Savo rančoje jos buvo įkūrusios nelegalų viešnamį, kurį vėliau žmonės praminė „Pragaro bordeliu“. Seserys melu priviliodavo, o kartais tiesiog grobdavo merginas ir versdavo jas dirbti prostitutėmis.
Jokio atlygio, siaubingos gyvenimo sąlygos, vietoje maisto – kokainas ir heroinas. Nenuostabu, kad atsidūrus tokioje aplinkoje jų sveikata imdavo šlubuoti. Tiesa, su tokiomis seserys Gonzales nesismulkindavo – nebetinkamas darbui merginas jos nužudydavo ir imdavo ieškoti naujų aukų.
Pripažinta, kad per dešimtmetį nuo 1954 iki 1964-ųjų iš viso gyvybę jos atėmė apie 90-iai žmonių. Rančoje buvo rasti ne tik moterų, bet ir vyrų bei net kūdikių kūnai.
Veikė vienoje konservatyviausių valstijų
Delfina ir Maria de Jesus Gonzalez gyveno centrinėje Meksikos dalyje – Gvanachuato valstijoje. Jos sostinė Leonas laikomas viena iš konservatyviausių vietų visoje Meksikoje.
Pavyzdžiui, dar prieš ketverius metus šalia bažnyčios esančioje aikštėje su gyvenimo drauge ir ketverių sūnumi vaikštinėjęs Manuelis Berumenas buvo suimtas tik dėl to, kad savo mylimąją viešai pabučiavo.
„Apkabinau Mayrą ir ją pabučiavau – nieko neįprasta. Tada išgirdome šaukiant vieną moterį: „Čia esama vaikų“, – aiškino vietiniams žurnalistams vyras po to, kai jam buvo paskirtas 12-os valandų areštas.
Sunku ir patikėti, kas valstijoje, kuriai priklauso toks dievobaimingas miestas, dėjosi vos prieš keliasdešimt metų.
Tėtis – žiaurus despotas, įkalinęs ir savo dukrą
Seserys Gonzalez gimė daugiavaikėje šeimoje, kuri šiais laikais tikrai būtų laikoma stokojanti socialinių įgūdžių.
Jų tėvas dirbo vyriausybės policininku, turėjo šerifo statusą (administracijos ir teismo pareigūnas). Savo ruožtu mama prižiūrėjo namus.
Pasakojama, kad seserų tėvas Isidras Torres buvo arogantiškas, žiaurius ir despotiškas vyras. Tikinama, dažnai jis ne tik mušdavo savo žmoną ir vaikus, tačiau ir versdavo juos stebėti, kaip kaliniams vykdoma egzekucija.
Itin nemalonų jo būdą įrodo ir vienas nutikimas šeimoje. Kartą, dar būdama paauglė, viena jo dukrų Carmen pabėgo iš namų su savo vaikinu Luisu, kuris buvo keliais metais už ją vyresnis. Jos tėvas juodu surado, sumušė ir savavališkai įkalino savivaldybės kalėjime.
Tuo jo išsišokimai nesibaigė, tad kartą, kai ji ėmė sekti sėbrai, jis pabėgo palikdamas savo šeimą.
Mama – religinė fanatikė, dukras auginusi skurde
Baimindamasi, kad taip pat bus persekiojama, jo žmona Bernardina Valenzuela pakeitė gyvenamąją vietą ir savo bei dukrų pavardes į Gonzalez.
Žinoma, kad pati Bernardina buvo religinė fanatikė – savo dienas ji dažnai leisdavo bažnyčioje.
Savo ruožtu jos dukros dirbo tekstilės fabrike, tačiau ten gaunama alga, kurią, be to, dar ir mokėdavo ne taip dažnai, nebuvo pakankama oriam gyvenimui.
Iki maždaug 1935-ųjų jų šeima gyveno visiškame skurde.
Nenusisekus vienam verslui atidarė viešnamį
Maždaug tuo metu viena seserų Carmen sutiko vyrą, kuriuo labai susižavėjo. Dar tais pačiais metais jiedu pradėjo gyventi kartu ir atidarė nedidelį barą. Tiesa, verslas nenusisekė, tad ji vėl turėjo grįžti į mamos namus.
Deja, tuose namuose jos jau nebebuvo. Mirusi mama seserims paliko nedidelį palikimą, tačiau jo užteko, kad jos pradėtų naują verslą. Tik šį kartą – visiškai šeimyninį.
Nors prostitucija tuo metu buvo neteisėta, bandymai kovoti su šia praktika to meto Meksikoje buvo nelabai sėkmingi. Įvertinusi tai, 1954 m. Delfina Gonzalez rančoje įkūrė viešnamį.
Kaip viliojo merginas
Bene dešimtmetį merginas į rančoje įkurtą viešnamį ji su seserimi Maria verbavo įvairiausiais būdais.
Pavyzdžiui, laikraštyje paskelbdavo, kad reikalinga namų tvarkytoja. Vienoms interesantėms jos užkalbėdavo dantį, kad visa tai – legalu ir apie tai niekas nesužinos, kitas įdarbindavo, apkaltindavo nebūtais dalykais ir prostitucija versdavo užsiimti tam, kad esą atiduotų skolas.
