Buvęs vyriausiasis Lenkijos sausumos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Waldemaras Skrzypczakas išskirtiniame interviu DELFI papasakojo, kad nors, jo nuomone, visavertė karinė Rusijos agresija prieš Lietuvą Latviją, Estiją ir Lenkiją mažai tikėtina, pasiruošimas hibridiniam karui yra būtinas.
Jo teigimu, kaip rašo ru.DELFI.lt, Lenkijos kariuomenė kartu su Baltijos šalių ginkluotomis pajėgoms – tai pavojingas priešininkas bet kuriam potencialiam agresoriui. Vis dėlto, anot generolo W. Skrzypczako, be sąjungininkių iš NATO, pagalbos pavyktų išsilaikyti vos kelias dienas.
– Lietuva, Latvija ir Estija kreipėsi į NATO vadovybę su prašymu šių šalių teritorijoje dislokuoti nuolatinę brigadą, siekiant atgrasyti Rusiją nuo galimos agresijos.
– Baltijos šalys yra NATO narės, todėl savaime suprantama, kad jų teritorijoje gali atsirasti NATO bazių ir karių. Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad tai – bandymas įbauginti Rusiją. Manau, kad toks sprendimas – tai labiau Aljanso atsakas į pavojų, galintį virsti nekontroliuojama situacija. Kokia? Pavyzdžiui, hibridiniu karu.
– Lietuvoje priimtas sprendimas grįžti prie privalomosios karinės tarnybos, pilnu tempu visose Baltijos šalyse vyksta kariuomenės perginklavimas, intensyviai ginkluojasi Lenkija. Ar mūsų šalys ruošiasi karui?
Štai ir rezultatas: dėl šios priežasties Europos šalių karinis potencialas atrodo skurdžiai, lyginant su energingai modernizuojamomis ir restruktūrizuojamomis Rusijos ginkluotomis pajėgomis. Kremliaus veiksmai Ukrainoje Rusijai pataikavusiems politikams yra lyg šaltas dušas, todėl dabar stebime mėginimus, kurių imasi Europos politikai, kad pagerintų savo šalių ginkluotųjų pajėgų kovinį potencialą. Tikiu, kad elgiamės teisingai, nes tik tokiu būdu galima atvėsinti karštas galvas Maskvoje.
– Neseniai pareiškėte, kad Lenkijos kariuomenė visaverčio konflikto su Rusijos kariuomene atveju atsilaikytų vos kelias dienas. Kieki gi laiko galėtų atsilaikyti Baltijos šalių ginkluotosios pajėgos be NATO pagalbos?
– Šie mano žodžiai – atsakymas į klausimą, ar ilgai Lenkijos kariuomenė galėtų savarankiškai, be NATO pagalbos, priešintis Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Pakanka palyginti karinę galią, kad suprastume, kad sakiau tiesą. Be to, esu pakankamai gerai susipažinęs su Rusijos kariuomenės Generalinio štabo karine doktrina. Manau, kad niekas nepuoselėja iliuzijų dėl to, kad galima atsilaikyti savarankiškai. Taigi tikiu, kad NATO tokiu atveju imsis kolektyvinės savo šalių narių gynybos nuo bet kokių potencialių agresorių užmačių. Lenkijos kariuomenė Aljansui – svari pagalba, o ginkluotųjų pajėgų modernizavimas ir perginklavimas dar labiau sustiprins mūsų kariuomenę.
– Jei Lenkijos kariuomenė savarankiškai atsilaikytų vos kelias dienas, ko gi gali tikėtis Baltijos valstybių kariuomenės?
– Su NATO pagalba Baltijos šalys atsilaikys, savarankiškai – ne. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ginkluotosios pajėgos neabejotinai kilus tokiam konfliktui bus kietas riešutėlis. Pažįstu šiuos vaikinus, jie tvirti, gerai motyvuoti kariai, pasirengę paaukoti gyvybę dėl savo šalies. Su naujai įsigytais ginklais ir technika Baltijos valstybių kariuomenės galės, jei prireiks, garbingai kovoti.
– Aljansas formuoja greitojo reagavimo pajėgas. Anot NATO vadovybės, šios pajėgos turėtų tapti panacėja nuo šiuolaikinių hibridinio karo iššūkių ir teroristinio pavojaus, tačiau koks būtų šių pajėgų veiksmingumas vienos iš NATO šalių narių teritorijoje pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“?
– Su mandagiais „žaliaisiais žmogeliukais“, jei jie pasirodytų vienos ar dviejų NATO šalių narių teritorijoje, greitojo reagavimo pajėgos susitvarkytų be didesnių vargų. Būtų blogiau, jei „žalieji žmogeliukai“ pasirodytų iš karto keliose šalyse. Kita vertus, „mandagių žmonių žaliais drabužiais“ rezervai tikrai nėra begaliniai, taigi sukurti rimtą grėsmę greitojo reagavimo pajėgoms jos nėra pajėgios.
Vis dėlto derėtų suvokti, kad agresorius veikia ne tik pasitelkdamas specialiąsias pajėgas. Vertėtų nepamiršti, kad potencialaus agresoriaus aktyvumas pasireiškia skirtingose srityse, pradedant karine ir politinės propagandos ir baigiant etnine. Taigi labai svarbu suprasti, kas vyksta, ir laiku užkirsti kelią priešininko veiksmams.
– Daugelis ekspertų mano, kad dabartinis Aljansas – tai tik blanki kopija NATO, kuri trukdė naktimis miegoti SSRS vadovams.
