupas pagal Šventojo Sosto suteiktą įgaliojimą turi teisę pataisyti santuoką išskirtine tvarka – sanatio in radice.
Toks pataisymas daromas vyskupo dekretu. Kurioziška, jog šiuo atveju visi santuokos padariniai perkeliami į pačią taisomos santuokos pradžią: santuoka padaroma galiojančia atgaline data, vaikai taip pat tampa gimę teisėtoje santuokoje.
Ar tokia santuoka yra sakramentas ar ne – tebevyksta diskusijos tarp kanonistų, tačiau gyvenimas pataisytoje santuokoje leidžia katalikiškai pusei gyventi visavertišką Bažnyčios gyvenimą.
- Ar tokių pataisytų santuokų Lietuvoje daug buvę
- Taip. Pas mus Panevėžio vyskupijoje kasmet tokių santuokų pasitaiko maždaug po dvidešimt.
- Skyrybas išgyvenę ir pakartotinai susituokę žmonės laikomi gyvenantys nuodėmėje. Ar Bažnyčia pripažįsta civilinę santuoką kaip didesnį gėrį, negu gyvenimą netgi civiliškai nesusituokus?
- Taip. Šią nuostatą įtvirtino popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie iširusias santuokas ir tuos žmones, kurie gyvena su kitais partneriais.
Dokumente išskiriama, jog civilinę santuoką sudarę žmonės yra gerbtinesni už tuos, kurie gyvena be jokių tarpusavio įsipareigojimų ir prievolių kaip sugyventiniai.
Bažnytinės santuokos tokie asmenys nebegali sudaryti, nes kartą buvo susituokę, tačiau civilinis jų tarpusavio įsipareigojimas vienas kitam ir visuomenei Bažnyčios vertinamas.
- Skyrybas išgyvenę žmonės klausia, kodėl jiems Bažnyčia griežtesnė net negu amžinuosius įžadus davusiems vienuoliams, kurie pagal Rytų tradicijas išlydimi skambant varpams, nes „žmogus rado savo kelią”. Ar tai reiškia, kad amžinieji įžadai - mažesnis įsipareigojimas negu Santuokos sakramentas (buvę vienuoliai ir kunigai gali kurti šeimas ir eiti prie Komunijos)?
– Išsiskyrę sutuoktiniai, kurie negyvena su kitais partneriais, taip pat gali eiti Komunijos, kaip ir kunigai ar vienuoliai, palikę kunigystę ar vienuolišką kelią.
Dievui pašauktojo gyvenimo atsisakę dvasininkai turi pereiti procedūrą, atleidžiančią nuo įžadų.
Ekskunigas suspenduojamas, jam draudžiama eiti Komunijos, reikia atlikti visa kanoninį procesą, kad įrodytų Popiežius suklydęs ir kad nėra jokios galimybės sugrįžti atgal.
Laukiama, kad po kunigystės ar vienuolystės atsisakymo praeitų tam tikras laikotarpis ir tik popiežius gali suteikti leidimą grįžti į pasauliečių luomą, oficialiai Bažnyčioje sudaryti santuoką, eiti Komunijos ir taip toliau.
Tai ir nuobodus, ir ilgai trunkantis, ir daug darbo reikalaujantis procesas, kuris įmanoma ne iš karto, kai žmogus palieka kunigystę ar vienuolystę.
Niekas per pirmus metus ar mėnesius nepuola tvarkyti dokumentų, nes žmogus turi pats suprasti, kur eina. Prie ankstesnių popiežių Vatikanas sakydavo, kad vienuolystės ar kunigystės atsisakę žmonės nesiųstų jokių prašymų, kol nesulaukia mažiausiai 40 metų amžiaus.
Dabar šis procesas tarsi lengvesnis, bet reikia 100 proc. įrodyti, kad grįžęs į pasauliečio kelią žmogus nebesiblaškys, nebesigręžios atgal.
Nėra taip, kad kunigas per rytines Mišias nusprendė mesti sutaną ir kitoje bažnyčioje jau tuokiasi.
Žmonėms, kurių santuoka iširo, taip pat galima galbūt nuobodi, ilga, bet įmanoma procedūra, leidžianti jų santuoką paskelbti negaliojančia.
- Kokia dalis prašymų paskelbti santuokas negaliojančiomis sulaukia teigiamos išvados ir kiek trunka procesas?
