B.Gailius: Katalikų Bažnyčia nėra apolitiška, nes už bendruomenės ribų kovoja su velniu

 (425)
Katalikų Bažnyčia negali būti apolitiška, nes už katalikų bendruomenės ribų kovoja su velniu – Dievo ir žmonių priešu, o politika savo grynąja prasme apibrėžiama per priešiškumą. Todėl Katalikų Bažnyčios kova su velniu yra tarsi metapolitika. Maža to, pastaraisiais metais katalikybė tapo ir politinėmis pažiūromis, mat valstybė ėmė manyti, kad jos galia kyla tik iš šio pasaulio, o tikram katalikui toks maištas prieš Dievą asocijuojasi tik su velniu.
Kryžius
Kryžius
© Shutterstock nuotr.

Taip katalikybės politiškumą įrodinėja istorikas ir teisininkas Bernardas Gailius, skaitęs paskaitą „Katalikybė kaip politika“.

„Šiandien valstybė, mano supratimu, yra gundoma tokiam atviram, sąmoningam maištui prieš Dievą pasakymu, kad jos galia yra visiškai autonomiška, kad ji kyla iš šio pasaulio ir nieko bendro su Dievu neturi. Tai tokiame maište prieš Dievą katalikiška pasaulėžiūra gali matyti tik velnią ir iš to kyla mano galutinė išvada: kad būtent iš šito suvokimo atsiranda katalikybė kaip politinės pažiūros. Katalikas negali ramiai žiūrėti į tokį valstybės degradavimą“, - paskaitoje, kurios pasiklausyti susirinko valdančiosios konservatorių partijos atstovai bei aukšti dvasininkai, sakė B. Gailius.

Su velniu Bažnyčia kovoja už katalikų bendruomenės ribų

Įrodinėdamas, kad katalikybė savo esme yra politiška, B. Gailius pasitelkė vokiečių filosofo Carlo Schmitto politikos apibrėžimą per priešiškumą. Pasak C. Schmitto, politiškumas savo grynąja forma yra priešiškumas, kai nubrėžiama riba tarp priešo ir draugo. C. Schmitto, požiūriu, „pasaulis, iš kurio visiškai pašalinta karo galimybė, taikus pasaulis, būtų pasaulis be draugo ir priešo perskyros, taigi pasaulis be politikos“.

Norėdamas įrodyti, kad katalikybė yra politiška, B. Gailius sako, jog Katalikų Bažnyčia žemėje taip pat turi priešą – velnią. Pasak jo, remiantis katalikų pasaulėžiūra, žmogaus tikslas žemėje yra atsitiesti po nuopolio, dėl kurio žmogus buvo išvarytas iš rojaus. Tam žmogus turi kovoti su savo nuodėmingumu bei velniu, kuris turi valdžią pasauliui.

B. Gailius pabrėžia, kad katalikams Dievas, velnias, angelas, Kristus, rojus yra konkretūs dalykai, kurie nebūtinai turi būti įsivaizduojami subanalintai, kaip vaikiškos Biblijos paveikslėliuose. Todėl katalikui velnias yra tikras subjektas, bet nevaikšto su kanopomis ar ragais, o angelas – nebūtinai mojuoja ugniniu kalaviju.

„Apie velnią žinome tiek, kad jis yra Dievo ir žmonių priešas, kuris daro paslaptingą įtaką pasauliui. Tai jeigu tam, kad atsitiestų iš savo nuopolio žmogus turi įveikti savo nuodėmingumą ir dar išvengti velnio pinklių, tai akivaizdu, kad krikščionybės ir katalikybės esmė yra kovinė, tai labai karingas tikėjimas, tai dvasinė kova, kuri kovojama dviejuose lygmenyse: su nuodėme ir savo nuodėmingumu žmogus kovoja savo viduje, o su velniu krikščionys kovoja išorėje, pasaulyje, tarp kitų žmonių“, - pasakojo B. Gailius.

Jo teigimu, su velniu žmogus kovoja tada, kai demaskuoja jo sumanymus ir sako tiesą. Ir jei kova su savo nuodėmingumu yra labiau kovos metafora, tai kova su velniu, anot B. Gailiaus, yra reali, joje kaip visos žmonijos gelbėjimo institucija dalyvauja ir Katalikų Bažnyčia.

„Labai svarbus tos kovos aspektas tas, kad ji nevyksta Bažnyčios viduje. Čia jau Bažnyčios vaidmuo pasaulyje, mano supratimu, yra visiškai skirtingas. Kovoti su nuodėme, su savimi, tobulėti, Bažnyčia padeda pirmiausia savo nariams. Labai akivaizdžiai iš to išplaukia tam tikras atsiribojimas nuo netikinčių žmonių arba nuo kito tikėjimo žmonių, nes jie taip pasirinko, jie nenori tai bendruomenei priklausyti ir tokiu būdu jie yra tarsi už Bažnyčios. Bet kovos su velniu kontekste viskas vyksta kitaip – Bažnyčia nė kiek neatsiriboja nuo pasaulio“, - teigė pranešėjas.