– Tikiu, kad NATO turi pakankamai jėgų šiai užduočiai įvykdyti. Norėčiau priminti, kad tuo metu buvo visiškai kitas jėgų pasiskirstymas. Buvo Varšuvos sutartis, todėl nereikėtų lyginti tuometinės situacijos su dabartine. Vis dėlto Rusijos kariuomenės generolai turbūt miega blogai, ypač jei Kremlius rimtai svarsto galimybę pradėti konfliktą su NATO.
– Jūsų nuomone, ko reikia, kad Aljansas susigrąžintų galią ir taptų rimtu priešininku?
– NATO jau gerokai atvėsino Rusijos entuziazmą dėl ekspansijos. Stiprioji NATO pusė – kolektyviškumas, tvirta tarptautinės politikos pozicija ir tai, kad NATO šalys narės turi pačių šiuolaikiškiausių technologijų ginkluotės srityje. Taigi NATO galia mažiausiai kelis kartus viršija Rusijos galią.
– Pergalės dienai skirtame parade Maskvos Raudonojoje aikštėje pademonstruoti Rusijos turimi naujausi ginklai.
– Technika, kurią matėme parade, atrodo perspektyvi, tačiau tai tik šių ginklų kelio pradžia. Realaus efekto masinės gamybos pavidalu turbūt sulauksime tik po kelių metų. Vis dėlto tenka pripažinti, kad rusai nuolat ieško naujų sprendimų, išranda naujų technologijų, ypač tankų ir oro erdvės gynybos srityse – tai kelia susižavėjimą. Vakarai, o kartu su jais ir Lenkija taip pat nestovi vietoje, ginklų lenktynės prasidėjo.
– Grįžkime į praėjusių metų vasarą. Jei Aljansas nesugebėjo užkirsti kelio Krymo užėmimui, ar nepasikartos tokia pat istorija šį kartą ir su mumis?
– Aneksuodamas Krymą V. Putinas užklupo netikėtai visus ir išnaudojo mūsų silpnąsias vietas, įskaitant ir žvalgybą. Tiesa, mūsų politikai taip pat nuvylė. Norėtųsi tikėti, kad po visų įvykių praėjusiais metais Aljanso budrumas išaugo kelis kartus ir toks scenarijus nebepasikartos. Esu tikras, kad visaverčio karto veiksmai mums negresia. Rusijai konfrontacija su NATO nereikalinga, nes prasidėjus tokiam karui Rusiją apimtų chaosas, iš kurio ši šalis jau nebepakiltų, nes toje pačioje Azijoje daugelis šalių godžiai žvelgia į Rusijos Federaciją. V. Putinas tai kuo puikiausiai supranta.
– Buvote vienas iš Lenkijos atsargos karių, palaikiusių Ukrainą, kai Rusija užėmė Krymą. Ir toliau manote, kad Kijevui reikia karinės ir politinės Lenkijos paramos?
– Kai Ukrainos parlamentas pripažino Ukrainos nacionalistus kovotojais už Ukrainos nepriklausomybę XX a. ir suteikė šios organizacijos dalyviams teisę į socialines garantijas, nusprendžiau nuo tokių raginimų susilaikyti. Ketinu susilaikyti, kol Lenkijos vyriausybė visiškai tiksliai ir aiškiai išsakys poziciją šiuo klausimu, atsižvelgdama į valstybės interesus.
Kategoriškai nepalaikau radikaliojo nacionalizmo atgimimo. Užuot kūręs toks nacionalizmas griauna. Visada sakiau, kad ukrainiečiai turi atsisakyti nacionalizmo. Mes, lenkai, pasisakome prieš Volynės žudynių budelių garbinimą, tačiau jei paliksime ukrainiečius vienus, gali baigtis dar prasčiau. Bet kuriuo atveju, viskas ukrainiečių rankose, jiems kurti savo ateitį, o ant antagonizmų pagrindo ateities sukurti nepavyks. Linkiu jiems sėkmės.
– Jūsų manymu, koks galimas blogiausias įvykių Ukrainoje scenarijus?
– Valstybinis sukilimas Ukrainoje dėl vidinių konfliktų, kuriuo neabejotinai pasinaudos Kremlius. Deja, Ukrainos klausimu šiuo metu ES politika yra šiek tiek netvarkinga, o Maskva tuo naudojasi.
– Rusijos ir Ukrainos konfliktas priartėjo prie savo pabaigos ar Ukrainos kariuomenė ir prorusiški separatistai liovėsi, kad pailsėtų, ir mūsų laukia naujas kovinių veiksmų proveržis?
– Konfliktas, kuriame tiesiogiai dalyvavo Rusija, nuslopęs. Šiuo metu Kremlius kuria „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ ginkluotąsias pajėgas. Apmokomi būsimi kariai, jiems išduodami ginklai, viskas vykdoma pagal Osetijos ir Karabacho schemą. Galima tikėtis tolimesnių mėginimų destabilizuoti situaciją. Jei Ukraina mėgins susigrąžinti Donbasą jėga, toks mėginimas pareikalaus daug aukų iš Ukrainos pusės. Tai įtrauktų Kijevą į sūkurį. Esu tikras, kad Ukraina nepajėgi susigrąžinti Donbasą jėga. Dabar yra taikos metas, Kijevo netektys didelės. Kremlius taip pat laižosi žaizdas, mėgina sugrįžti į tarptautinę areną kaip taikdarys, mėgina rasti alternatyvą Šaltojo karo tipo retorikai pakeisti. Vakarams tai patinka, bet aš tikiu, kad Vakarai nepraras budrumo.