Neseniai po mirties kremuoti garsūs kultūros ir meno žmonės: dainininkai Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė, dailininkai Raimundas Sližys ir Raimundas Mikšys.
Tačiau taip velionį palydėti į amžinąją kelionę – didelis rūpestis jų artimiesiems. Kremavimas ir urnų laidojimas Lietuvoje palikti nežinia kieno valiai. Šio klausimo neišjudino iš vietos ir praėjusių metų pabaigoje priimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas.
Lietuva lig šiol neturi krematoriumo, kur būtų deginami palaikai. Tik Klaipėdoje veikia kolumbariumas, tačiau ir jame greitai neliks vietos urnoms.
Kremuoti – įprastas laidojimo būdas pasaulyje, tačiau dar didelė naujiena Lietuvoje, nors jis primena ilgus amžius trukusią pagonišką tradiciją.
Urnas saugo ir namie
Lietuvoje pasirinkimo nėra. Arba įprasta kapo duobė, arba elgiesi kaip išmanai.
Garsių dainininkų V.Kernagio, J.Miščiukaitės, aktoriaus Laimono Noreikos pelenai urnose palaidoti į kapus žemėje. Taip dažniausiai nusprendžia artimieji, nes kolumbariumų nėra.
Tačiau nieko nebestebina ir namie laikomos urnos.
Garsi režisierė Galina Dauguvietytė urną su mirusio vyro pelenais saugo savo miegamajame. Garsi moteris yra išsitarusi, kad jos palaikai bus kremuoti ir palaidoti su vyro.
Dalį mylimo gyvenimo draugo pelenų Kauno menininkė Irena Mikuličiūtė laiko kapsulėje, savo galerijoje.
Vykdant paskutinę valią kai kurių žmonių pelenai yra išbarstomi. Prieš šešerius metus virš jūros buvo išbarstyti Ugnės Karvelis, buvusios Lietuvos ambasadorės prie UNESCO, kremuoti palaikai.
Iš mylimo žmogaus pelenų galima pagaminti deimantą ir niekad su juo nesiskirti. Baltą, geltoną arba raudoną deimantą galima užsisakyti ir Rygos krematoriume. Tačiau iki 12 tūkst. kainuojančia paslauga čia dar niekas nesusigundė.
Ar visi šie atsisveikinimo su mirusiuoju būdai yra priimtini? – tai spręsti paliekama mirusiojo artimiesiems.
Žmogus ilsisi palaidotas
Žmonių palaikai buvo deginami iki krikščionybės. Tad ar krikščionių tikėjimas neprieštarauja palaikų deginimui?
Su šiuo klausimu buvo susidūrę naujo Žmonių palaikų laidojimo įstatymo kūrėjai. Dėl to prieš priimant įstatymą Seime diskutuota ir tartasi su aukščiausiais Lietuvos dvasininkais. Įstatymui neprieštarauta, tačiau laikomasi nuostatos, kad palaikus reikia palaidoti.
„Istoriškai kremavimas siejamas su protestu ir prieštaravimu Bažnyčiai. Deginimas prieštarauja kūno prisikėlimui. Neva mane sudegins ir nieko neliks. Toks savotiškas iššūkis ir paneigimas sukėlė Bažnyčios reakciją. Praėjusio amžiaus pabaigoje įsivyravo kitas požiūris. Pasisakoma, kad kūnas būtų laidojamas, tačiau neprieštaraujama kremavimui“, – kalbėjo Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas kunigas Lionginas Virbalas.
Kunigas pabrėžė, kad Bažnyčios požiūriu, nedera laikyti nepalaidoto žmogaus. Urna su pelenais kiek laiko gali būti saugoma namie ar bažnyčioje, tačiau palaikai turi ilsėtis palaidoti.
Verta prisiminti pasakas
„Kremavimas visada prikausto dėmesį, nes tai susiję su žmonių jausmais. Deginimo vieta kultūroje ir emociniai ryšiai – mažai tirta sritis, nors deginimo tradicijos Lietuvoje labai senos. Palaikų deginimo paprotys įsigalėjo penkto ir šešto amžių sandūroje. Rytų Lietuvoje degintinių kapų yra likusių dar iš XIV–XV a. Tai pagoniškosios ideologijos viena iš centrinių ašių“, – apie deginimo tradiciją Lietuvoje pasakojo archeologas Vykintas Vaitkevičius.
Pašnekovo nuomone, ši tema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl deginimo tradicija yra labai ryški takoskyra tarp pagonių ir pirmųjų misionierių krikščionių. Be to, pagonys visada garbino ugnį ir jos kultas persmelkia visą kultūrą.
Tačiau ir pagonybės laikais buvo labai svarbu palaidoti sudegintus palaikus. Tai rodo istorinė patirtis.
