–Vladimirai Bogdanovičiau, įvykiai Ukrainoje atskleidė, kad įsiveržimo ir atskirų teritorijų perėmimo scenarijus buvo sumanytas dar iki Maidano. Greičiausiai prieš daug metų. Kyla klausimas, ar V. Putinas turi analogiškų planų, susijusių su Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Baltarusija?
–Aišku, geriau būtų paklausti paties V. Putino, o ne mažo žmogaus, rašančio knygeles. Jeigu į situaciją pabandytume pažvelgti jo akimis, suprastume, kad jis akivaizdžiai neturi kito pasirinkimo. Yra rimtų problemų šalies viduje. Norint jas išspręsti, V. Putinas turi pasitraukti, o prie šalies valdžios vairo turėtų sėstis protingi žmonės. Tiesa? Bet jis to nenori. Yra sakęs, kad 2018 metais ruošiasi dar vienai kadencijai. Kažkodėl jis tą kadenciją vadina antrąja. Taigi yra vidinių problemų, tačiau joms sprendimo nėra. Todėl jis ir ieško išorinių būdų, kaip spręsti šalies vidaus problemas.
–Situacija dėl sulaikyto Lietuvos žvejybos laivo ir pagrobto Estijos saugumo pareigūno: ar galima nubrėžti paralelių su XX amžiaus 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių įvykiais, besirutuliojusiais prieš Raudonajai armijai įžengiant į Baltijos šalis?
Ir taip, ir ne. Taip, nes už viso to stovi ta pati KGB. Taip yra. Nors iš kitos pusės, tai jau sugedusi, iki kaulų korumpuota, nuo galvos iki kojų supuvusi organizacija ir šalis. Vertinant jų psichologiją, jos naudoja tuos pačius metodus, tačiau jėgos jau išsekusios. Jos labai, labai bijo jėgos. Jie banditai, o banditai supranta tik jėgos kalbą. Pateiksiu vieną įdomų pavyzdį.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Josifas Stalinas pareikalavo, kad Amerika ir Jungtinė Karalystė išduotų prieš komunistus kovojusius asmenis. Ir jie išduodavo! Amerika turėjo atominę bombą. Mes neturėjome. Jie turėjo itin galingą laivyną, strateginę aviaciją. Svarbiausia, kad jie turėjo kariuomenę – galingą, nesuluošintą. Ir turėjo, ką valgyti. Pas mus viskas sunaikinta, nėra ko valgyti, šalis ant katastrofos slenksčio, o amerikiečiai vis tiek išduodavo. Ir anglai išduodavo. Bet buvo viena šalis, kuri atsisakė tai daryti. Ši šalis – Lichtenšteinas. Pas juos buvo 15 ar 20 žmonių. Atvažiavo mūsų KGB ir sako: atiduokite. Lichtenšteinas atsako: neatiduosim. Mūsiškiai iš karto suskydo: „Neatiduodate, tai ir neatiduokite. Ne tai ne...“.
–Esate sakęs, kad V. Putinui nėra kur dėtis, jis puls. Ar Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Latvija ir Estija pasiruošusios?
–Šį klausimą reikia užduoti valstybių vadovams. Deja, aš nesu vienas iš jų. Jų ir reikia klausti, kur jūs, po paraliais, žiūrite? Juk jūs sekantys eilėje!
–Ar bent vienoje iš paminėtų šalių iš esmės įmanomas tarptautinis konfliktas?
–Mano mama rusė, o tėvas – ukrainietis. Mano žmonos Tatjanos šeimoje situacija tokia pati. Tai niekada nebuvo problema. Net klausimo tokio niekada nebuvo – tu rusas ar ukrainietis? Koks skirtumas? Nors dabar noriu pabrėžti, kad esu ukrainietis, mano žmona ukrainietė, mano vaikai ukrainiečiai. Netgi norėčiau, kad mano kaimynai Jungtinėje Karalystėje taip pat būtų ukrainiečiai. Net jeigu ir būčiau grynakraujis rusas, šiandien kartu su savo katinais tapčiau ukrainiečiu.
–(Klausimas iš salės) Kalbama, kad sovietų laikais egzistavo tam tikra GRU (Vyriausiosios žvalgybos valdybos) ir KGB atskirtis. Trumpiau tariant, KGB buvo režimo šunys, o GRU – vilkai.
–Aštrų liežuvį turite. GRU ir KGB visada buvo labai skirtingi. Didžiausias skirtumas tas, kad iš esmės GRU rankos nebuvo suteptos savo žmonių krauju. Ir ne todėl, kad mes tokie geručiai, o todėl, kad GRU – žvalgyba, užsiimanti priešais užsienyje.
O KGB – nusikaltėlių organizacija, naikinusi tiek rusus, tiek lenkus, tiek ukrainiečius, tiek baltarusius, tiek vokiečius, tiek lietuvius, tiek estus. Koks buvo įsakymas, tą ir naikino. Taigi jūs teisus. Yra apgailėtini šunys, ir yra vilkai.
Žvalgyba – valstybės žinyba. Jeigu pūva visa valstybė, viena institucija klestėti negali. Jeigu visur vien korupcija, ji neabejotinai pasiekė tiek GRU, tiek Federalinę saugumo tarnybą.
–Puikiai matome, ką daro V. Putinas. Kaip, jūsų vertinimu, jis vertina pats save, kaip save mato iš šalies? Kokį vaidmenį, jo galva, jam skirs ateities kartos?