Bažnyčia gelbėja, net jeigu gelbėjamieji to nenori?

B. Gailius teigia, kad kova su velniu vyksta už Bažnyčios ir katalikų bendruomenės ribų, kovojama tarp žmonių, kurie nėra katalikai ir nepriklauso katalikų bendruomenei.

„Tai yra pats aiškiausiais parodymas, kad Bažnyčia nuo sekuliaraus pasaulio neatsiriboja“, - teigia jis.

Pasak pranešėjo, Bažnyčia veikia kaip visos žmonijos gelbėjimo institucija ir gelbėja net tuos, kurie nenori būti gelbėjami.

„Aš tai palyginčiau su diskusija, kuri dažnai iškyla kalbant apie politikų ar intelektualų atsakomybę visuomenei. Daugeliui iš mūsų priimtina mintis, kad tas, kuriam duota didesnė išmintis arba kažkokie gabumai, privalo elgtis taip, kad padėtų silpnesniam ar mažiau pajėgesniam netgi tuo atveju, jeigu tas gelbėjamasis žmogus to nepriima, nesupranta arba net prieštarauja“, - teigė B. Gailius, nors nepaminėjo, kad, pavyzdžiui, feminizmo apologetams arba liberalams toks paternalizmas visiškai nėra priimtinas.

„Dažnai panašiai kalbama ir politikoje: pavyzdžiui, jei paimtume tikrosios politikos ir populizmo priešpriešą, tai tikras politikas tas, kuris priima sprendimus nepaisydamas savo globotinio pasipriešinimo. Tokia yra Bažnyčios pozicija toje kovoje su velniu“, - tęsė pranešėjas.

Pasak B. Gailiaus, jeigu pereitume prie šiuolaikinės sekuliarios kalbėsenos, tai būtų galima sakyti, kad apreiškimą Bažnyčia priima kaip didesnę išmintį, kuri neva ją įpareigoja prisiimti atsakomybę už žmonijos išgelbėjimą net tuomet, kai žmonės tam priešinasi.

Jo teigimu, netgi Kristaus atėjimas į šį pasaulį reiškia tarsi Bažnyčios avangardo įsteigimą priešiškoje, arba velnio, teritorijoje.

„Kristus atėjo į šį pasaulį, atėjo į velnio valdas ir jo atėjimas yra Bažnyčios įsteigimas, tarsi avangardas, bazė priešiškoje teritorijoje. Ir ta prasme įdomu, kad šiais laikais nublanksta faktas, jog Kristaus atėjimas žmonėms atnešė ne tik Dievo malonių – kelią į išganymą ir panašiai. Jis kartu atnešė pasauliui naujo pobūdžio konfliktą. Ir pats Kritus tą pasako: „Nemanykite, jog aš atėjęs Žemėje nešti ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalaviją, atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jums priešais“, - Kristaus žodžius citavo B. Gailius.

Katalikybė pereina į politiką, nes valstybė savo autoritetą kildina ne iš Dievo

Kristaus žodžiai apie sūnų ir tėvų, dukterų ir motinų bei marčių ir anytų supriešinimą, anot B. Gailiaus liudija, jog katalikiška pasaulėžiūra pasaulį dalija į velnio ir Dievo sekėjus, todėl, anot jo, katalikybės esmė yra giliai politinė.

„Tačiau darant tokią išvadą svarbu pabrėžti, kad katalikiška dvasinė kova yra kova prieš velnią, ne prieš žmones. Kaip žinome, žmogui visą laiką išsaugoma viltis, ne mes teisiame, teisia Dievas ir galimybė pasitaisyti išlieka iki mums nežinomos, nesuvokiamos ribos. Šitas aspektas, kad tai nėra vien tik kova su žmonėmis, šiek tiek nuima tą tokią žemišką įtampą nuo katalikiškos pasaulėžiūros ir tada gal būtų tiksliau tą pasaulėžiūrą vadinti ne tiek politine, kiek metapolitine“, - svarstė B. Gailius.

Vis tik, pasak jo, pažvelgus į pastarųjų poros šimtmečių valstybės santykį su Katalikų Bažnyčia, katalikybė po truputį tampa politiška ir žemiškąja prasme, mat valstybė ėmė nebejausti savo galios bei autoriteto ribų.

B. Gailiaus teigimu, jeigu laikytume, kad valstybės esmė yra suverenitetas, kaip aukščiausia ir nedaloma valdžia, tai gryniausia suvereniteto forma yra sprendimas. Jį kritiškoje situacijoje gali priimti tik suverenas, o šio sprendimo šaltinis – autoritetas.