Tiesa, kiti šaltiniai tvirtina, kad vėliau, kai pradėjo kilti įtarimai jų veikla ir merginos pačios nepasirodydavo, jos nesibodėdavo jų grobti tiesiog iš gatvės. Teigiama, kad buvo samdomi žmonės, kurie ieškodavo ir valkataujančių 12-15 m. amžiaus paauglių, kurios vėliau taip pat buvo verbuojamos prostitucijai.
Potencialių aukų buvo ieškoma ir vykstant į asocialias šeimas, kaimus. Tuomet tėvams buvo pasakojama, kad jų atžalos galės dirbti, užsidirbti, šeimai atneš pinigus ir pelną. Patikėję šiuo metu savo vaikus jie patikėdavo seserims.
Elgėsi itin žiauriai
Savo ruožtu į rančos valdas patekusios merginos iš čia niekada nebūdavo išleidžiamos, tad tiesiog dingdavo iš artimųjų akiračio, o šie paprastai bijodavo kreiptis į teisėsaugą.
Pasakojama, kad į viešnamį atvykusios merginos, kurioms kartais būdavo vos 11, būdavo išrengiamos nuogai ir išsamiai apžiūrimos – įvertinama jų kaina. Tuomet seserų bendrininkai merginas prievartaudavo tol, kol jas visiškai palauždavo.
Kai merginos sutikdavo užsiimti prostitucija, jos jas nuprausdavo, papuošdavo ir grasindamos mirtimi liepdavo maloniai bendrauti su klientais ir daryti viską, ką jie lieps.
Gaudavo tik dubenėlį pupų ir kelias tortilijas
Pasakojama, kad merginos gyveno labai skurdžiai. Per dieną gaudavo vos dubenėlį pupelių ir kelias tortilijas.
Baudžiamos už nederamą elgesį jos buvo itin žiauriai – maudomos lediniame vandenyje, marinamos badu, mušamos, deginamos karštais lygintuvais.
Pastojus, pačios seserys atlikdavo joms abortą. Turbūt nereikia nė aiškinti, kaip stipriai merginoms tai pakenkdavo.
Lankėsi ir įtakingi asmenys
Šia veikla pradėjusios verstis seserys užmezgė įvairius ryšius su įtakingais asmenimis. Pasakojama, kad jų viešnamyje lankydavosi ir garbingas pareigas užimantys vyrai, ir policijos pareigūnai ar teisėsaugininkai.
Kai kurie – ir nemokamai tam, kad nesiimtų jokių priemonių. Jiems buvo palikta visiškai laisva valia su merginomis elgtis taip, kaip šie nori.
Seserys traktuodavo, kad merginos, kurioms vadovauja – visiškai sveikos ir seksualines paslaugas teikia savo noru. Kai kuriems klientams jos rodydavo ir esą šią informaciją patvirtinančius Sveikatos apsaugos ministerijos išduotus dokumentus. Tačiau, žinoma, jie buvo padirbti.
Tiesa, įvairiomis lytiškai plintančiomis ligomis apsikrėtę vyrai apie tai tikrai neimdavo kalbėti viešai, tad seserys veiklą vykdė ir toliau.
Žudė ir vyrus, ir moteris, ir judviejų vaikus
Savo ruožtu merginas, kurios susirgdavo tiek, kad nebegalėjo dirbti, arba prarasdavo „prekinę“ išvaizdą seserys nužudydavo.
Atlikus reidą ranče buvo rasta ir vyriškų palaikų. Įtariama, seserys juos žudė dėl pinigų – kai kurie vyrai nešiodavosi daug grynųjų. Tiesa, viena jų kartą paklausta dėl vieno klientų mirties, tik atkirto, kad jai nuo jo tiesiog buvo bloga.
Rasti rančoje buvo ir kelių naujagimių kūnai. Iš viso – daugiau nei 90 lavonų, nors įtariama, kad seserys gali būti kaltos dėl daugiau nei 150 žmonių mirties.
Kur viena seserų – nežinoma
Seserų nusikaltimas buvo išaiškintas tuomet, kai viena iš viešnamio pabėgusių merginų policijai papasakojo apie savadautoją Josefiną Gutierrez. Apkaltina jaunų mergaičių grobimu ir jų išnaudojimu per apklausas ji išdavė ir seseris Gonzalez.
Abi seserys buvo nuteistos griežčiausia bausme Meksikoje – 40 metų kalėjimo kiekvienai.
Delfina žuvo kalėjime nelaimingo atsitikimo metu, Maria po ilgų metų galiausiai išėjo į laisvę. Tolesnis jos likimas nežinomas.
Nusikalstamos grupuotės narys – seserys
Nors kalbantys apie „Pragaro bordelį“ paprastai pasakoja apie pagrindinę jo savininkę Delfiną ir jos dešiniąją ranką Marią, jame dirbo ir dar dvi šių moterų seserys – Carmen ir Maria Luisa.
Visa ši ketveriukė Ispanijoje net yra praminta „Las Poquianchis“. Apie jų veiklą kuriami spektakliai, rašomos knygos, yra sukurti keli filmai.
Tiesa, ir kitos seserys gražia gyvenimo pabaiga pasigirti negali. Maria Luisa išprotėjo, o Carmen susirgo vėžiu ir mirė kalėjime.