–Oi, nežinau... Pažiūrėkite: nuvažiavo į Australiją. Prieš metus pasaulio lyderiai su juo noriai bučiavosi. O dabar su juo bučiuojasi tik koala. Daugiau niekas, suprantate?
Vyriokas akivaizdžiai perlenkė lazdą. Jokio vaidmens jis jau nebeatliks, o tai, ką daro dabar – paprasčiausiai gelbėja savo sėdynę. O tai daro tik norėdamas išsilaikyti valdžioje.
Nežinau, kaip čia diplomatiškiau pasakius, bet visiems pakrovė kaip reikiant. Tiems patiems oligarchams. Man milijardo būtų per akis, jums taip pat... Bet ten kitokie skaičiai. Yra dešimt milijardų, o prieš metus buvo trisdešimt. Kaip toliau gyventi? Jiems labai blogai. Anksčiau važiuodavo į užsienį, o dabar, išvykus į tą užsienį, bet kurią akimirką jam gali prisėsti uodegą... Net jeigu dabar tos uodegos niekas ir neprisėda, tai dar nereiškia, kad nieko nevyksta. Vyksta!
–Gerai, pakalbėjome apie V. Putino oponentus. Dabar pakalbėkime apie jo draugus. Štai Aleksandras Lukašenka. Bando laviruoti, žaisti prieštaravimais, netgi apsimeta taikdariu, bet pažiūrėję į realius žingsnius pamatysime, kad jis yra ištikimas V. Putino sąjungininkas. Baltarusija palaikė Rusijos agresiją Jungtinėse Tautose, Baltarusijos teritorijoje įsikūrusios Rusijos bazės. Karinėje srityje Baltarusijos ir Rusijos integracija praktiškai baigta. Kas atsitiktų plataus masto karo tarp Rusijos ir Ukrainos atveju?
–Žinoma, šį klausimą geriausia būtų užduoti pačiam A. Lukašenkai, ir, žinoma, veikiausiai jis nepasakytų visos tiesos. Tačiau sekantis eilėje gali būti jis. Štai koks reikalas. Baltarusijos žmonės tai supranta, ir pats A. Lukašenka supranta, kad žmonės supranta... Taigi nesiryžtu prognozuoti.
–Mus, baigusius sovietinę mokyklą, o juo labiau jus, mokė, kad Adolfas Hitleris užpuolė visiškai taikią šalį, kur žmonės kurdami dirbo, visi troško tik taikos, ir netgi aerodromai pasieniuose buvo taikiai apsnūdę. Pažvelgę, kas vyko iš tikrųjų, pamatytume visiškai militarizuotą šalį, kurios kariuomenėje tarnavo milijonai žmonių, dar dešimtys milijonų priklausė sukarintoms organizacijoms, o merginos nenorėjo bendrauti su vaikinais be GTO (rus. „Gotov k trudu i oborone SSSR“) ženkliukų. Atitinkamos krypties buvo kinematografija ir dainos. Sakykite, jeigu šiandien V. Putinas užgesins sukilusią Ukrainą, ateities kartoms vėl bus pasakojami mitai apie taikią Rusiją, kurią užpuolė klastingoji Ukraina ir „Geiropa“?
–Tai jau vyksta. Nieko čia nepridursi ir neatimsi. Man labai gėda dėl mano tautos, kuri tuo tiki. Niekada negalvojau, niekada netikėjau, kad mulkinimas gali būti toks gilus... Paprasčiausiai tuo netikėjau! Tačiau, kai dabar kalbuosi su žmonėmis, kuriuos dar neseniai labai gerbiau, man darosi šiek tiek negera nuo to, kas vyksta. Velniai žino, kas!
Dėl Ukrainos užgesinimo... Ukrainos jis nenuslopins dėl vienos labai svarios priežasties. Ši priežastis susijusi su tuo, kad Ukrainos žmonės prabudo. Tai labai svarbu. Kaip būdavo anksčiau? Sėdi ten kažkoks sąlyginis janukovyčius – mėšlakovičius. Priimdamas sprendimus svarsto: ką pagalvos V. Putinas, ką pagalvos oligarchai? Dabar, kad ir kas taptų Ukrainos prezidentu, kad ir paskutinis niekšas, jis bus priverstas svarstyti, ką pagalvos žmonės. Jis bijos žmonių. Būtent tai vadinama demokratija. Dėl to niekas Ukrainos neįveiks.
Kalbant apie įvykių mitologizavimą, jis vyksta, jis veikia, ir šios kartosmetais tai bus veikiausiai nepagydoma. Ukrainoje viena mergaitė parašė eilutę „Niekada nebūsime broliais“. Skausminga pripažinti, bet dėl artimiausių 20 ar 30 metų esu skeptikas, cinikas ir pesimistas. Per artimiausius 20–30 metų Ukrainos gyventojai šios šunybės nepamirš. Juk kas įvyko? Ukrainiečiai išmetė vagis, išvijo vagis. Žmonės, pas jus vagys sėdi valdžioje, jūs į juos pažiūrėkite, kodėl jūs ant mūsų šokate? Tačiau kažkokie mulkiai eina, leidžiasi verbuojami, kariauja, žudo... Ne, niekada nebūsime broliais, tai tikra tiesa.