Pasak B. Gailiaus, čia ir kyla klausimas, dėl kurio nesutaria valstybė su Bažnyčia: ar autoriteto arba valdžios šaltinis yra Žemėje, ar valdžia yra iš Dievo: „Katalikui, toli gražu net ne filosofui aišku, koks yra valdžios šaltinis. Apaštalas Paulius yra sakęs: nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o tos kurios yra – yra Dievo nustatytos“.

Kataliko požiūriu, anot B. Gailiaus, kadangi visas žmogaus gyvenimas yra sutrikdytas nuopolio, taigi bendras tobulas žmonių gyvenimas yra neįmanomas. Dėl šios priežasties tą tobulą bendrą būvį pakeičia žmonių susiskirstymas nedidelėmis bendruomenėmis ar valstybėmis ir tik taip tampa įmanoma bent jau trumpalaikė taika.

Iš esmės, anot pranešėjo, katalikas sekuliarią valstybę gali toleruoti tik tuomet, kai valstybė užsiima tik žemiškomis problemomis. Tačiau jeigu ji nebejaučia savo žemiškumo ribų, katalikybė tampa politiška.

„Tikrasis politiškumas išaugo tada, kai valstybė pasikėsino šitas ribas peržengti. Čia reikia prisiminti Reformaciją, kai buvo pasakyta, kad kiekvienas žmogus gali skaityti savo Bibliją ir kad kiekvienas politikas gali savaip nusistatyti savo santykį su Bažnyčia. Geras pavyzdys Henrikas VIII, kuris taip ir padarė – dėl moterų atsisakė paklusti popiežiui“, - pasakojo B. Gailius.

Po Prancūzijos didžiosios revoliucijos, jo teigimu, gimė valstybė, kuri savo ištakose turėjo įgimtą priešiškumą Dievui ir Bažnyčiai. Tad valstybė esą ėmė save suvokti kaip galinčią spręsti visus žmonių reikalus, kištis į vertybių sritį, o Bažnyčia tapo tik viena iš visuomenės struktūrų, mat nebetikima jos neklystamumu.

„Šiandien valstybė, mano supratimu, yra gundoma tokiam atviram, sąmoningam maištui prieš Dievą pasakymu, kad jos galia yra visiškai autonomiška, kad ji kyla iš šio pasaulio ir neturi nieko bendra su Dievu. Tai tokiame maište prieš Dievą katalikiška pasaulėžiūra gali matyti tik velnią. Iš to ir kyla galutinė mano galutinė išvada: kad būtent iš šito suvokimo atsiranda katalikybė kaip politinės pažiūros“, - teigia B. Gailius.

„Katalikas negali ramiai žiūrėti į tokį valstybės degradavimą, todėl natūraliai per XIX ir XX amžių išsirutuliojo tai, ką mes turime šiandien – kad katalikybė yra politika. Ir tol, kol valstybė viena ar kita forma nepripažins, kad jos žemiškos valdžios kompetencija turi tam tikras ribas, kurių negalima peržengti, tai tol katalikybė tol ir bus ne tik metapolitinė, bet ir politinė pozicija“, - reziumavo pranešėjas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Mėgstantiems išgerti – perspėjimas: bauda grės, net jei nesėsite prie vairo (56)

Siekiama didinti baudas už alkoholio vartojimą viešose vietose ar neblaivaus asmens pasirodymą viešai, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę.

Kandidatų į Seimą piniginių paslaptys: skolos, turtai ir prabangios moterų dovanos (283)

Kandidatų į Seimą turto deklaracijos užminė ne vieną mįslę. Kai kurie kandidatai per metus turėjo itin daug neapmokestinamų pajamų ir nuo savo gautos pajamų sumos sumokėjo gana mažai mokesčių. Vienas iš tokių politikų – krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

A. Nikžentaitis – apie Lietuvos kaimynę, kurios vertinti be emocijų neįmanoma: keista situacija (268)

Profesorius, habilituotas daktaras Alvydas Nikžentaitis sako, kad į visiško tarpusavio supratimo laikus Lietuva ir Lenkija veikiausiai niekada nebesugrįš, tačiau palikti dvišalius santykius tokioje kalno papėdėje, į kokią jie yra nusiritę šiandien, būtų mažiausiai neišmintinga.

Kaunas baigia spręsti darželių problemą (15)

Spręsdama opią vaikų darželių trūkumo problemą, Kauno rajono savivaldybė tikisi šiemet pasiekti lūžį. Pirmadienį bus atidarytos naujos patalpos Noreikiškių lopšelio-darželio „Ąžuolėlis“ filiale Akademijos miestelyje – čia įkurdinta daugiau kaip 200 darželinukų.

Baltijos šalys smarkiai išsiskiria pagal rusų kalbos mokymąsi (87)

Anglų kalbos mokymasis tarp Lietuvos moksleivių paplitęs tiek pat, kiek vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES). Pagal rusų kalbos mokymąsi Baltijos šalys smarkiai lenkia kitas Europos valstybes.