„Prisiminkime pasakas. Laukuose išbarstyti raganų pelenai yra kaip bausmė. Tai verčia suklusti, nes simbolika susisieja su realybe. Iš tikrųjų pelenai turi realų poveikį. Naujausi skandinavų tyrimai rodo, kad degintiniai kaulai buvo naudojami gaminant ginklus. Įkišti į pelenus kalavijai tapdavo tvirčiausi ir įgydavo ypatingą blizgesį. Metalas tarsi perimdavo protėvių dvasią ir jų stiprybę“, – netikėtus deginimo tradicijos aspektus atskleidė archeologas.
Degino savo valdovus
V.Vaitkevičius tvirtino, kad atskirais istoriniais laikotarpiais palaikai buvo ne tik deginami, tačiau pagoniška tradicija deginti palaikus truko labai ilgai.
Bent dviejų istorinių kronikų šaltiniai pasakoja, kaip 1377 m. gegužės mėnesį buvo sudeginti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai. Yra žinoma ir jo palaidojimo vieta – netoli Maišiagalos, prie Gudulinės kaimo. Anksčiau šioje vietoje buvusi šventa Kukaveičio giria, kurios pavadinimas ilgainiui nunyko.
Tačiau ne Algirdas buvo paskutinis Lietuvos valdovas, sudegintas ir palaidotas pagonišku papročiu. Po penkerių metų Vilniuje, Šventaragio slėnyje, buvo sudeginti jo brolio kunigaikščio Kęstučio palaikai.
„Greičiausiai ši vieta buvo tarp dabartinio Gedimino prospekto ir Tilto gatvės. Galbūt Centrinio pašto teritorijoje“, – spėjo V.Vaitkevičius.
Remdamasis gausiais tyrimais ir mokslo šaltiniais archeologas neabejoja, kad vis labiau prigyjanti šiuolaikiška tradicija deginti ir laidoti palaikus skatina atidžiai įsiklausyti ir į istorinę patirtį.
Įstatymas dar neveikia
Kremavimas Lietuvoje buvo įteisintas dar 1932-aisiais. Tačiau vienintelis šalies krematoriumas Kauno medicinos universitete prieš keletą metų uždarytas, nes nebeatitiko šiuolaikiškų reikalavimų.
Apie modernaus krematoriumo statybą Lietuvoje kalbama jau beveik dešimt metų. Aplinkos ministerijos parengtas Kremavimo įstatymo projektas Seimo biurokratų stalčiuose dūlėjo dar nuo 2003-iųjų. Į dienos šviesą dokumentas ištrauktas tik pernai.
Seimui svarstyti jis buvo pateiktas išplėstas, papildytas ir pataisytas, atsižvelgus į tris projektus. Didžiausios iniciatyvos jį rengti ėmėsi Seimo Sveikatos reikalų komitetas.
Praėjusių metų pabaigoje priimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas pagaliau įteisino palaikų kremavimą, reglamentavo balzamavimą, laidojimo sąlygas ir tvarką. Tačiau realios įtakos jis dar neturi.
Verslininkai – nežinioje
„Įstatymas neturi nieko bendra su ritualinių paslaugų verslu. Atvirkščiai, jam trukdo. Jo nuostatos atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Galbūt gina kieno nors interesus, bet ne mūsų“, – neslėpė pasipiktinimo Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos valdybos prezidentas Gintautas Gylys.
Verslininkas tvirtino, kad visiškai neįmanoma, kaip numatyta, iki šių metų liepos licencijuoti laidojimo paslaugų įmonių veiklą. Jo nuomone, realu tai padaryti ne anksčiau kaip iki kitų metų pradžios.
G.Gylys neatmetė, kad tokia padėtis galbūt kam nors naudinga ir tokiu būdu gali būti rengiamos sąlygos ateiti vienam dideliam investuotojui ir, žinoma, monopolininkui. Tada esami laidojimo paslaugų rinkos dalyviai atsidurtų už žaidimo ribų.
Asociacijos valdybos prezidentas įsitikinęs, kad dėl šių priežasčių krematoriumo dar ilgai nebus. „Kas gali investuoti, kai krematoriumo veiklą reglamentuojantis įstatymas neveikia“, – tvirtino G.Gylys.
Be to, lig šiol nesutariama, kur krematoriumą statyti. G.Gylys mano, kad optimaliausia būtų parinkti vietą tarp Vilniaus ir Kauno. Tačiau vos apie tai išgirdę, tam priešinasi gyventojai. Šiuolaikinis krematoriumas vis dar įsivaizduojamas kaip koncentracijos stovyklos krosnis.
Teisės aktai stringa
„Aplinkos ministerija dar neparengė poįstatyminių teisės aktų. Jos atstovai dalyvavo rengiant įstatymo projektą ir turėjo tam ruoštis“, – situaciją vertino Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja Dangutė Mikutienė.
Seimo narė aiškino, kad Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijos bei jų įgaliotos institucijos turi parengti nemažai dokumentų. Jie numatys higienos normas, kremavimo, laidojimo paslaugų teikimo, aplinkosaugos ir kitas taisykles, tvarką.
„Kol nebuvo Žmonių palaikų laidojimo įstatymo, ritualinių paslaugų tiekėjams buvo gana ramu. Dabar jų veikla bus griežtai reglamentuojama, todėl sulaukiame priekaištų“, – tikino D.Mikutienė.