- Panevėžio vyskupijos tribunole patenkinama apie 90 proc. ieškinių. Nuo prašymo padavimo iki proceso pabaigos, pagal teisės reikalavimus, procesas neturėtų trukti ilgiau nei pusantrų metų.
Tačiau dėl žmogaus silpnybių ir nepakankamo personalo Lietuvoje tai užtrunka ilgiau. Kiek - priklauso ir nuo bylos sudėtingumo, kaip žmonės bendrauja su tribunolu.
- Skyrybas patyrę žmonės jaunimui dažnai pataria neskubėti tuoktis Bažnyčioje, pagyventi kartu, paauginti vaikus ir tik tada tuoktis Bažnyčioje, nes „iš karto Bažnyčioje susituokę ir vėliau palikti ar išduoti žmonės atsiduria kvailio vietoje: antra santuoka laikoma gyvenimu nuodėmėje”. Kaip vertinate tokį siūlymą?
- Vadovaujantis šiuo patarimu gal geriau santuokos palaukti iki mirties – šį sakramentą teikti vietoje Ligonių patepimo: tada dar didesnė tikimybė išvengti klaidų.
Bažnyčia netoleruoja sugyventinių, nenori, kad tikintieji gyventų susidėję, nuodėmėje, todėl, norinčius klausytis, Bažnyčios rengia atsakingai ruoštis Santuokos sakramentui sužadėtiniams skirtuose kursuose.
Dabartinis jaunimas įpratęs bendru gyvenimu mėgautis iki santuokos ir į ją dažnai žiūri ne kaip į pažinties ir susižadėjimo užbaigtuves, o kaip į tam tikrą priedą nusistovėjusiam jų šeimyniniam gyvenimui.
Prašyti santuokos sakramento dabar dažnai ateina žmonės po 5–6 bendro gyvenimo metų, kai sugalvoja lauktis vaikučių ir nori, kad jie gimtų santuokoje.
Tai jau yra daroma. Ar todėl, kad kažkas pataria - nežinau. Tačiau Bažnyčia niekada nepritars bendram gyvenimui nesusituokus.
Atsisakydami sužadėtinių gyvenimo ir po pažinties iš karto pradėdami gyventi kartu žmonės apiplėšia patys save. Sužadėtinių laikotarpis tam ir skirtas, kad žmogus pažintų, pamiltų kitą žmogų ir tuo įsitikintų, o paskui pereitų į santuokinį gyvenimą.
Pirmiausia turėtų būti pažintis, paskui draugystė, o po draugystės – sužadėtuvės bei santuoka. Jei negimsta draugystė, susipažinę žmonės po mėnesio gyvena kaip šeima ir tik paskui svarsto, ar yra vienas kitam skirti… Dar neišsprendę šitų dalykų žmonės leidžia į gyvenimą naujas gyvybes, vaikus, kuriems visa gyvenimą reikės tėtės ir mamos.
Kol gyvename tokioje netvarkoje, sunku pakomentuoti siūlymą neskubėti tuoktis, vietoje to geriau pagyventi kartu.
Aš pasakyčiau taip: neskubėkit pradėti kartu gyventi, skirkit pakankamai laiko vienas kitam pažinti, tam, kad atidavus visa save kitam, tai būtų padaryta sąmoningai. Žmogus negali viso savęs atiduoti bet kam. Jis turi būti tikras.
Dirbdamas Panevėžio vyskupijos bažnytinio teismo tribunole esu daugiau paskelbęs santuokų negaliojančiomis negu sutuokęs porų. Įsitikinau, kad tinkamai išgyventas draugystės ir sužieduotuvių laikotarpis gali žmogui leisti pilnai pažinti kitą žmogų ir atsikratyti abejonių, ar tas žmogus, su kuriuo einu prie altoriaus yra man skirtas.
Patikėkit, dažniausiai skiriasi ne tie, kurie išgyveno ilgą ir gražų sužieduotuvių laikotarpį. Skiriasi, kurie pamatė, susipažino, susižavėjo, po trijų savaičių dalijosi lova, o po trijų mėnesiu sužinojo apie nėštumą ir tada susituokė.
Mes nutolom nuo savo prigimties, kurią Dievas mums yra įžiebęs į širdis.
Kas gali būti gražiau, kai žmonės susipažįsta, pamilsta vienas kitą, po kelerių metų paskelbia apie vestuves ir po Santuokos sakramento dovanoja vienas kitam save? Mano įsitikinimu, tokia santuoka turi realias galimybes ištverti bet kokius išbandymus.