Kolumbariumas beveik pilnas
Tačiau gyvenimas nelaukia, kol dešimt metų marintas įstatymas ims veikti. Žmonės miršta, kremuojami ir laidojami neatsižvelgiant į biurokratų valią.
Tik prieš metus Klaipėdoje, Lėbartų kapinėse, pastatytas pirmas Lietuvoje 168 vietų kolumbariumas užpildytas jau dviem trečdaliais. Manoma, kad vietų urnoms neliks jau šiemet. Kolumbariumui įrengti Klaipėdos savivaldybė skyrė 300 tūkst. litų. Jau svarstoma, kur uostamiestyje įrengti dar vieną.
Klaipėdiškiai tvirtina, kad vos įrengtas kolumbariumas pastebimai paskatino palaikų deginimą. Be to, žmonės čia palaidojo dar nuo 2004 m. namie laikytas urnas su artimųjų pelenais. Uostamiesčio patirtimi domėjosi alytiškiai, ketinantys kolumbariumą statyti ir Dzūkijos sostinės kapinėse.
Australų patirtis
Kremavimas ir su juo susijusios problemos Lietuvoje gana naiviai atrodo kad ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams.
Australijoje, Sidnėjuje, kur gyvena nemažai lietuvių, anapilin žmonės dažniau išlydimi kremuoti nei tradiciškai. Toks laidojimo būdas pigesnis, patogiau prižiūrėti amžinąją poilsio vietą.
Sidnėjuje, Rokvudo kapinėse, pirmas lietuvių kolumbariumas buvo pastatytas prieš 30 metų. Modernesnis laidojimo būdas išpopuliarėjo, todėl prieš 10 metų buvo pastatyta antra kolumbariumo sienelė. Norintys čia būti palaidoti vietą kolumbariume išsiperka iš anksto.
„Neskubu, bet vietą šioje sienoje turiu“, – juokavo Sidnėjaus gyventojas Antanas Laukaitis, Sidnėjaus olimpiadoje buvęs Lietuvos olimpinio komiteto atašė.
Kremavimas išstumia tradicinį laidojimo būdą ir dėl sukurto įspūdingo išlydėjimo ritualo. „Atsisveikinama gražioje krematoriumo salėje. Jei pageidaujama, vyksta religinės apeigos. Nusileidžiant uždangai karstas palydimas su muzika ar Lietuvos himnu. Jeigu kapinėse yra palaidota artimųjų, urna gali būti laidojama ir į kapvietę“, – pasakojo tolimajame žemyne gyvenantis lietuvis.
Rygos krematoriumas
Lietuvoje krematoriumo nėra, todėl bene realiausia išeitis – Ryga. Apie 600 km pirmyn ir atgal tenka įveikti laidojimo paslaugas teikiančioms įmonėms, vežančioms palaikus kremuoti į Latvijos sostinę.
Prie Rygos krematoriumo lietuvius pamatysi vos ne kasdien. Palaikų deginimas ir atvežimas kainuoja apie 3 tūkst. litų. Urną su velionio pelenais iš krematoriumo galima pasiimti po keturių valandų.
„Per mėnesį kremuojame daugiau kaip 20 palaikų iš Lietuvos. Akivaizdu, kad mūsų paslauga tampa vis reikalingesnė“, – tvirtino Rygos krematoriumo komercijos direktorius Aivaras Ozolas. Per mėnesį kremuojama apie 200 mirusiųjų. Rygos valdžios sprendimu deginami ir mirę benamiai, už tai moka savivaldybė.
Rygos krematoriumas vokiečių buvo pastatytas dar prieškariu. Pasak A.Ozolo, to meto įranga tarnauja lig šiol. Krematoriumas ėmė veikti nuo 1994 m. Pastaruoju metu senosios krosnys yra keičiamos modernesnėmis.
Krematoriumas yra kapinių teritorijoje ir rygiečių nei gąsdina, nei šokiruoja. Pastatas atrodo kaip bažnyčia. Ši įstaiga nėra privati – ji priklauso Rygos savivaldybei.
A.Ozolas sako, kad klientų pertekliaus nėra, nes paslauga dar ne tokia populiari kaip kitose Europos valstybėse.
„Matyt, deginti palaikų nesiryžta tvirtų krikščioniškų pažiūrų žmonės. Kita vertus, gerokai daugiau nei Latvijoje ir Lietuvoje palaikų kremuojama religinguose kraštuose Čekijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje“, – svarstė komercijos direktorius.
Rygos krematoriumo atstovas tikino, kad kremavimo verslas nėra toks pelningas, kaip gali atrodyti. Jo žodžiais, krematoriumą statysiantys lietuviai turėtų žinoti, kad investicijos į jį atsipirks tik po 15 metų.
A.Ozolas tvirtino, kad Latvijoje dar nepriimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas, tačiau tokią veiklą reglamentuoja specialus nutarimas.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Geriausios politikų patarėjos – mamos
Vilnius turės savo karilioną
Aštuoneri metai nelaisvės